Brangenybių beieškant: Jėzuitų lobiai

"Jėzuitai - monarchų nuodėmklausiai ir kankiniai, karo kapelionai ir kovotojai už taiką. Jėzuitai - golfo lauke ir laivyne, naktiniuose klubuose ir kalėjimuose, geriausių universitetų pakylose ir lūšnynuose - visose žmogaus gyvenimo srityse. Kodėl? Todėl kad žmogus visur išpažįsta Kristų" (iš jėzuitų internetinio puslapio).

Šventuoliai ar šnipai? 

Jeigu „Jėzaus draugijos“ nariai patys save vadina kovotojais ir taiką ir kankiniais, tai pasaulietinėje visuomenėje jėzuitai jau daugelį amžių garsėja savo klastingumu, nelabai dideliu, tačiau vis tik žiaurumu, ir gana dažnai vadinami Vatikano šnipais. 

Jėzuitų ordiną įkūrė Ignacas Lojola. Jis gimė 1491-ais metais Lojolos pilyje Baskų šalyje Ispanijoje. Jaunystėje jis ėmė tarnauti Navaros vice-karaliui. O 1534 m. rugpjūčio 15 d. mažoje Monmartro bažnytėlėje Paryžiuje septyni jėzuitai, vadovaujami Lojolos, davė įžadus. Praėjus šešeriems metams popiežius Paulius III jėzuitus pripažino kaip naują vienuolių ordiną. 

„Jėzaus draugijos“ įkūrėjas savo pasekėjams paliko daugybę dvasinių ir praktinių nurodymų, vienas jų, ko gero, labiausiai merkantiliškas, skambėjo taip: „Vienuoliai - aukso vergai, auksas - vienintelė jų aistra, tačiau jis turi priklausyti mums“. Būtent šį nurodymą labai uoliai vykdė dauguma prisijungusiųjų prie Lojolos įkurto ordino. 

Šiuo „sveiku“ jėzuitų susidomėjimu auksu gana neretai bandė pasinaudoti Europos šalių monarchai. XVIII-XIX amžių sandūroje tarpusavio karuose nuskurę valdovai, norėdami pataisyti savo pašlijusius reikalus, neretai rengdavo vienuolių jėzuitų gaudynes, laikydavo juos kalėjimuose, žiauriai kankindavo, norėdami išsiaiškinti: kur ordinas slepia savo nesuskaičiuojamas brangenybes? Tačiau jėzuitai paniekinamai tylėjo ir mielai atiduodavo savo gyvybes už „niekinamą metalą“. Dėl to, kaip teigia kardinolas Dželis Morua, 90 % per praėjusius šimtmečius sukaupto „Jėzaus draugijos“ turto iki šiol saugoma pačiose saugiausiose vietose, apie kurias netgi ordino pasekėjai, senai nusimetę sutanas, tačiau išsaugoję pagarbą jo įkūrėjo nurodymams, nieko tiksliai nežino.

Hagos „lobis“

Suprantama, kartais jėzuitams pavyksta aptikti savo pačių lobius - pernelyg jau masinantis kąsnis, kad jo būtų galima atsisakyti. Pavyzdžiui, 2002-ais metais Vatikanas pranešė, kad Hagoje, pasinaudojus senais žemėlapiais ir palydovinėmis nuotraukomis, pavyko aptikti net du neįkainojamus lobius, kuriuos sudarė juvelyriniai dirbiniai. Buvo paskelbta, kad Romoje bus surengta paroda, kurioje su radiniais galės susipažinti visuomenė, tačiau netrukus kalbos apie lobius, o juo labiau apie parodą, nutilo. Kyla įtarimas, kad šie lobiai kaip buvo atrasti, taip buvo ir perslėpti, tik šį kartą į saugesnę vietą. 

Šiuos įtarimus patvirtina Semiuelis Šefrinas, knygos „Dingę šedevrai“ autorius. Jo prosenelis Izaokas Staniukovičius turėjo tiesioginį ryšį su Hagos lobių paieška, todėl Šefrino pasakojimu galima tikėti. 

Semiuelio prosenelis XX amžiaus pradžioje gyveno Hagoje ir buvo laidojimo paslaugų bendrovės „Fakelas“ savininku. Suprantama, dėl savo darbo pobūdžio jam buvo žinoma viskas, kas dedasi miesto kapinėse. Vieną dieną, kaip pasakojo Semiuelio motina, į jų namo duris pasibeldė keistas lankytojas. Ant slenksčio stovėjo susikūprinęs žemo ūgio vyras, kuris kalbėjo vokiškai su ryškiu itališku akcentu. Izaokas, kurio jaunystė prabėgo Venecijoje, su juo ėmė kalbėti itališkai, ir tai labai pradžiugino klientą, kuris iš karto paaiškino savo vizito tikslą: senose kapinėse, kuriose jau seniai niekas nelaidojamas, reikia skubiai iškasti kuo didesnio gylio duobę. Taip pat reikia didelės cinkuotos dėžės, ant kurios, kai jau bus nuleista į duobę, reikia supilti kelias statines mazuto, sumaišyto su smėliu. Virš duobės reikia uždėti antkapį, kurį pateiks jis pats, užsakovas. Darbas turi būti atliktas slapta, tik naktį. 

Žemaūgis vyras pažadėjo duobkasiams sumokėti auksu, ir sumokėti tiek, kad jie visą likusį gyvenimą galės gyventi be rūpesčių.

Tačiau buvo iškelta viena sąlyga: visi „laidotuvių“ dalyviai turi nedelsiant išvykti iš šalies ir visiškai užmiršti apie šį savo paskutinį darbą. Izaokui buvo rekomenduojama toliau vadovauti bendrovei, niekur neišvykti ir, dar daugiau, už atitinkamą mokestį asmeniškai rūpintis „kapo“ saugumu. 

Naujasis sergėtojas

Pinigai dar niekam netrukdė. Dėl to Izaokas, iš žemaūgio vyro gavęs užmokestį, viską atliko, kaip buvo paprašyta: atsiskaitė su duobkasiais, perdavė jiems tokio dosnaus užmokesčio sąlygas, pats liko saugoti „kapą“, tačiau savo šeimą išsiuntė gyventi į JAV - toliau nuo nuodėmės. 

Netrukus atsirado dar keli tokie „kapai“. Žemaūgis vyras periodiškai apsilankydavo Izaoko namuose ir tvarkingai atsiskaitydavo už saugojimą. Kitiems duobkasiams taip pat buvo dosniai atseikėta. 

„Po to žemaūgis vyras JAV aplankė mano prosenelę Salomėją Bruk, - rašo Semiuelis Šefrinas, - pranešė jai, kad prosenelis netikėtai mirė ir perdavė našlei kažkokį pergamentą ir aukso. Pergamentą reikėjo saugoti kaip savo akį, o auksą buvo galima leisti, kaip tik užsimanius, jo buvo daugiau nei reikia“. 

Vėliau, įsitikinęs Salomėjos garbingumu, žemaūgis vyras jai papasakojo, kad yra jėzuitų ordino narys, o pergamentas yra apdorotas ypatingu cheminiu tirpalu, o jame yra surašyta „Jėzuitų draugijai“ svarbi informacija. Tačiau susipažinti su šia informacija be pakartotino ir labai sudėtingo cheminio apdorojimo buvo neįmanoma. 

Daugiau keistasis vyras nebepasirodė. 1910-ais metais, kai prosenelė Salomėja taip pat iškeliavo į kitą pasaulį, į Ameriką iš Hagos jos vardu atkeliavo registruotas laiškas. Kažkokia Liusjena Monbrouz, dirbanti „Fakelo“ bendrovėje, pranešė kad visi iki vieno duobkasiai, dalyvavę slaptose laidotuvėse, buvo žvėriškai nužudyti. Tiesa, dėl to jie patys buvo kalti - pažadą reikėjo vykdyti. 

Auksas ir mirtis

O įvyko štai kas: ar tai vienai duobkasių partijai atlyginimas pasirodė nepakankamas, ar tai nugalėjo smalsumas, bet jie surizikavo atkasti paskutinį „kapą“. Tačiau juo iš karto suėmė policija. Paaiškinę, kad jie čia dirba, duobkasiai buvo paleisti iš policijos, tačiau nė vienas jų savo namų nepasiekė - pakeliui juos visus papjovė kažkokie nežinomi žmonės. 

Izaoką Staniukovičių, laidojimo bendrovės savininką, policija aptiko pasikorusį savo namuose. Ir tai dar ne viskas: duobkasiai, dalyvavę pirmuosiuose laidojimuose ir garbingai laikęsi duoto žodžio dingti ir viską užmiršti, taip pat buvo nužudyti. 

Taip susiklostė, kad pats Šefrinas tapo paskutiniuoju pergamento saugotoju. Vieną dieną, kai po ilgos kelionės Semiuelis su žmona grįžo namo, pastebėjo, kad dokumento toje vietoje, kur buvo laikomas, nėra. Prie kabineto stiklo lipnia juosta buvo priklijuotas čekis 100 tūkstančių dolerių sumai ir raštelis: „Dėkojame už paslaugas“... 

Kaip pasakoja Semiuelis, netrukus jis gavo keistą laišką. Jame buvo rašoma: „Pone! Jūs labai daug žinote. Mes norime patenkinti Jūsų, kaip sargo palikuonio, smalsumą. Griežtai vykdydami susitarimą su Hagos valdžia, tuo metu, kai Jūs buvote išvykęs, mes jūsų kabinete specialiu cheminiu tirpalu apdorojome viršutinį informacinį žemėlapio sluoksnį. Mes pasiekėme tai, kas įvyko Dievo valia. Du netikri kapai buvo atkasti. Trečdalis cinkuotų dėžių buvo užpildytos nuostabiais rubinais, kita dalis - gintaro dirbiniais ir malachito diademomis. Tam, kad neabejotumėte šio įvykio tikrumu, atidarykite tuščią savo sekretero stalčių ir paieškokite tolimajame dešiniajame kampe. Dėkojame už jūsų garbingumą ir visiems laikams atsisveikiname su jūsų šeima“. 

Sekretero stalčiuje, kuriame buvo laikomas pergamentas, Šefrinas aptiko tris stambius rubinus ir malachito diademą su išraižyta šuns galva. Nuo to laiko mintys apie „Jėzaus draugijos“ turtus jam neduoda ramybės...