Mano vyro tėvai nenorėjo mums padėti įsigyti butą, tačiau patys nusipirko naują automobilį

Šeimos dinamikos dažnai yra sudėtingos, ypač kai kalbama apie finansinę paramą. Mano vyro tėvai, nors ir gyvenantys gerai, atsisako padėti mums nusipirkti nuosavą būstą. Tai sukėlė daug klausimų ir iššūkių mūsų santykiuose. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi ir mintimis apie tai, kaip tvarkytis su šia situacija.

Mano vyro tėvai yra tikri skregos, šykštuoliai! Nepasakyčiau, kad jie maudosi piniguose, bet gyvena daug geriau nei dauguma jų amžiaus žmonių.

Mano uošvis dabar pensininkas, jis buvęs kariškis, tarnavęs šiaurėje. Mano uošvė taip pat pensininkė, bet ji turi pasyvių pajamų: nuomoja komercines patalpas ir už tai gauna gerus pinigus.

Mano vyro tėvai gyvena nuosavame name, kurį patys pasistatė. Kelis kartus per metus jie keliauja į užsienį, vasarą mėgsta vykti į kokį nors pensioną ar sanatoriją šalies pietuose, o žiemą - kur nors slidinėti.

Mano vyras yra vienintelis vaikas šeimoje. Todėl dar labiau nustebau, kai supratau, kad jo toli gražu ne skurdžiai gyvenantys tėvai nenori padėti jam įsigyti nuosavą būstą.

Kai ištekėjau, žinojau, kad mano būsimasis vyras yra iš gana pasiturinčios šeimos. Jo tėvai pasiūlė mums gyventi pas juos, name būtų užtekę vietos dar vienai šeimai, bet mes norėjome gyventi atskirai. Manau, kad suaugę vaikai turėtų gyventi atskirai nuo tėvų. Taigi susituokę pradėjome gyventi nuomojamame bute.

Pagrindinis mūsų tikslas buvo įsigyti nuosavą būstą. Su vyru sunkiai dirbome, stengėmės mažinti išlaidas, net per medaus mėnesį niekur neskraidėme, kad atidėtume pinigų pradiniam įnašui.

Per dvejus metus mums pavyko sutaupyti padorią pinigų sumą. Atlikęs tam tikrus skaičiavimus, mano vyras pasiūlė, kad per porą metų galėtume susitaupyti ir įsigyti nuosavą butą be būsto paskolos.

- Mano tėvai niekada neėmė paskolų. Kam lįsti į skolas, jei galime patys sutaupyti pinigų? - pasakė mano vyras.

Aš jo nuomonės nepakeičiau. Tada pagalvojau, kad be hipotekos būtų dar geriau. Greičiau sutaupysime, tada greičiau gyvensime visavertį gyvenimą ir nieko sau neatsisakysime.

Mano vyro tėvai puikiai matė, kad dirbame dėl kiekvieno cento, atsisakome beveik visų didesnių pirkinių ir kelionių. Nepaisant to, jie niekada nesiūlė mums absoliučiai jokios finansinės pagalbos. Kažkuriuo metu mano uošvė pradėjo klausinėti, kada jiems padovanosime anūkų.

- Pirmiausia turime nusipirkti nuosavą būstą, o tada galvoti apie vaikus. Kol kas neturime pakankamai pinigų, - atsakiau.

Manau, kad uošvė suprato mano užuominą, bet ir vėl niekas nepasiūlė pagalbos. Ji tik nukreipė pokalbį kita tema.

Po kelių mėnesių sužinojome, kad esu nėščia. Mums tai buvo didelė staigmena, net negaliu pasakyti, kad dėl to džiaugiausi. Apie abortą negalėjo būti nė kalbos, aš buvau griežtai prieš, mano vyras taip pat, bet ši žinia mus tiesiog apstulbino. Nusprendžiau, kad tokioje situacijoje verta tiesiai, be jokių užuolankų, paklausti vyro tėvų apie pinigus.

Nuvažiavome jų aplankyti ir pranešėme džiugią žinią apie būsimą prieauglį. Močiutė ir uošvis labai apsidžiaugė. Nusprendžiau, kad dabar tinkamas metas paprašyti jų finansinės pagalbos butui įsigyti.

- Iš kur gautume tokių pinigų? - Mano uošvė apvalino akis.

Nuoširdžiai, ji atsakė man taip, tarsi sėdėtų ne prabangiai įrengtoje savo namų svetainėje, o kokiame nors skurdžiame bendrabučio kambaryje. Jie turėjo pinigų, tai buvo akivaizdu.

O mano uošvis neseniai pasakė, kad nori nusipirkti naują automobilį. Naują iš salono. Jų senasis automobilis jiems nebetiko. Vadinasi, jie turi pinigų automobiliui, bet neturi pinigų padėti savo sūnui ir būsimam anūkui ar anūkei su būstu. Grįžau namo nusiminęs, susinervinęs. Išrėžiau vyrui, kad neleisiu jo mamai bendrauti su anūku, nes ji nenori mums padėti.

- Ar jūs išėjote iš proto? Nereaguok per daug, - pasakė jis.

Nemanau, kad nė kiek nepersistengiu. Kodėl mano vaikui reikėtų bendrauti su seneliais, kuriems naujas automobilis yra svarbiausias prioritetas, o apie vaikų ir anūkų gerovę jie net negalvoja?

Vyras mane ramino, sakė, kad pasikalbės su tėvais, gal jie persigalvos, bet taip neįvyko. Taip svajojau, kad parsivešime kūdikį iš gimdymo namų jau į savo jaukų lizdelį, bet vyro tėvai mums nepadėjo. Tačiau jie nupirko naują automobilį. Dabar šiuo automobiliu važiuojame į džiugią kelionę į pietus.

- Pasiimkime paskolą, - pasiūlė mano vyras.

O aš nenoriu jokios hipotekos. Juk iki paskutinio karto nenorėjome lįsti į šią skolų duobę, pusę sumos jau buvome susitaupę patys.

Nesuprantu vyro tėvų elgesio šioje situacijoje. Jie gali padėti, turi pinigų, bet jų prioritetas, matyt, visai kitas.

Vis daugiau jaunų šeimų susiduria su panašiomis dilemomis. Tyrimai rodo, kad tėvų finansinė parama gali turėti didelę įtaką vaikų galimybėms įsigyti būstą, tačiau ne visi tėvai yra linkę ją suteikti, net ir turėdami pakankamai lėšų.