Uošvė taupo lėšas nuo tablečių, nuolat perka pigiausią iš šykštumo, o paskui turi nusipirkti įprastą, t. y. mokėti du kartus

Kai prieš metus ištekėjau, nesitikėjau susidurti su tokia problema: mano uošvė, kuri manė, kad yra labai taupi, iš tiesų tapo tikru pinigų švaistytoja. Jos manija pirkti pigius, bet netrukus sugendančius daiktus, verčia mane sukti galvą, kaip išspręsti šią situaciją, kad išvengtume ne tik finansinių nuostolių, bet ir galimų pavojų sveikatai bei saugumui.

Uošvė arba iš proto pradėjo išgyventi, arba niekada to proto ir nebuvo, dar negaliu suprasti, esu tik metus ištekėjusi. Žmona maniakiškai perka visokias pigias nesąmones, kai reikia vieną kitą normaliai išleisti, o paskui eina ir verkia, kad pinigai išskrido. Norėčiau, kad jie neišskristų! Skurdžius moka dvigubai ar net trigubai.

Aš pats nematau nieko blogo protingame taupyme. Galiu ir nuolaidų palaukti, ir paieškoti, kur galima nusipirkti pigiau, ir tiesiog išsirinkti pigesnį panašų produktą. Bet niekada nepirksiu už penkias kapeikas kokios nors nesąmonės, kuri po mėnesio suges ir reikės pirkti naują.

Mano uošvė laiko save labai taupia moterimi būtent todėl, kad perka visokias penkiaženkles nesąmones. Eina ir džiaugiasi, kokią keptuvę pati išsitraukė ar kokį paltą nusipirko. Šių daiktų kokybė, žinoma, palieka daug ką. Bet juk nepaaiškinsi to savo uošvei.

Buvau šokiruota, kai vietoj gydytojo paskirtų tablečių ji nusipirko kažkokių keistų tablečių, manau, net homeopatinių, bet tris kartus pigesnių. Mes su vyru dviem balsais ją įtikinėjome, kad ji neišgalvojo ir geria normalius vaistus. Jei ji neturi pakankamai pinigų, nupirksime, jokių problemų, bet tegul negeria visokių šiukšlių, su sveikata juokais blogai!

Bet ji mūsų neklausė, įsitikinusi, kad yra teisi. Net kai po mėnesio su tuo pačiu priepuoliu atvyko į ligoninę, manė, kad tai gydytojai kažką ne taip patarė, pamiršusi apie tai, kad gydytojų rekomendacijas pati išmetė į šiukšlių dėžę.

Traukinyje nusipirkau batų džiovintuvą, tad namuose vos nesudegiau. Mašina sugedo, ji nusprendė, kad bus pigiau nusipirkti vieną iš rankų. Paėmė, ji veikė savaitę, o paskui tiesiog stovėjo su vandeniu viduje ir nenorėjo nutekėti, teko eiti pas vyrą, kad sutvarkytų. Viršutinius drabužius ir batus galima keisti du ar tris kartus per sezoną, nes perka kažkokius ****, kurie po savaitės jau byra.

Mes su vyru ne kartą sėdėjome tiesiai su skaičiuotuvu, lapu ir rašikliu ir aiškinome uošvei, kad štai tiek kainuoja vienas geras paltas, kurį ji gali nešioti porą metų, o štai tiek kainuoja du paltai ir striukė, kuriuos ji nusipirko tik vienam sezonui. Žinoma, trys daiktai kainuoja brangiau nei vienas. Mano ir bet kurio adekvataus žmogaus nuomone, išvada akivaizdi, bet ne mano uošvės.

O įdomiausia, kad uošvė neturi jokių problemų dėl pinigų. Tai reiškia, kad ji pati jau gauna pensiją, bet ir dirba. Ir mes su vyru esame pasirengę jai padėti. Pavyzdžiui, tai mes papildome jos šaldytuvo atsargas, nes tai, ką mano vyro mama perka pati, net benamiai šunys nesuėda.

Rimtai, kai pirmą kartą pamatėme, kad jos šaldytuve yra dešros už penkiasdešimt rublių, mums pasidarė bloga. Iš ko šiais laikais turi būti pagaminta dešra, kad kainuotų penkiasdešimt rublių? Tai net ne antros klasės, nežinau, kas tai yra. Mėsa negali tiek kainuoti, ne mūsų laikais.

Peržiūrėjome šaldytuvą, išmetėme visus abejotinus „delikatesus“, nupirkome normalaus pieno, sūrio, dešros ir apskritai iki soties aprūpinome mamą. Ji vis bėgiojo ir mojavo rankomis, kad jai to nereikia, kad tai tokie pinigai, kad geriau būtų juos sutaupyti kam nors kitam.

Tada mano vyras teisingai pasakė, kad geriau kartą per savaitę nupirkti mamai maisto produktų, nei taupyti jos laidotuvėms. Ir jie toli gražu nenukrypo, nes su tokiu požiūriu į savo sveikatą ir mitybą gali ištiesti kojas trims ar keturiems.

Nežinau, kam mano uošvė leidžia pinigus, niekada nesidomėjau, turiu pakankamai savų. Bet nesuprantu, kaip suaugęs žmogus gali nesuprasti, kad yra dalykų, ant kurių taupyti kategoriškai negalima. Neseniai jai užsidegė rozetė, todėl, užuot iškvietusi normalų elektriką, ji paprašė kaimyno butelio, kad apžiūrėtų elektros instaliaciją.

Gerai, kad jai užteko proto pasakyti sūnui, jog rozetė kibirkščiavo ir užsidegė, kitaip nežinia, ką tas alkoholikas, kuris niekada net nebuvo elektrikas, būtų jai padaręs. Ačiū Dievui, kad visi liko gyvi.

Mano vyras keikė mamą, o ji tik stovėjo plačiai atmerktomis akimis. Ji sakė, kad nori sutaupyti pinigų, pasižiūrėjo skelbimus, o ten elektrikų paslaugų kainos gana įspūdingos. Taigi ji nusprendė, kad padės kaimynas, jis buvo vyras, kartą jai pakeitė lemputę.

Nežinau, kiek laiko tai truks. Mano vyras sako, kad mamai dar niekada taip nėra buvę, taigi tai amžiaus dalykas, tada reikia ją nuvesti pas gydytoją, bet ji užsispyrusi, o gydytojai brangūs. Kalbėjimas nepadeda, ji nenori eiti pas gydytoją. Kol tai nesusiję su apsipirkinėjimu, ji elgiasi adekvačiai. Nežinau, kas jai negerai, bet jau pavargau nuo šito šurmulio.

Pastaruoju metu situacija tik blogėja. Uošvė nusipirko pigų, nežinomos markės šildytuvą, kuris vos nesukėlė gaisro dėl prastos izoliacijos. Mes su vyru nusprendėme imtis rimtesnių priemonių. Dabar ji gauna nustatytą sumą kišenpinigių, o didesnės išlaidos aptariamos su mumis. Taip pat pradėjome bendrus apsipirkimus, kad galėtume kontroliuoti jos pirkimus ir mokyti ją skirtumo tarp ekonomijos ir šykštumo.

Tačiau tai išsprendžia tik finansinę pusę. Psichologinis aspektas lieka neaiškus. Mes bandėme įtraukti finansų konsultantą, bet ji atsisakė bendradarbiauti, matydama tai kaip mūsų bandymą kontroliuoti jos gyvenimą. Dabar svarstome apie psichologinę pagalbą, nors ir nežinome, ar ji sutiks.

Šis atvejis parodo, kad kartais taupumas gali tapti pavojingu įpročiu, kuriam reikalinga ne tik šeimos intervencija, bet ir profesionali pagalba.