Konfliktas su podukra: Meilės ir pavyduliavimo istorija

Meilė gali ateiti bet kuriame amžiuje, tačiau su ja gali atsirasti ir naujų iššūkių, ypač kai kalbama apie suaugusius vaikus. Mano istorija prasidėjo, kai man buvo 50 metų, su nauja meile, bet taip pat ir su netikėtu konfliktu su podukra, kuri, regis, nemato manęs kaip dalies savo pasaulio.

Deja, jaunystėje man nelabai sekėsi meilėje. Turiu šeimą, dabar man 51 metai, turiu du gražius suaugusius sūnus, bet štai su meile, kaip manau, man pasisekė tik pastaruoju metu.

Su mano berniukų tėvu išsiskyrėme, kai jie buvo maži. Jis mus paliko dėl kitos šeimos, padėjo pinigais, bet mažai su jais bendravo. Aš irgi neturėjau didelio noro su juo bendrauti. Tai dabar aš nelaikau jam nuoskaudos, bet tada buvau tiesiog įsiutusi.

Kai vaikai užaugo ir išsikraustė, likau viena. Žinoma, ne visiškai viena, turiu augintinių, bet kalbu apie gyvą žmogišką bendravimą. Man buvo 50 metų, kai sutikau savo būsimą antrąjį vyrą. Po metų įteisinome savo santykius.

Dabar Dainiui 54-eri, jis našlys. Jis taip pat turi vaiką iš pirmosios santuokos, suaugusią dukrą Poliną.

Polinai 27 metai, ji išsiskyrusi, viena augina dukrą. Kol santykiai su vyru klostėsi sklandžiai, ji su dukra gyveno kitame mieste. Po skyrybų Polina nusprendė grįžti į gimtąjį miestą, kad būtų arčiau tėvo.

Mes su Pauline jau buvome pažįstamos, tačiau mažai bendravome. Daugiausia bendravome tik per jos tėvą. Per jų pokalbius vaizdo ryšiu ji kartais galėdavo pasisveikinti su manimi, jei aš būdavau šalia jo, o jos vyras kartais pasisveikindavo nuo jos. Dabar, kai Paulina pradėjo gyventi šalia mūsų, supratau, kad mūsų bendravimas su ja visiškai neveikia.

Mano vyras labai džiaugiasi, kad mano dukra ir anūkė dabar gyvena šalia viena kitos, ir nepastebi, kad Paulina manęs kažkaip nemėgsta. Žinau, kad mūsų santykių pradžioje ji reiškė savo nepasitenkinimą dėl to tėvui, bet vėliau šie pokalbiai nutilo. Maniau, kad viskas pagerėjo ir ji pakeitė savo nuomonę, bet taip toli gražu nebuvo.

Dabar Polina su dukra nuomojasi butą gretimame name. Dažnai su jomis susikertame kieme. Taigi, kai vaikštau viena ir vyro nėra su manimi, ji tiesiog mane ignoruoja, net nepažvelgia į mano pusę. Arba gali praeiti pro mane ir tuo pat metu taip į mane žiūrėti, kad nuo tokios neapykantos žvilgsnyje darosi net baisu. Nesuprantu, kuo nusipelniau tokio požiūrio į save, juk aš, priešingai, visada stengiausi būti draugiška ir net žengdavau žingsnius link manęs.

Pavyzdžiui, dažnai stengiuosi su vyru įteikti jiems kokią nors mažą dovanėlę, dovanų anūkei, nupirkti ką nors skanaus. Mano dovanos priimamos, tačiau niekada neišgirstu net elementaraus „ačiū“.

Nenorėjau savo spėliojimais kvaršinti vyrui galvos ir ilgai netoleruodavau tokio požiūrio. Vieną dieną tiesiog nusprendžiau nueiti pas Pauliną ir tiesiai jos apie viską paklausti.

Pamačiusi mane ant savo buto slenksčio ji pakeitė veidą. - Įeikite, bet aš neturiu daug laiko. Po pusvalandžio turiu išvykti, - pasakė ji.

Mums nepavyko gerai pasikalbėti. Kad ir kaip stengiausi, Polina neužmezgė su manimi kontakto.

Grįžau namo nusiminusi, nes žinau, kad mano vyras labai myli savo dukrą ir jam svarbu, kad visi šeimoje gerai sugyventų. Dainius pastebėjo mano nuotaiką, ėmė manęs klausinėti, aš pasidalinau savo rūpesčiais. Jis pažadėjo pasikalbėti su dukra.

Kitą dieną pas mane atėjo pati Polina. Tai, ką ji man papasakojo, mane sukrėtė.

- Ar žinai, kad dėl tavęs tėvas mane ir dukrą išsiuntė į nuomojamą butą? Kad daugiau laiko praleistų su savo „jauna“ žmona! Tu nesi mano motina ir niekada nelaikysiu tavęs mūsų šeimos nare, negali net bandyti, - išrėžė ji.

Vakare papasakojau vyrui, kas nutiko. Jis prisipažino, kad tikrai pasiūlė dukrai gyventi atskirai, kai iškilo jos išsikraustymo klausimas. Mes su juo ką tik buvome pradėję gyventi kartu ir jis norėjo daugiau laiko praleisti su manimi. Butą, kuriame dabar gyvena jo dukra, nuomoja geras jo draugas, todėl jam padaryta gera nuolaida. Be to, jis pats moka už Polinos butą, iš jos reikalaujama tik laiku mokėti komunalinius mokesčius ir išlaikyti save bei vaiką, o tai daryti jai taip pat padeda tėvas ir buvęs vyras.

- O ji juk suaugusi mergina, kodėl turėtų gyventi su senais žmonėmis. Ji jauna, - pridūrė mano vyras.

Apskritai aš jam pritariu. Taip pat manau, kad suaugę vaikai turėtų gyventi atskirai. O jei ji norėtų kartais pailsėti nuo vaiko ar viena kur nors išeiti pasivaikščioti, juk gyvename labai arti vienas kito, galima tiesiog paprašyti. Kam kivirčytis?

Matyt, ji jau priprato būti vienintele moterimi tėvo gyvenime, todėl į mane žiūri kaip į konkurentę.

Pati situacija ir vyro dukters požiūris į mane man labai nemalonus. Iš prigimties esu švelnus ir nekonfliktiškas žmogus, mėgstu su visais gyventi draugiškai ir darniai. Galbūt laikui bėgant mūsų santykiai pagerės, tačiau negaliu tik sėdėti ir laukti. Gal man, kaip vyresniam ir išmintingesniam žmogui, reikėtų žengti pirmąjį žingsnį susitaikymo link? Ką patartumėte?