Senovės romėnai veisė šunis plokščiais veidais

Šiandien plokščiaplaukių šunų veislės, tokios kaip buldogai, mopsai ir pekinai, yra vienos populiariausių visame pasaulyje. Tačiau pasirodo, kad meilė šiems šunims siekia dar senovės Romos laikus.

2007 m. senovinio Tralėjaus miesto, esančio dabartinėje Turkijoje, kapavietėje buvo aptikti šuns palaikai. Naudodami radiokarboninį datavimą mokslininkai nustatė, kad palaikams 1942-2118 metų. Šuo buvo mažesnis nei standartinio dydžio, o iš dantų analizės mokslininkai nustatė, kad gyvūnas nugaišo jaunas.

Palyginus senovinio šuns kaulus su šiuolaikinėmis veislėmis paaiškėjo, kad jis buvo labai panašus į šiuolaikinį prancūzų buldogą. Įdomu tai, kad senovės romėnų tekstuose ir atvaizduose brachicefaliniai šunys, t. y. šunys plokščiu veidu, nebuvo minimi. Šis šuo, rastas Trallaco kape, yra tik antrasis žinomas romėnų epochos plokščiaplaukio gyvūno egzempliorius. Pirmasis buvo rastas Pompėjoje.

Mokslininkai pažymi, kad šie du šunys yra unikalūs pavyzdžiai veisimo praktikos, kuri prasidėjo romėnų laikotarpiu ir vėliau tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Plokščiaplaukių veislių populiarumas ir toliau auga, jos vis dar yra vienos mėgstamiausių tarp šunų augintojų.

Šis tyrimas rodo, kaip senovinė šunų veisimo praktika iki šiol daro įtaką mūsų gyvenimui ir kultūrai. Buldogai, mopsai ir pekinai tapo ne tik populiariomis veislėmis, bet ir mados bei stiliaus simboliais. Tačiau turime prisiminti, kad už šio populiarumo slypi tūkstantmetė žmonių bendravimo su gyvūnais istorija ir mūsų nuolatinis bandymas juos prijaukinti.