Kaip žmonės tampa nepažįstamaisiais

Moteris mylėjo savo vyrą. Ji toleravo jo neištikimybę, ieškojo priežasčių jo sunkioje vaikystėje, mokėjo suprasti ir atleisti....

Nėra kelio atgal...

Štai kaip svetimi žmonės tampa svetimais:

viena moteris mylėjo savo vyrą. Ji toleravo neištikimybę, ieškojo priežasčių jo sunkioje vaikystėje, išmoko suprasti ir atleisti. Kovojo su jo girtavimu - ir gana sėkmingai. Rado bendrą kalbą su toksiška uošve: dovanos, kuklus paklusnumas, naudojamas santykiams gerinti. Priėmė į namus daug vyro giminaičių ir taip pat ieškojo bendros kalbos su jais. Paprasčiau tariant, ji visiems tarnavo. Ir nekreipė dėmesio į grubumą, šiurkštumą, šaltumą. Vadinasi, dėmesį kreipė į save. Ir skaudėjo kažkur krūtinėje, kur gyvena siela. Bet ji šypsojosi ir visada pirmiausia susitaikydavo. Taigi jie gyveno visai pakenčiamai gerai, šie vyras ir žmona.

Vieną dieną Maša pabudo ryte. Rytas kaip rytas. Reikia keltis ir ruošti pusryčius. Maša pamatė šalia savęs gulintį nepažįstamą vyrą. Visiškai nepažįstamą žmogų. Ji taip ir pasakė. Gulėjo ir knarkė pusiau pravira burna. "Hr-r-r-r-r-r". Jis padėjo plaukuotą koją ant antklodės. Maša atsistojo, apsivilko chalatą ir nustebusi pažvelgė į vyrą. Ką jis čia daro? Tai automobilio butas, jis paveldėtas iš mamos. Jos namai. Kodėl jis miega ant Mašos išskalbtų paklodžių, užklotas jos antklode, o dabar ji turi jam kepti skrebučius su kiaušiniais? Visiškai nepažįstamas žmogus, kuris pusryčiams mieliau valgo skrebučius su kiaušiniene. Ir neduok Dieve, kad trynys būtų blogai iškeptas. Arba per daug išsausinti skrebučius. O tada jis vonioje išsipūs nosį, nusišluostys. Jis išeis, o vakare sugrįš. Galbūt jo marškiniai bus sutepti lūpų dažais. O gal ir ne. Nežinau. Tai nesvarbu. Tai visiškai nepažįstamas žmogus.

Štai kaip tu tampi nepažįstamuoju. Iš karto, akimirksniu. Tai vadinama kaupiamuoju poveikiu. Iš pradžių žmogus ilgai ištveria ir stengiasi viską sutvarkyti. Ilgai nekreipia dėmesio. O tada krūtinėje, kur gyvena siela, kažkas plyšta ir lūžta. Tai nutrūksta visam laikui. Kažkokie siūlai ar sausgyslės, arba elektros grandinė, nervų jungtys - visa tai plyšta visiems laikams. Ir žmogus tampa svetimas ir šaltas, nemalonus žiūrėti, tarsi sušalusi žuvis. Ir jis nemaloniai knarkia. Svetimšaliai visada nemalonūs mūsų lovoje ir mūsų gyvenime.

Kiekybiniai pokyčiai virsta kokybiniais. Ir net laivo lynai vieną dieną nutrūksta. Šalia tavęs gali atsidurti visiškai nepažįstamas žmogus. Šviežiai sušalusi žuvis lovoje arba ant kėdės. Ir lieka tik noras kuo greičiau išeiti arba paprašyti, kad jis išeitų.

Šviežiai sušalęs žmogus labai nustemba. Atveria burną ir akis, pamerkia jas. Arba ištiesia šaltą ranką pasisveikinti. Bet tai jau baigta, sakau jums ką. Ir kelio atgal nebėra. Dėl to, žinoma, niekas nekaltas. Tiesiog žmogus tapo svetimas...