Astronautai: nso mus stebi kosmose

 

Jau astronautas Džonas Glenas – pirmasis amerikietis, apskriejęs Žemę, – pranešė atvirame kosmose regėjęs tris ryškius objektus. 1962 metų vasario 20-ąją misijos „Merkurijus 6“ metu triskart aplink Žemę apsukęs Dž. Glenas pasakojo, kad iš pradžių tie objektai jį sekė, tačiau gana greitai jiems pabodo vilktis iš paskos, taigi jie padidino greitį ir aplenkė astronauto kapsulę. Bet kai šia istorija susidomėjo žurnalistai, JAV nacionalinė aeronautikos ir kosmoso tyrinėjimų agentūra – NASA – viską paaiškino labai paprastai: esą tai buvo mažyčiai sniego kristalai iš kapsulės kanalizacinės angos. Klausimą, kodėl tie kristalai skriejo skirtingu greičiu, agentūros ekspertai tiesiog ignoravo.

Tokie jau buvo laikai. Pirmaisiais kosmoso užkariavimo metais aiškintojai pernelyg nesirūpino, kuo patikės ir kuo nepatikės visuomenė, – jai turėjo pakakti tiek informacijos, kiek buvo suteikiama. Pavyzdžiui, kai antrasis amerikietis orbitoje Skotas Karpenteris (projektas „Merkurijus 7“) 1962-ųjų gegužės 24 dieną padarė kelias nuotraukas, kuriose dangaus fone aiškiai matyti švytintys objektai, komentaras buvo ne mažiau proziškas: purvo dalelės ant iliuminatoriaus.

Kitų, 1963-iųjų, metų rugpjūtį legendinis amerikiečių lakūnas bandytojas Džozefas Volkeris per rekordinį skrydį eksperimentiniu raketiniu lėktuvu X-15 nufilmavo penkis disko formos NSO. Laiptuota eile išsirikiavusios „skraidančios lėkštės“ ilgą laiką lydėjo pilotą it koks garbės eskortas – ir visa tai vyko 47 kilometrų aukštyje. Jokio logiško paaiškinimo toms nuotraukoms atrasti nepavyko, taigi žurnalistų akivaizdoje jos buvo paskelbtos klastotėmis.

Po trijų mėnesių lygiai toks pat raketinis lėktuvas, tik jau pilotuojamas lakūno bandytojo Roberto Vaito, vėl atkreipė neatpažintų objektų dėmesį. 95 kilometrų aukštyje jie priartėjo prie X-15 ir kurį laiką lydėjo. JAV karinių oro pajėgų generolas majoras savo palydą nufilmavo, bet ir šiam keistam filmui buvo rastas logiškas paaiškinimas – ledo skeveldros.

Tačiau visuomenės susidomėjimas skrydžiais į kosmosą didėjo, ir netrukus visa armija radijo mėgėjų, nustačiusių savo aparatūrą reikiamu bangų ilgiu, godžiai gaudydavo kiekvieną žodį tarp astronautų ir skrydžių vadovų. Kad nekiltų nereikalingos panikos, kosminių skrydžių valdymo centrui Hjustone, Teksaso valstijoje, teko pokalbiams su astronautais pradėti naudoti slaptus sutartinius kodus. Šioje išgalvotoje „paukščių kalboje“ neatpažinti skraidantys objektai buvo pavadinti „Kalėdų Seniu“.

 

 

Pirmasis šį kodinį vardą ryšio su skrydžio centru metu ištarė astronautas Volis Šira. Per „Merkurijaus 8“ skrydį 1962 metų spalio 3 dieną jis virš Indijos vandenyno išvydo milžinišką švytintį objektą.

Tiesa, šis faktas buvo atskleistas tik po kelerių metų, ir ne paties V. Širos iniciatyva. Prasitarė toks Morisas Šatelenas, žinomas NASA radijo ryšio specialistas, vienas iš komunikacijų aparatūros skrydžių į Mėnulį programai „Apolonas“ kūrėjas.

Savo 1975-ųjų knygoje „Mūsų protėviai atvyko iš kosmoso“, išleistoje netrukus po to, kai JAV uždarė skrydžių į Mėnulį programą, M. Šatelenas pripažino, kad NSO „kontroliavo“ praktiškai visus amerikiečių skrydžius į kosmosą. Dėl neatpažintų skraidančių objektų kilmės NASA ekspertas neturėjo jokių abejonių: ji galėjo būti tik nežemiška.

1963 metų gegužės 15–16 dienomis amerikiečiai sėkmingai įvykdė „Merkurijaus 9“ skrydį – 22 ratus aplink Žemę. Tąsyk astronautas Gordonas Kuperis, skriedamas virš Australijos miesto Perto, pranešė skrydžių valdymo centrui, jog prie jo kapsulės artėja švytintis žalsvas objektas su raudona uodega. Bet tai dar buvo ne viskas. Skrydžio metu G. Kuperiui taip pat pavyko magnetofonu įrašyti radijo pokalbį kalba, kuria, kaip paaiškėjo vėliau, nekalba nė viena pasaulio tauta.

Užfiksavo astronautas ir daugiau paslaptingų reiškinių – ne tik virš Australijos, bet ir Pietų Amerikos. NASA gi visus juos lakoniškai paaiškino Šiaurės pašvaiste virš Pietų ašigalio. Tačiau labai greitai šios versijos teko atsisakyti. Mat paviešinti ją buvo tas pats, kas tiesiai šviesiai išvadinti patyrusi pilotą, JAV kosminės programos pažibą G. Kuperį diletantu ir netinkamu darbui. Juolab kad tą žalią švytintį daiktą virš Australijos stebėjo ir antžeminės stotys.

O ir pulkininkas G. Kuperis ne pirmą kartą matė nepaaiškinamus dalykus danguje. Jis ir anksčiau savo akimis buvo regėjęs „lėkštes“ – kai dar buvo lakūnas bandytojas ir skraidė virš Vakarų Vokietijos. „1951 metais turėjau galimybę pamatyti daug tų objektų – net dvi dienas iš eilės, – vėliau pasakos G. Kuperis. – Jie skrido labai dideliame aukštyje, naikintuvais niekaip nebūtume jų paviję...“

Prabėgus daugeliui metų viename interviu televizijai G. Kuperis buvo dar atviresnis.

„1957 metais Edvardso karinių oro pajėgų bazėje mes vykdėme nusileidimo mokymus, – pasakojo tuomet jau į pensiją išėjęs astronautas, – ir filmavome visą aplinką bei įrangą. Staiga prie manęs pribėgo komandos nariai pasakyti, kad matė žemai skrendančią „lėkštę“, kuri paskui nusileido išleidusi tris atramas. Ją nufilmavo ir nufotografavo, tačiau artintis niekas nebandė. Tuo metu NSO vėl pakilo ir nuskriejo didžiuliu greičiu.“

Kaip mokymų vadovas, G. Kuperis peržiūrėjo vaizdo medžiagą iškart, kai tik juostos buvo išryškintos. Paskui tiek filmas, tiek nuotraukos buvo išsiųsti į Vašingtoną. Nuo tada apie juos niekas nieko daugiau negirdėjo.

 

 

Amerikiečių astronautų ir NASA specialistų pasakojimus apie paslaptingus svečius patvirtindavo ir nepriklausomi ekspertai.

Pavyzdžiui, 1964 metais Adharos observatorijos Argentinoje astronomai per teleskopą stebėjo itin keistą reiškinį. 1000 kilometrų aukštyje prie amerikiečių palydovo „Echo 2“ dukart iš skirtingų pusių priartėjo ir viražus darė kažkoks žvilgantis apvalus objektas. Astronomų vertinimu, jo skersmuo turėjo būti ne mažesnis kaip 120 metrų, o skriejo rutulys iki 28 kilometrų per sekundę greičiu.

Tų pačių metų balandžio 8 dieną, per pirmąjį bandomąjį erdvėlaivio „Gemini“ (nepilotuojamo) startą mokslininkai ir technikai išsižioję stebėjo, kaip prie kapsulės netrukus prisigretino keturi neaiškios kilmės objektai – du iš viršaus, vienas iš galo ir vienas apačioje. Su tokia palyda „Gemini“ apsuko pirmą ratą aplink Žemę. Paskui NSO padarė staigų manevrą ir... dingo kosmoso platybėse.

Kai apie šį faktą 1965 metų sausį parašė JAV žurnalas „True“, Kongreso nariai pareikalavo pasiaiškinimo. Karinių oro pajėgų vadovybė ilgai galvos nesuko ieškodama, ką atsakyti, – pareiškė, jog tai buvo raketos nešėjos atsiskyrusios antrosios pakopos dalys. Tačiau melas grįžo bumerangu, kai paaiškėjo, jog šiame skrydyje antroji pakopa išvis neturėjo atsiskirti.

Prabėgo keli mėnesiai, ir birželio 3 dieną amerikiečiai paleido į kosmosą pirmą pilotuojamą „Gemini 4“. Jį irgi iškart apspito NSO.

Astronautas Džeimsas Makdivitas vėliau apie tai pasakos: „Pažvelgiau per iliuminatorių ir pamačiau juodo dangaus fone baltą kamuolio formos objektą. Jis manevravo staiga keisdamas skrydžio kryptį gerais keturiasdešimčia laipsnių.“

„Gemini 4“ skrydžio metu pavyko nufotografuoti ir kitą objektą – ilgą tarsi metalinį cilindrą. Bandyta įrodinėti, kad tai tebuvo pačių amerikiečių palydovas „Pegasus II“, tačiau karinių oro pajėgų vadovybė tokią versiją kategoriškai atmetė. Taigi ir šis NSO liko be jokio įtikinamo paaiškinimo.

Tada skeptikai pabandė suabejoti paties stebėtojo liudijimu. Dž. Makdivito atsakas jiems buvo ūmus ir kategoriškas: „Patvirtinu, kad skrydžio kosminiu erdvėlaiviu „Gemini 4“ metu aš iš tiesų stebėjau tai, ką kai kurie žmonės vadina NSO. Primenu: raidės N, S ir O reiškia „neatpažintas skraidantis objektas“. Objektas, kurį mačiau, ir lieka neatpažintas. Nei aš, nei kas nors kitas dar nesugebėjome nustatyti, kas tai buvo.“

 

 

Mūsų dienomis jau nebe paslaptis, kad beveik visi programos „Gemini“ skrydžiai sutapo su NSO pasirodymais. Ir jie buvo matomi ne tik orbitoje, bet ir iš Žemės.

Metams bėgant daug pilotų – kas puse lūpų, kas visiškai atvirai – prasitardavo apie šį fenomeną. Kai kurių jų liudijimai net užregistruoti oficialiuose dokumentuose. Kaip antai „Gemini 10“ (startavusio 1966-ųjų liepos 18 dieną) piloto Džono Jango ataskaitoje: „Faktai byloja, kad NSO egzistuoja“. Arba Judžino Sernano („Gemini 9“, 1966 metų birželio 3-ioji) žodžiai, pasakyti po septynerių metų laikraščio „Los Angeles Times“ korespondentui: „Viešai pareiškiu: NSO – tai kažkas kito, kažkokia kita civilizacija.“

Amerikiečių astronautų ir pilotų „bendravimo“ su nežinomais objektais statistika iš tiesų įspūdinga. Neverta nė pradėti vardyti incidentų, nutikusių 1968–1973 metais vykdant „Apollo“ – skrydžių į Mėnulį – programą. Ką matė joje dalyvavę astronautai, nesutilptų ir į knygą.

Tačiau net ir „Gemini“ bei „Apollo“ programoms pasibaigus, NSO vizitai nesiliovė. Susitikimus su jais yra nufilmavę kosminės stoties „Skylab“ (1973–1979) įgulos. Tačiau ypač tokių reiškinių užderėjo nuo 1981-ųjų pradėjus skraidyti daugkartinio naudojimo erdvėlaiviams – vadinamiesiems šatlams.

Kai kuriuos pranešimus apie astronautų susidūrimus su NSO pavyko perimti radijo mėgėjams, ir jie pateko į žiniasklaidą. Taip, pavyzdžiui, nutiko 1989 metų kovą per „Discovery“ skrydį, kai antrasis misijos specialistas Džeimsas Bučlis, sukrėstas ir pamiršęs apie bet kokią konspiraciją, suriko: „Hjustone! Mes vis dar stebime ateivių erdvėlaivį!“

Niekas nė nenumano, kiek „švytinčių objektų“ yra patekę į erdvėlaivių korpuse įtaisytas kameras – kartais net po kelis vienu metu. Skriejančių skirtingomis kryptimis, palaikančių pastovų greitį arba darančių staigius manevrus, tarsi inercijos jėga jų neveiktų.

Kai kuriuos NSO akivaizdžiai domino patys erdvėlaiviai. Jie prisiartindavo prie amerikiečių „šatlų“ (taip buvo 1990-aisiais, kai į orbitą buvo keliamas Hablo teleskopas, ir 1993-iaisiais, nuskraidinus į kosmosą svarbų ryšių palydovą), kuriam laikui tarsi pakibdavo šalia, o paskui nuskriedavo su savo reikalais. Kiti NSO manevruodavo tame pačiame lygyje, kaip ir laivas, čia pakildami virš horizonto linijos, čia vėl pasislėpdami Žemės fone.

Egzistuoja itin įdomus vaizdo įrašas, kurį padarė amerikiečiai iš savo laivo „Atlantis“ šiam 1997 metų gegužę susijungiant su orbitine stotimi „Mir“. Tai buvo darbinė transliacija, neskirta pašalinėms akims, tačiau vienas ufologas mėgėjas iš JAV sugebėjo perimti ją specialia paraboline antena. Įraše puikiai matyti, kaip aplink rusų stotį sukiojasi neaiškūs šviesa pulsuojantys objektai. Jie blaškėsi skirtingomis kryptimis skirtingu greičiu, manevravo... Per pusantros minutės – tiek trunka įrašas – kadre pasirodė ne mažiau kaip devyni skirtingi objektai. Tarsi būtų filmuota ne kosmose, o dideliame oro uoste.

 

 

Kiek pastebėta, kosminiai NSO būna dviejų skirtingų rūšių. Vieni jų sudaro visiškai materialių metalinių rutulių įspūdį (ant jų matyti net šešėlis nuo saulės). Kiti – ir tokių dauguma – atrodo kaip kamuolinis žaibas. Tarsi apgaubti švytinčios plazmos, jie dar ir pulsuoja.

Įdomiausi objektai, kurie materializuojasi tarsi iš niekur ir po kurio laiko vėl tampa nematomi.

Ufologai daro prielaidą, kad tokie rutuliai yra tarsi automatiniai zondai, atliekantys monitoringo funkciją. Esą ateiviai juos paleidžia iš pagrindinio laivo stebėti Žemę ir jai artimas orbitas.

Ir tikrai: objektai, kuriuos teko matyti astronautams ir kosmonautams, formų įvairove nepasižymėjo. Dažniausiai tai būdavo rutuliai, gerokai rečiau – cilindrai, cigarai, diskai, trikampiai. Tačiau retkarčiais į vaizdo ir fotokamerų objektyvus patekdavo išskirtinių egzempliorių.

Nepakartojamą įspūdį visiems mačiusiesiems padarė amerikiečių erdvėlaivio „Discovery“ ekipažo skrydžio 1991-ųjų rugsėjį metu nufilmuotas „plazmoidas“. Šio vis dar nepaaiškinto kosminio fenomeno kadrus yra rodžiusi net televizija. Juose aiškiai matyti, kaip Žemės fone beorėje erdvėje prasirango milžiniško dydžio švytintis „vikšras“. Didžiosios dalies ufologų bei mokslinės fantastikos fanatikų nuomone, astronautams tąsyk pavyko nufilmuoti vadinamąjį plazmoidinį erdvėlaivį – itin aukšto lygio nežemiškos kilmės technologijos kūrinį.

Bet, reikia pripažinti, toli gražu ne visi pabuvę kosmose noriai pasakoja apie savo pasimatymus su NSO. Kodėl? Pirmasis žmogus Mėnulyje amerikietis astronautas Nilas Armstrongas yra davęs trumpą, tačiau išsamų atsakymą į šį klausimą. Kartą vieno rusų diplomato paprašytas papasakoti, ką iš tiesų matė Mėnulyje, N. Armstrongas tik nusišypsojo: „Mes juk visi pasirašėme vienodus pasižadėjimus...“

Aišku, tiek JAV, tiek Rusijoje, kitose valstybėse yra daugybė kosminių programų dalyvių, kurie „ten“ nematė visiškai nieko. Jų liudijimais labiausiai ir mėgsta remtis NSO skeptikai.

Tačiau faktas ir tai, jog kai kurie astronautai ir kosmonautai, dešimt-mečiais juokęsi iš klausimų apie pasimatymus su ateiviais, išėję į atsargą staiga ima ir prabyla. Taip buvo ir jau minėtam legendiniam astronautui G. Kuperiui.

„Daugybę metų aš, kaip ir kiti kosminių skrydžių specialistai, gyvenau slaptumo atmosferoje, – viename interviu pasipasakojo jis. – Tačiau dabar galiu pasakyti: nepraeina nė viena diena, kad JAV aviaciniai radarai ir kosminės sekimo stotys neužfiksuotų bent vieno NSO. (...) Kai kurie mūsų (astronautų) turėjo galimybę stebėti NSO iš žemės arba iš erdvėlaivių, lėktuvų. (...) Mano nuomone, nežemiškos kilmės skraidantys aparatai ir jų įgulos, lankančios Žemę, atkanka iš kitų planetų, akivaizdžiai labiau išsivysčiusių nei mūsiškė. (...) Yra daug kvalifikuotų specialistų, mačiusių ateivių laivus, o kartais ir pačius ateivius. (...) Ir yra tūkstančiai dokumentų bei liudininkų parodymų, patvirtinančių tai (kad NSO egzistuoja), tik kad niekas nenori jų paviešinti... Įdomu kodėl?“

 

 

Iš tikrųjų, čia ir slypi visa intriga. Kodėl, nepaisant pačių astronautų pasakojimų, kalno fotografijų ir kilometrų filmuotų juostų, kosmoso užkariautojų kontaktų su neatpažintais skraidančiais objektais faktai lieka įslaptinti lig šiol? Kodėl visos oficialios struktūros – kosminių skrydžių organizatoriai, kariškiai, politikai – tyli? Juk nežemiškų civilizacijų veikla mūsų planetoje turėtų būti pakankama priežastis skelbti nepaprastąją padėtį.

Astronautas G. Kuperis turėjo paaiškinimą, kam reikalingas toks tylos sąmokslas: „Valdžia bijo, kad žmonės ims įsivaizduoti dievai žino ką – kad ir baisiuosius užkariautojus iš kosmoso. Jos devizu visada buvo ir bus: „Mes norime išvengti panikos bet kokia kaina“. Manau, tikroji problema yra tai, kad valdžia nežino, kaip pripažinti faktą, jog daugybę metų ji mums melavo.“

Beje, amerikietis buvo ne juokais užsidegęs išspręsti šią problemą. 1978 metais G. Kuperis net kreipėsi į Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO) su laišku, kuriame pabrėžė poreikį sukurti koordinuotą mokslinių duomenų apie NSO rinkimo visame pasaulyje ir analizės programą. „Būtina sukurti patį draugiškiausią kontakto su tais lankytojais užmezgimo būdą, – rašė laiške astronautas. – Jeigu JTO nuspręstų apsiimti vykdyti tokį projektą ir pripažinti šį fenomeną, daugelis kvalifikuotų ekspertų pasiryžtų prabilti apie tai viešai bei suteiktų pagalbą ir informacijos...“

Tačiau G. Kuperio balsas taip ir nebuvo išgirstas: JTO taip ir neatsiliepė į jo kvietimą sutelkti kitas organizacijas NSO fenomeno tyrimui. Iš pagarbos legendiniam kosminės programos dalyviui net didžiausi skeptikai nutylėjo ir viešai nesukiojo piršto jam prie smilkinio. Tuo metu pats astronautas neslėpė nusivylimo oficialių struktūrų abejingumu. „Bet aš vis tiek lig šiol manau, jog mes turėtume atlikti tokius tyrimus centralizuotai“, – vėliau pabrėš nė nemanęs persigalvoti G. Kuperis.

 

 

Vis dėlto informacija apie kontaktus su NSO, dar prieš kelis dešimtmečius laikyta po užrašu „Visiškai slaptai“, šiandien vis dažniau tampa prieinama visuomenei. Kai kas mano, dėl to, jog astronautų ir kosmonautų mūsų laikais gerokai daugiau, ir didelė dalis jų yra civiliai. Vadinasi, neprivalantys paklusti niekieno įsakymams, taigi ir kontroliuoti jų pasisakymus tapo daug sudėtingiau.

Kitiems atrodo, kad pasaulį apraizgę kompiuterių tinklai ir naujausios technologijos padarė prieinamesnę visą informaciją – taip pat ir įslaptintą.

Na, o didžiausi optimistai linkę tikėti, kad valdžia specialiai atleido vadeles, nes meluoti tampa vis pavojingiau ir pavojingiau. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad ufologai jau seniai nebėra tik kvaištelėję entuziastai „X failų“ gerbėjai. Dauguma jų – aukštos kvalifikacijos mokslininkai, tokių lengvai neapgausi. Tad ir pradėta žiūrėti į kosmose pabuvusių specialistų viešas išpažintis pro pirštus. Aišku, tokie dalykai neskatinami. Bet ir netildomi, kaip anksčiau, – ir juo labiau nebepersekiojami.

Oficialūs asmenys į diskusijas apie NSO, savaime suprantama, nesivelia: tarp dešimtmečius puoselėtų melų dabar būtų labai jau lengva pasiklysti. Taigi jie pasirinko vienintelę teisingą taktiką tokiomis aplinkybėmis – apskritai nereaguoti į pranešimus apie kontaktus su nežemiškos kilmės objektais: jokių paneigimų, jokių patvirtinimų, jokių oficialių komentarų.

Nors, kita vertus, yra ir dar viena nuomonė apie tai, kodėl ilgus metus slėptus faktus apie NSO pastaraisiais metais ištiko „demokratija“. Šios sąmokslo teorijos šalininkai teigia, jog suinteresuotoms grupuotėms ir toliau slėpti informaciją apie neatpažintus skraidančius objektus tapo nebenaudinga, ir jos pradėjo sąmoningai, tikslingai ir dozuotai atskleisti ją visuomenei. Lygiai tuo pačiu tikslu, dėl kurio pastaruoju metu užgriuvo tokia gausa kino filmų ir kompiuterinių žaidimų ateivių tema. Juk kas galėtų paneigti, kad visi mes pamažu, bet ryžtingai esame ruošiami pirmam atviram kontaktui su svečiais iš kitų visatos kampelių?