Keistas saksofono išradėjo Adolfo Sakso gyvenimas

Vienas iš tų, kurie visiems laikams pakeitė muzikos pasaulį, buvo saksofono išradėjas Adolfas Saksas. Kai jis buvo gyvas, nebuvo labai vertinamas, tačiau dabar laikomas kultiniu. Savo genialumu ir nenuilstamais darbais pakeitė muzikos supratimą ir sukūrė ištisą žanrą.

Sakso gyvenimas buvo gana audringas, nes jis stengėsi, kad jo indėlis į muziką būtų pripažintas, tačiau, be saksofono, jo gyvenimas taip pat pasižymėjo tuo, kaip gerai jam nuolat pavykdavo apgauti mirtį. Sis žmogus buvo apdovanotas neįtikėtina sėkme. 

Antuanas Žozefas Saksas (vėliau jis pasivadino Adolfu) gimė 1814 metų lapkričio 6 dieną Dinane, Belgijoje, ir buvo vienas iš 11 vaikų šeimoje. Saksas iš karto pasinėrė į muzikos pasaulį, nes jo tėvai buvo muzikos instrumentų kūrėjai, o jis pats nuo mažens mokėsi to paties amato, daug laiko praleisdamas šeimos dirbtuvėse. 

Saksas labai anksti parodė įgimtą ir gilų supratimą apie varinius ir medinius pučiamuosius instrumentus ir didžiąją vaikystės dalį praleido žaisdamas su jais ir bandydamas naujas konstrukcijas, kurių daugelis buvo gerokai pralenkusios savo laiką.

Būdamas vos keturiolikos, jis sukūrė savą klarneto versiją, pakeisdamas kanalo ir skylučių išdėstymą, kad pagerintų skambesį, o būdamas penkiolikos, pagaminęs klarnetą ir dvi fleitas iš dramblio kaulo, pasiekė tai, kas iki tol buvo laikoma neįmanoma. 

Nuo pat mažens Saksą nuolat persekiojo nelaimingi atsitikimai, iš kurių jam pavykdavo išsisukti be rimtų sužalojimų. Būdamas vos trejų metų, jis nukrito nuo laiptų iš trečio aukšto ir galva atsitrenkė į akmenines grindis. 

Kritimas buvo toks dramatiškas, o vaiko galva trenkėsi su tokia jėga, kad tėvai manė, jog Adolfas iš karto žuvo. Tačiau kelias dienas praleidęs lovoje, jis atsigavo be jokių blogų padarinių sveikatai ar psichikai. 

Vėliau tais pačiais metais mirtis vėl pas jį sugrįžo, kai jis įsidėjo didelę adatą į burną ir netyčia ją prarijo. Bet kurį kitą vaiką tai būtų pražudę ar pavojingai sužaloję, tačiau šiuo atveju adata stebuklingai praėjo pro visą jo virškinamąjį traktą ir natūraliai pasišalino iš organizmo. 

Netrukus po to mažasis Saksas rado spintoje ir išgėrė tai, ką supainiojo su pienu, tačiau iš tikrųjų tai buvo praskiesta sieros rūgštis. Vėlgi neįtikėtino atsitiktinumo dėka ji ne tik jo nenužudė, bet ir nepadarė jokios žalos jo viduriams. 

Kitą kartą jis atsitiktinai išgėrė švino, vario oksido ir arseno mišinio ir taip pat nenukentėjo. 

Vėliau jis užmigo kambaryje, kuriame buvo palikti džiūti ką tik nudažyti baldai, ir tik per stebuklą išvengė mirties, prisikvėpavęs lako garų. 

Visi šie minėti įvykiai nutiko, kai jam buvo treji metai, tarsi mirtis jau tada buvo užsimojusi jį nužudyti. Tačiau, berniukui gyvenant toliau, mirtis nesiruošė pasiduoti. 

Praėjus keleriems metams po istorijos su lakuotais baldais, Saksas užlipo ant virtuvės stalo, paslydo ir netyčia nusileido ant karštos viryklės, smarkiai nusidegindamas. Tai paliko jam randus visam gyvenimui, tačiau nudegimai greitai užgijo be infekcijos, ko baiminosi gydytojai.

Kitą kartą jis ėjo gatve, kai nuo namo stogo nukrito didelė čerpė ir pataikė jam tiesiai į galvą, nokautuodama jį ir nugramzdindama į komą. Buvo manoma, kad jis iš tikrųjų gali neišgyventi, bet po kelių užmaršties dienų lovoje jis pabudo ir pareiškė: „Mama, aš vis dar gyvas! “

Kai jam buvo 10 metų, jis buvo tėvo dirbtuvėse, kai staiga sprogo konteineris su paraku ir jį nubloškė per visą kambarį. Kam muzikos instrumentų dirbtuvėje buvo reikalingas parakas, yra dar viena paslaptis, tačiau šiuo atveju buvo keista tai, kad net stiprus parako sprogimas ir smūgis į sieną rimtai nesužeidė šio berniuko. 

Maždaug tuo pačiu metu jis netyčia įkrito į upę ir, nemokėdamas plaukti, buvo arti to, kad nuskęstų, tačiau jį pagavo srovė, nunešė prie malūno, o po to nunešė dar toliau, kur pavargusį, bet gyvą berniuką, siūbuojantį ant bangų, pastebėjo ir išgelbėjo vienas ūkininkas. 

Adolfas Saksas tiek kartų apgaudinėjo mirtį, kad buvo pramintas „Vaiduokliu Saksu“ ir „Vaiku vaiduokliu iš Dinano“, o jo paties motina kartą net pasakė: „Šį vaiką velnias prakeikė nelaimėms, jis ilgai negyvens”. 

Atrodė, kad mirtis po to daugelį metų atsisakė jį persekioti. Per tą laiką Saksas užaugo, pradėjo kurti naujų konstrukcijų instrumentus ir išradinėti kitus dalykus. Sulaukęs 20 metų, jis išrado naują klarneto aplikatūros sistemą, visiškai naujai išrado bosinį klarnetą ir sukūrė trimitą. 

Savo naujus instrumentus jis taip pat reguliariai eksponavo įvairiuose konkursuose, ypač Belgijos nacionalinėje parodoje, kur kartą turėjo laimėti aukso medalį, bet dėl jauno amžiaus jo kūrinys buvo atmestas. 

Jis taip pat išgarsėjo kaip labai talentingas muzikantas, studijavo Briuselio karališkojoje konservatorijoje ir buvo pripažintas kaip puikus fleitininkas ir klarnetininkas. 

1842 metais Saksas persikėlė į Paryžių, kur kūrė naujus instrumentus, skirtus Prancūzijos kariuomenės orkestrams, ir čia gimė garsiausias jo išradimas - saksofonas. 

1857 metais Saksas pradėjo dėstyti Paryžiaus konservatorijoje ir toliau kūrė kitus instrumentus, pavyzdžiui, naują vožtuvinių valtornų komplektą, vadinamą saksohornais, taip pat sakstrombų šeimą. Tačiau jį išgarsino būtent saksofonas, nors tais laikais tai neatnešė jam daug pinigų. 

Saksas tris kartus bankrutavo, nes visus pinigus išleisdavo savo kūriniams, ir kentėjo dėl to, kad kiti jo išradimus pateikė kaip savus. Be to, tais metais saksofonas dar nebuvo patvirtintas groti viešuosiuose orkestruose ir apskritai buvo mažai naudojamas ne kariniuose orkestruose. 

Be to, Saksą nuolat trikdė konkurentai, ypač organizacija „Jungtinė instrumentų gamintojų asociacija“, kuri buvo specialiai įkurta tam, kad kiekviename žingsnyje mestų jam iššūkį ir palaidotų kiekvieną naują jo išradimą. Jie nuolat kvestionavo jo patentus ir griebėsi įvairiausių užkulisinių triukų, kad sumenkintų Sakso reputaciją. 

Konkurentai ir imitatoriai kariavo tiesioginį karą su juo, šmeiždami jį ir keldami nesibaigiančius ieškinius, bandydami pervilioti jo darbininkus arba boikotuoti jo darbą ir kiekviena tinkama proga šmeiždami jo vardą, o „piratai“ pelnėsi iš jo išradimų pardavimo, kol Saksas patyrė dar vieną bankrotą. 

Klasikinės muzikos kompozitorius Hektoras Berliozas apie tai pasakė: 

„Vargu ar galima patikėti, kad šiam talentingam jaunam menininkui sunku išlaikyti savo padėtį ir padaryti karjerą Paryžiuje. Saksas vėl ir vėl tampa persekiojimų, vertų Viduramžių epochos, auka, kurie labai primena Florencijos graverio Benveuto Celinio veiksmus ir poelgius. 
Jie atėmė jo darbininkus, pavogė jo planus, apkaltino jį beprotybe ir atidavė teismui. Jei jis būtų buvęs šiek tiek įžūlesnis, jie būtų jį nužudę. Tokią neapykantą išradėjai visada sukelia tiems savo varžovams, kurie nieko neišradinėja“. 

Ir tada mirtis vėl jį prisiminė. Kartą Sakso dirbtuvės paslaptingai užsidegė ir sudegė iki pamatų, bet paties išradėjo laimingo atsitiktinumo dėka tuo metu ten nebuvo. Kitą kartą nežinomas šaulys, kurį, kaip manoma, pasamdė Sakso priešai, nušovė vieną iš jo padėjėjų, manydamas, kad tai yra būtent jis. 

Dar buvo atvejis, kai jį užpuolė banditai ir žiauriai sumušė, bet jis vis vien liko gyvas. 1853-1858 metais Saksas sirgo lūpos vėžiu, kas tuo metu buvo laikoma praktiškai mirties nuosprendžiu, tačiau jis stebuklingai pasveiko, kai apsilankė pas indų gydytoją Vrisą. 

Vrisas pasiūlė jam tiesiog kiekvieną dieną gerti vaistinių žolelių nuovirus. Tuo metu auglys ant Sakso lūpos jau buvo pasidaręs toks didelis, kad jam teko valgyti tik skystą maistą per vamzdelį. Tačiau po to, kai pradėjo gerti žolelių nuovirus, auglys ėmė mažėti, kol visai išnyko! 
Mirtis taip pat nepaliko ramybėje ir jo šeimos: du iš penkių jo vaikų mirė vaikystėje. 

Galiausiai mirtis Saksą pasivijo tik 1894 metais, kai jam jau buvo 79 metai. Neblogai žmogui, kurį mirtis persekiojo nuo vaikystės. 

Po Sakso mirties saksofonas atsitiktinai pateko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur sukėlė sensaciją tarp džiazo muzikantų ir galiausiai išgarsino Sakso vardą visame pasaulyje.