Mano uošvės namelis netrukus prives mūsų šeimą prie skyrybų. Galvoju palikti savo vyrą dėl nuolatinių konfliktų

Vasaros ir pavasario sezonai anksčiau buvo mano mėgstamiausi metų laikai, kupini džiaugsmo ir laisvės. Tačiau pastaraisiais metais šie laikotarpiai tapo kupini streso ir konfliktų dėl mano uošvės įtakos mūsų šeimai. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi, kaip uošvė ir jos lūkesčiai sujaukė mūsų vasaras, sukeldami nesibaigiančius konfliktus su vyru ir privertė mane abejoti savo sprendimais.

Vasara ir pavasaris anksčiau buvo mano mėgstamiausi metų laikai. Vasara visada asocijuojasi su atostogomis, tam tikru laisvės ir šilumos pojūčiu, o pavasaris - viso to laukimas, taip pat metas, kai pabunda gamta. O mano gimtadienis yra vasarą.

Jau beveik trejus metus vasara man prarado tas ryškias ir laimingas spalvas, kuriomis ji anksčiau pasižymėjo. Viskas dėl to, kad būtent vasarą mes su vyru sunkiausiai ir labiausiai kivirčijamės. Atsiradus kūdikiui viskas dar labiau pablogėjo. Viskas sukasi apie mano uošvę ir jos sodybą.

Pirmaisiais mūsų santykių ir bendro gyvenimo su vyru metais nepastebėjau, kad jis yra taip veikiamas motinos įtakos. Ir ne tik jam. Kaip man pavyko pastebėti, jų šeimoje paskutinį lemiamą žodį visada taria uošvė. Net butą, kuriame dabar gyvename, nusipirkome tik jai pritarus.

Apie butą, tiesą sakant, tai atskira istorija, ji jau seniai praeityje, dabar ne apie tai.

Taigi, mano uošvė yra didelė sodybų gerbėja. Dachų sezonas jai yra kažkas švento. Ji visada nekantriai laukia, kada galės nuvykti į savo sodybą, pasodinti ką nors naujo darže ir sode. Visa tai, žinoma, būtų gerai, jei ji nestresuotų, kad ši sodybą ją supa.

Mano pirmoji žmonos vasara buvo pirmoji vasara, kurios nekenčiau.

- Mamai reikia iškasti daržą, todėl savaitgalį nieko neplanuok, - pasakė man tada vyras.

O kodėl, atleiskite, turėčiau rauti jos daržą? Be to, niekas manęs net neprašė to daryti, o tik įspėjo. Tai, kad turiu planų, kad savaitgalį noriu pailsėti ir apskritai nemėgstu kasti daržo, niekam tiesiog nerūpi. Tiesiog einame.

Gerai, nuėjo kartą, du, bet kiekvieną savaitgalį jo mamai iš visų ko nors reikia. Mano vyras turi jaunesnę seserį, todėl mano uošvė nuolat juos kažkuo stresuoja, tik ji, kitaip nei mano vyras, neleidžia sėdėti ant sprando. Ji, aišku, atvažiuoja ir kartais mamai su kuo nors padeda, bet irgi neleidžia jai įžūliai elgtis. Mano vyras tiesiog negali atsisakyti savo uošvės.

Mano vyrui užpernai vasarą buvo suplanuotos atostogos, jų darbe atostogauti vasarą - ieškojimas. Norinčių yra daug, o dirbti reikia, todėl vasaros mėnesiais susidaro eilė. Siūliau važiuoti kur nors kartu, atostogauti prie jūros, bet ne. Turime mamos namelį! Galų gale pasidaviau ir su draugu nuvažiavau prie jūros. Nors buvo gėda, su vyru per trejus vedybinio gyvenimo metus nė karto neturėjome šeimos atostogų. Pastarųjų įvykių šviesoje vis dažniau šliaužia mintys, kad jau ir nebus.

Laimei, praėjusiais metais niekas manęs dėl šių atostogų netrukdė. Buvau vėlyvoje nėštumo stadijoje, todėl niekas manęs be reikalo nelietė.

Rudens viduryje tapome tėvais. Mums gimė dukra. Dabar su uošve turime naują konfliktų priežastį. Vėl buvo kalbama apie sodybą.

Maniau, kad dabar ir manęs niekas nestresuos, turiu mažą vaiką, dėl kurio reikia daug sekti, rūpintis, bet mane pradėjo persekioti dėl kitų.

- Mama nori, kad parsivežtume anūkę į jos vasarnamį. Arba tu važiuok kartu su ja, - „pasidžiaugė“ mano vyras.

Iš pradžių pamaniau, kad tai pokštas. Vadinasi, ir vėl mama nusprendė, ką ir kas turi daryti. Ne tik kad dabar su ja nuolat konfliktuojame dėl jos barnių dėl mano vaiko priežiūros ir amžinų ginčų dėl kūdikių maisto, bet ji vėl kažką nusprendė už mane.

Taip, suprantu, kad vaikui gryname ore bus gerai, ten yra gamta, saulė, bet aš nesu pasiruošusi ten važiuoti visai vasarai, o juolab atiduoti dukrą auklėti savo uošvei. Kad jūs suprantate, ji visa ketino duoti dukrai natūralaus karvės pieno ir šiek tiek savo pačios paruoštų sulčių. Neturiu nieko prieš tokius produktus, bet tik ne aštuonių mėnesių kūdikiui, kuris dažnai būna alergiškas maistui!

- Auginau dvi, abi nuo trijų mėnesių valgė pieną nuo mūsų stalo ir visus vaisius, o jūs visi bijote, švelniai tariant, užaugti, - bėdoja uošvė.

Štai taip klausaisi vyresnių žmonių, kurie, atrodytų, turėtų būti protingesni už mus, bet tau kelia siaubą, kokių neatsakingų dalykų jie kalba.

Mano vyras primygtinai reikalauja, kad su dukra visai vasarai išvažiuotume į kaimą, ir mes dėl to savaitę skanduojame. Na, aš nenoriu ten būti su jo motina, o jis užsispyręs kaip avis ir visas ant savo stovo.

Man net kyla minčių išsiskirti su juo iki gyvo kaulo įgriso, nes kartais tiesiog nervai neišlaiko dėl tokio spaudimo. Bet dabar esu visiškai priklausoma nuo vyro finansiškai, todėl rimtai galvoti apie tai dar negaliu.

Gal tiesiog taip ūmai reaguoju dėl hormonų, o gal tai tikrai pirmosios prielaidos tam, kad atėjo laikas pagalvoti apie skyrybas? Mano vyras negeria, gerai su manimi elgiasi, gerai uždirba, bet dėl mano uošvės ir jos amžinų dausų klausimų nuolat konfliktuoja.

Nenoriu prašyti patarimo iš draugų, iš tėvų - juo labiau. Net kalbėtis šia tema su niekuo negaliu. Noriu džiaugtis kiekviena savo motinystės akimirka, o nuolat kyla skandalai.

Šiuo metu mano santykiai su vyru yra įtempti dėl nuolatinio uošvės spaudimo. Nors stengiuosi būti gera mama ir žmona, situacija tampa vis sudėtingesnė, ypač po dukros gimimo. Aš vis dar ieškau būdų, kaip išspręsti šiuos konfliktus ir rasti balansą tarp šeimos lūkesčių ir asmeninės laimės.