Naminukas: gynėjas ir pagalbininkas kiekvienuose namuose

Išgirdus žodį "naminukas", mums iš karto iškyla geraširdžio senuko su šluota ir chalatu įvaizdis, kurį sukūrė sovietiniai animaciniai filmai. Tačiau iš tiesų naminukai atrodo kitaip ir turi savų bruožų. Jie yra viena populiariausių dvasių slavų mitologijoje ir visada buvo siejami su kažkuo geru ir naudingu.

Naminukų išvaizda gali būti skirtinga. Tikima, kad turtingų žmonių naminukai būna apvilkti vilna, o vargšų - nuogi. Jis turi ilgas ausis, plaukuotus delnus ir pėdas, didelius nagus. Jis visuomet vaikšto su girnapusėmis. Taip pat tikima, kad namiškiai gali apsimesti mirusiais žmonėmis arba gyvūnais.

Tačiau kas yra naminukas ir kaip su juo susidraugauti? Yra kelios versijos apie naminio berniuko kilmę. Pirmoji versija sako, kad naminukas yra vieno iš mirusių šeimos narių dvasia. Antroji versija teigia, kad Dievas į kiekvienus namus atsiuntė po naminuką.

Jei namiškiams patinka namas, jis įspėja šeimininkus apie pavojų ir jiems padeda. Tačiau jei šeimininkams naminukams nepatinka, jis triukšmauja, laužo daiktus ir naktimis juos smaugia. Miego paralyžius taip pat priskiriamas naminukų išdykavimui. Sakoma, kad jis užlipa ant žmogaus, prispaudžia jį prie savęs, bandydamas pranešti jam gerą ar blogą naujieną.

Naminukai nemėgsta veidrodžių ir tinginių. Taip pat nereikėtų jo per dažnai prisiminti. Norint susidraugauti su namininku, reikia jį pamaitinti duona, mėsa ir pienu. Be to, persikeldami į naują gyvenamąją vietą, nepamirškite pasiimti naminuką su savimi. Tikima, kad paliktas naminukas kankinsis, rėks, verks, o naujieji šeimininkai nebus laimingi naujuose namuose. Norint pasikviesti naminuką, užtenka pasakyti: " Šeimininke-naminuke, eikite su manimi į naujus namus". Naminukas mėgsta bendrauti su senais žmonėmis ir vaikais, būtent jiems jis siunčia ženklus, sapnus, vaizdinius.

Krikščionybė naminuką laiko nešvaria jėga. Stačiatikiai specialiai apšviečia namus ir tiki, kad bendrauti su naminuku pavojinga. Tačiau rusai labai mėgsta naminuko įvaizdį, šlovina jį eilėraščiuose ir karikatūrose, kaip darbštų, gerą, dirbantį žmogų.

Na, o jei naminukas pradeda triukšmauti, dužta indai, dingsta daiktai, ar randate išbertą druską, ar pelenus, ir negalite susidraugauti, reiktu parodyti, kas yra namų šeimininkas. Vyriausias šeimos narys turi paimti žarsteklį ar kitą metalinį įnagį, eiti per namus vis pabeldžiant į sienas, baldus ir šeimininko tonu pasakyti:

„Žinok savo vietą, žinok savo vietą.
Tu, naminuk, turi namus saugoti, tvarkos žiūrėti,
Šeimininką ir namiškius mylėti, o ne kariauti.
Žinok savo vietą, žinok savo vietą.“

Žodžiai šiuo atveju daug reikšmės neturi, svarbu, kad juos ištartų namų galva ir įsakmiu tonu. Ir, žinoma, reikia pašalinti naminuko pykti iššaukusius reiškinius: pykti namuose, konfliktus, būtina susitaikyti, apsišluoti, apsitvarkyti ir pan.

Žinoma, kiekvienas sprendžia, tikėti naminuku ar ne. Kažkas į šiuos tikėjimus žiūri skeptiškai, o kažkas, atvirkščiai, stengiasi naminuką palepinti maistu ar amuletu. Juk naminukas - tai ne tik liaudies pasakų personažas, bet ir apsaugos bei pagalbos kiekvienuose namuose simbolis.

P.S. gaila, kad tokie simboliai, iš praeities išeina į nebūtį. Kas, dabar kalba, apie šiuos pasakų personažus....