Iš gyvenimo: uošvė pasakė, išgirdęs jos prašymą sutrikau

Su žmona susipažinau dar studentiškais metais. Olivija buvo ne tik graži, bet ir labai protinga, todėl man su ja niekada nebuvo nuobodu. Pasipiršau per universiteto išleistuves. Tai buvo mano svajonių mergina.

Ji su džiaugsmu sutiko tapti mano žmona. Tuo metu aš jau turėjau darbą, nuomojausi butą ir ji apsigyveno pas mane. Su jos tėvais susipažinau po sužadėtuvių, o kitą kartą pasimatėme jau per vestuves.

Tada nė pagalvoti negalėjau, kad tokia trumpa pažintis pasisuks tokia kryptimi. Viskas prasidėjo nuo to, kad uošvė įtikinėjo mano žmoną susirasti ką nors geresnio, kadangi aš neturėjau savo buto, o mašina buvo pigi. Kai Olivija atsisakė klausyti, motina jai pasakė, kad aš turiu padėti jų šeimai.

Negalėjau suprasti, kodėl turiu aprūpinti jų šeimą. Maža to, kad Olivija važiuodavo pas juos kelioms dienoms kas dvi savaites, kad padėtų savo 20-metei sesei su dviem vaikais? Laikas ėjo ir aš stengiausi adekvačiai reaguoti į tai, kad mano žmona jiems padeda.

Tačiau vėliau ji ėmė dingti per kiekvienas išeigines, kol jos sesuo ieškojo trečiojo vyro. Bandžiau aiškinti Olivijai, kad laikas kurti savo šeimą, nes jos šeima naudojasi jos gerumu. Po to, kai mano žmona pažiūrėjo į situaciją nauju kampu, ji tikrai ėmė kartais atsisakyti padėti sesei ir motinai.

Žinoma, jos greitai suprato, kas kaltas ir aš tapau pagrindiniu jų priešu. Todėl santykiai tarp mūsų tapo dar aštresni.

Kartą žmona per išeigines nuvyko pas draugę ir į svečius atėjo mano uošvė. Ji atnešė man daug skanių patiekalų, buvo man švelni ir, tiesą sakant, tai mane baugino. Tačiau ji nevyniojo žodžių į vatą, pasisodino mane prie stalo ir viską papasakojo

– Sūnau, atvažiavau pas tave ne šiaip sau, o su reikalu. Aš žinau, kaip tu myli mano dukrą, reiškia, turi mylėti ir mus, jos šeimą,- tarė ji. – Mano Elzytė išvyko į užsienį uždarbiauti.

O aš jau visai sena. Ar galima, tavo manymu, mano amžiuje rūpintis dviem vaikais? Štai kodėl atėjau pas tave ir dukterį, kad paprašyčiau pasiimti juos pas save, kol grįš jų motina.

Pažadėjau uošvei pagalvoti, nors jau žinojau, koks bus mano atsakymas. Grįžus žmonai viską jai papasakojau, o ji sureagavo ramiai ir paklausė, kada mes pasiimsime sūnėnus.

Buvau susirūpinęs, kad ji vėl sutiko būti išnaudojama. Nenorėjau tame dalyvauti. Mes su Olivija susibarėme ir ji išėjo pas mamą.

Jau dvi dienas nesusisiekia su manimi, turbūt įsižeidė. Tačiau aš manau, kad mano sprendimas teisingas ir tikiuosi, kad žmona greitai tai supras.