„Klyksme“ paslėptą žinutę - ją paliko pats dailininkas

Nauji Norvegijos nacionalinio muziejaus skenavimai patvirtino, kad paslėptą žinutę Edvardo Muncho „Klyksme“ ten paliko pats menininkas.

1893 metais sukurtas klykiančio žmogaus paveikslas, kurio originalus pavadinimas – „Der Schrei der Natur“ („Gamtos klyksmas“), tapo vienu žinomiausių kūrinių pasaulyje.

E. Munchą įkvėpimas aplankė vaikščiojant. Menininkas danguje matė ryškias raudonas šviesas, kurias galimai sukėlė Krakatoa išsiveržimas.

„Vaikščiojau kartu su dviem draugais. Leidosi saulė, kai staiga dangus pasidarė kraujo spalvos. Stabtelėjau, jaučiausi išsekęs, ir pasirėmiau ant tvoros. Virš mėlynai juodo fjordo ir miesto mačiau kraują ir ugnies liežuvius, – pasakojo jis apie paveikslą. – Mano draugai ėjo toliau, o aš stovėjau ten drebėdamas iš nerimo – ir pajutau begalinį riksmą, sklindantį gamtoje.“

Viršutiniame kairiajame paveikslo kampe yra nedidelė žinutė, užrašyta pieštuku: „Galėjo būti nutapytas tik bepročio“.

Užrašė pats dailininkas

Prieš 2022-ųjų parodą muziejuje paveikslas buvo analizuojamas naudojant infraraudonųjų spindulių technologiją, kad būtų galima išsiaiškinti, kas paliko šį užrašą. Kelis dešimtmečius buvo manoma, kad tai galėjo parašyti koks nors vandalas arba pats E. Munchas. Palyginę dailininko rašyseną su jo užrašais, jie patvirtinto, kad žinutę parašė pats E. Munchas.

„Užrašas, be abejonės, yra paties Muncho, – sakė Nacionalinio muziejaus kuratorė Mai Britt Guleng. – Pati rašysena ir įvykiai, nutikę 1895 m., kai Munchas pirmą kartą parodė paveikslą Norvegijoje, sutampa.“

Muziejus mano, kad užrašas greičiausiai buvo parašytas po to, kai paveikslas pirmą kartą buvo eksponuojamas Kristianijoje (vėliau tapusia Oslu). Tuo metu žmonės ėmė nerimauti dėl E. Muncho psichinės sveikatos. Vienas medicinos studentas Johanas Scharffenbergas teigė, kad E. Muncho paveikslai įrodė, kad jis nebuvo sveiko proto, o tai galėjo būti atsakymas į klausimą, kodėl jis paliko tą užrašą.

„Aš paveldėjau du baisiausius žmonijos priešus – vartojimą ir beprotybę. Liga, beprotybė ir mirtis buvo juodieji angelai, stovėję prie mano lopšio“, – E. Munchas rašė apie savo psichinę sveikatą ir psichinę ligą, kuria sirgo jo šeimos nariai, įskaitant labai mylimą seserį.

„Mano gyvenimo baimė yra būtina, kaip ir mano liga, – pridūrė jis. – Be nerimo ir ligos, aš esu laivas be vairo... Mano kančios yra mano paties ir mano meno dalis. Jos neatsiejamos nuo manęs, o jų sunaikinimas sunaikintų mano meną“.