1138 m. Prūsijoje sugautas urvinis padaras

Vienas iš labiausiai intriguojančių "požeminio pasaulio" paslapties aspektų yra susijęs su pranešimais apie nepaaiškinamas urvines būtybes.

Bene pirmasis rašytinis pranešimas apie susidūrimą su viena iš urvinių būtybių įvyko Prūsijoje, Tryro vietovėje, 1138 m. Po Kristaus Pipinas Trumpasis, imperatoriaus Karolio Didžiojo tėvas, šioje vietovėje įkūrė Brunijos vienuolyną.

Broliai ūkininkavo, augino gyvulius ir prižiūrėjo vynuogynus, kuriuose augino ypač aromatingas vynuoges. Iš šių vynuogių buvo gaminamas puikus vynas, toks geras, kad vienuolynas senovės Prūsijoje tapo žinomas kaip šio ypatingo vyno gamintojas.

Viskas įvyko, kai naktį iš rūsio ėmė dingti vynas. Vyndarys galiausiai kreipėsi į abatą ir išsakė savo įtarimus. "Mano valdove, mūsų vynas dingsta grėsmingu greičiu", - pasakė jis. "Vienas iš brolių tikriausiai naktimis šliaužia į rūsį, atidaro statinę ir išsineša vyną."

"Kiek vyno dingsta per naktį?" - paklausė abatas.
"Kiekvieną naktį - bent po galoną."
"Ar turite tai patvirtinančių įrodymų?" - Abatas paklausė.
"Jau kurį laiką pas mus dingsta vynas, bet visada nedideliais kiekiais, - tęsė vynininkas. "Pastaruoju metu kaltininkas tapo vandalu. Praėjusią naktį vagis pramušė skylę statinėje ir visos statinės turinys išsiliejo ant grindų."

Abatas pasidomėjo, kokia dingusio vyno vertė. Statinę vyno būtų galima iškeisti į porą puikių žirgų. "Šią popietę užtaisysime visas skyles", - tarė jis taurininkui. "Kiekvieną patepsime šventintu vandeniu, o tada pakeisime durų spyną".

Žinia apie dingusį vyną pasklido po vienuolyne gyvenusių vienuolių koloniją. Vienuolyno kalvis nukalė naują grandinę rūsio durims. "Norėčiau pamatyti tą vagį niekšą, kuris gali prasmukti pro šią grandinę", - tarė kalvis, kaldamas įkaitintą geležį į grandinės grandis.

! : Atkreipkite dėmesį, kad geležis vėl pasirodo geležinės grandinės pavidalu, kaip elementas, aiškiai veikiantis požemines būtybes. Joms ji yra mirtina. Gryna geležis, kaip žinome iš kitų panašių pasakojimų, gali juos nužudyti.

Vėlų vakarą vyno rūsys buvo paimtas saugoti. Kitą rytą prie durų susirinko gausus vienuolių būrys, kai pasirodė abatas ir jas atidarė. Durys buvo atrakintos, ir abatas žengė per vėliavos akmenų laiptus už storų medinių durų. Nusileidęs laiptais į rūsį, abatas įsidėjo vienintelį raktą į savo apsiausto kišenę.

Įžengę į rūsį vienuoliai sunerimo pamatę, kad ant rūsio grindų plūsta vyno srovė. Vienuoliai puolė į užlietą rūsį, o vynas liejosi jiems po kulkšnis. Susirinkus smalsių vienuolių grupei, abatas mieguistai pastebėjo, kad apvirto dar viena vyno statinė; grindis užliejo brangus raudonas skystis.

Staiga abatas tamsoje tolimajame rūsio kampe pastebėjo judesį. "Štai vagis!" - sušuko abatas. "Sulaikykite įsibrovėlį! Paruoškite vagį bausmei." Du tvirti vienuoliai puolė į priekį ir sučiupo vagį. Kovodamas vagis buvo išneštas iš rūsio į šviesą. Abatas ir jo vienuoliai nustebę žiūrėjo į tamsiaodį nykštuką, kuris be paliovos tylėjo.

"Ar tu esi nubietis?" - Abatas paklausė. "Sakyk, vaike, kaip patekai į mūsų vyno rūsį?" - "Kaip tu patekai į mūsų vyno rūsį?

Keistas mažasis žmogeliukas atsisakė kalbėti.

"Čia! Čia!" - sušuko kitas vienuolis. "Vagis pateko per sieną!"

"Tai neįmanoma", - atšovė abatas.

Vienuoliai pasiėmė deglą ir per užtvindytą vyno rūsį nuėjo iki tos vietos, kur buvo pagautas nykštukas. Jie pamatė, kad nuo apatinės sienos dalies nuimtas akmuo. Už iškalto akmens buvo tunelis, vedantis į žemę.

Apstulbę vienuoliai susibūrė aplink slaptą tunelį. Vienas vienuolis žvilgtelėjo į, rodos, begalinę angą. "Tai turi būti velnio slėptuvė", - drebančiu balsu ištarė vienuolis.

"Esu girdėjęs apie šias būtybes", - pasakė kitas vienuolis, vyresnio amžiaus vyras balta barzda. "Pasakojama apie požeminius demonus, kurie bando sugundyti tuos, kurie davė įžadą tarnauti Dievui.

Nepaisant jo nusikaltimų ir daugelio vienuolių baimės, nykštukas buvo priimtas į šventųjų brolių draugiją.

"Atrodo, kad jis yra žmogus, o ne demonas", - pareiškė abatas. "Mažiausia, ką galime padaryti, tai pasilikti vargšą žmogų pas mus, kol jis gaus gerą krikščionišką auklėjimą."

Abatas ir broliai maloniai elgėsi su nykštuku. Nykštukas atsisakė nutraukti tylą. Jis bejausmis sėdėjo ant lovos sukryžiavęs kojas ir tyliai žiūrėjo į sieną. Jis atsisakė valgyti ir gerti, o tai, bėgant savaitėms, glumino abatą.

"Ar jis valgė?" - praėjus kelioms savaitėms paklausė vienas iš vienuolių.
"Nieko", - atsakė abatas.
"Kaip jis gyvena?" - klausė vienuolis. - Vienuolis paklausė. "Be maisto. Be vandens. Žmogus mirtų iš bado ar troškulio".
"Manau, kad jis yra naktinė būtybė", - pasakė jis. "Kol mes miegame, esu tikras, kad nubietis šliaužia į virtuvę maisto ar vandens".
"Ar tikrai?"
Abatas tik papurtė galvą. "Esu tikras tik tuo, kad nubietis būtų miręs, jei naktį neskraidytų aplink".

! : Atkreipkite dėmesį, kad požemių pasaulio atstovui nereikėjo nei vandens, nei maisto. Jei atsižvelgsime į tai, kad požeminio pasaulio aprašymuose visada nurodoma, jog laikas ten teka lėčiau nei žemėje (1 diena ten yra 10 tūkst. metų paviršiuje, o kitu atveju 1 diena ten, o žemėje praėjo 300 metų. Kuo žemiau nusileidžiama į požeminį pasaulį, tuo lėčiau ten teka laikas). Šis požeminio pasaulio atstovas galėtų praleisti žemėje metų metus, neprisilietęs prie maisto ir vandens, ir nenumirtų, užtektų jam grįžti į žemutinį pasaulį ir paaiškėtų, kad, praleidus, pavyzdžiui, 1 metus viršuje, jo pasaulyje praėjo tik 1 minutė.

Praėjo dar šiek tiek laiko, ir vienuolyno broliai ėmė nerimauti dėl savo kalinio sveikatos. Pro šį Prūsijos regioną važiavo vyskupas, ir broliai paprašė šventojo vyro juos aplankyti. Kol vyskupas ir abatas gurkšnojo vyną, svečiui buvo papasakota nykštuko istorija.

"Atveskite šį padarą pas mus", - tarė vyskupas.
Nykštukas buvo įvilktas į kabinetą. Vyskupas pakilo nuo kėdės ir lėtai apėjo aplink padarą.
"Dieve mano!" - sušuko vyskupas. "Šis vyrukas ne toks, kaip jūs manote. Jis yra velnio vaikas. Jį reikia tuojau pat išvaryti iš vienuolyno!"

Abatas paprieštaravo. "Ar tikrai norime išvaryti demoną ir leisti jam terorizuoti kaimą?" - "Ne.
"Jis neabejotinai yra velnio įrankis", - tvirtino vyskupas. "Atneškite man kryžių, ir aš įrodysiu, kad jis negali jam pasipriešinti".

Keistas vienuolyno lankytojas staiga ištrūko iš vienuolio glėbio. Sename rankraštyje teigiama, kad jis išnyko velniškų dūmų gūsiuose. Gervazas, vienuolis iš Kristaus bažnyčios Kenterberyje, vėliau savo istorijai priskyrė šią neįprastą pabaigą. "... Demonas su dideliu nerimu pabėgo nuo šventų žodžių. Jis grįžo į rūsį ir vėl prisijungė prie savo požeminės genties".

Be Gervazo, šį neįprastos būtybės apsilankymą aprašė dar keli to meto vienuoliai.