Baltarusiai vis labiau ilgisi LDK valdovų

Vien Gardino senajai piliai rekonstruoti numatyta apie 40 mln. JAV dolerių, baroko epochos prabanga tviska Miro, Nesvyžiaus pilys, baigiama atstatyti Gedimino Lydos pilis, dešimtis milijonų eurų numatyta Lietuvos istoriją ryškiai ženklinančioms Krėvos, Naugarduko, Alšėnų pilies liekanoms išsaugoti.

Baltarusiai neslepia, kad puošti Lietuvos galybę menančias pilis juos paskatino ir Valdovų rūmų projektas Vilniuje, mūsų šalyje įskėlęs prieštaringų vertinimų ir ginčų ugnį. Tik Baltarusijoje jokių prieštaravimų negirdėti. Mat projektą „LDK pilys Baltarusijoje“ palaimino pats Aliaksandras Lukašenka. Pernelyg nesigirdamas geopolitiniam sąjungininkui Kremliuje, kuriam, kaip istoriniam Rusijos imperijos papročių tęsėjui, vargu ar patinka, kad „jaunesnioji sesuo“ Baltarusija ieško sąlyčio taškų su Lietuva, nors ir tolimos praeities labirintuose.

Vilioja lietuvius turistus

Baltarusija pilis atstato, renka brangius eksponatus iš esmės vien savo jėgomis, ES struktūrinių fondų lėšų negauna. Vis dėlto kodėl galą su galu vargiai sudurianti valstybė taip plačiai užsimojo puoselėti LDK laikų paveldą?

Prabanga dvelkianti Miro (Myriaus) pilis. A.Jančio nuotr.

„Mes suprantame, kad toks projektas labai brangus ir atsipirks negreitai. Tačiau juk ne vien piniguose laimė. Siekiame sukurti kaimynams, Europai, visam pasauliui patrauklų mūsų valstybės įvaizdį, savitą prekės ženklą. Ir LDK paveldas, bendra Lietuvos ir Baltarusijos praeitis mums labai svarbi“, – aiškino Gardino srities kultūros ir idelogijos valdybos skyriaus viršininkas Pavelas Skrobko.

Lietuvos žurnalistų ekskursija po LDK pilis sulaukė išskirtinio Gardino srities regioninės žiniasklaidos susidomėjimo. Man ir kolegoms teko dalyti interviu vietos televizijoms ir laikraščiams.

Klausimai buvo tie patys, o pagrindinis toks: „Ar patartumėte lietuviams aplankyti LDK pilis Baltarusijoje?“

Žinoma, patarčiau, ir taip sakiau ne iš mandagumo šeimininkams. Tik visiškai abejingas mūsų šalies praeičiai lietuvis nenorėtų pamatyti Radvilų ir kitų Lietuvos didikų prabangos Nesvyžiaus ir Miro pilyse, pajusti mistiškos auros baltarusių rašytojo romantiko Vladimiro Korotkevičiaus intriguojamu pasakojimu išgarsintos Alšėnų pilies griuvėsiuose ar prisiliesti prie grėsme alsuojančių Krėvos pilies, kurioje buvo pasmaugtas didysis kunigaikštis Kęstutis, sienų.

Tapatybės paieškos

Taip jau atsitiko, kad daugiausia Lietuvos praeities galybę menančių paminklų atsidūrė Baltarusijoje, LDK gimtuvė buvo Neries – Nemuno – Beržinės (Berezinos) baseinuose išsitenkančiuose plotuose.

Baltarusija nori pritraukti kuo daugiau lietuvių turistų iš mūsų šalies, viliodama juos romantišku LDK paveldu. Jau dabar ištaigingą Miro pilį aplanko apie 40 turistų iš Lietuvos, greitai bus rengiamos ekskursijos lietuvių kalba , panaudojant automatinio sinchroninio vertimo įrangą.

Tik išsirengus į Baltarusiją ne pigaus alkoholio ir cigarečių, o įkvėpti Lietuvos DK, kaip vienos galingiausių viduramžių Europos valstybių, dvasios, reikia psichologiškai pasirengti. Nes tai, ką pamatysite, gali ne tik pradžiuginti, bet ir nustebinti ar net truputį šokiruoti.

Apsilankius Baltarusijoje išryškėja ir skirtingi Minsko ir Vilniaus istorikų požiūriai į LDK praeitį, ir galimi sąlyčio taškai, kurių daugėtų, jei abi pusės atsisakytų ne su istorijos mokslu, o su ideologinėmis klišėmis susijusių vaizdinių.

Baltarusiai istorikai jau nuo XIX amžiaus pabaigos, o ypač po SSRS žlugimo, įsikibo į nuomonę, kad „Litva“ – tai slaviška valstybė, neturinti tiesioginės sąsajos su dabartine Lietuva, kurią vadina „žemaičių tautybės“ tvariniu.

Dabartiniai lietuviai esą – žemaičių palikuonys, o „litvinai“ – tai vakarų slavai, „nesuteršti“ totoriško kraujo, kaip rusai maskvėnai („maskoliai“).

Slaviškos viduramžių Lietuvos teorijos šalininkai labiausiai remiasi faktu, kad iki XVII a. įsigalint lenkų kalbai, oficialia LDK kalba buvo rusėnų (rusinų) kalba, dabartinės baltarusių kalbos pirmtakė. Pagrindiniai LDK dokumentai – Lietuvos Statutas, Lietuvos Metrika surašyti būtent šia kalba. Iš to daroma išvada, kad nors kunigaikščiai ir buvę baltų kilmės, administracija turėjusi būti slaviška.

Tautos požymis – meilė laisvei

Lietuvos istorikas Alfredas Bumblauskas pastebėjo, kad LDK laikais dabartinės Baltarusijos žemėse toks pavadinimas nebuvo žinomas ir vartojamas, pirmasis baltarusis, matyt, buvo rusėnų bajoras, pasirašinėjęs graikiškai Salomonus Leukoroussos – Salomonas Baltarusis. LDK žemėse gyvenę slavai buvo vadinami rusėnais, o litvinais galimai buvo vadinami ne tik lietuviai, bet ir visi LDK piliečiai, ne vien etniniai lietuviai, skiriant juos nuo Lenkijos karalystės piliečių po Krėvos ir ypač Liublino unijos.

Vis dėlto istorikas pripažino, kad lietuvių tautinio atgimimo laikais Jono Basanavičiaus, Vaižganto, o tarpukariu – A.Šapokos sukurta versija apie „tautišką“ LDK iki Liublino unijos seniai neišlaiko kritikos.

„LDK nebuvo nei vienos tautos etnine prasme valstybė, nei tautų katilas, kaip Amerika. Tai buvo tautų – lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių – lopšys“, – tvirtino A.Bumblauskas.

Dabartinės Lietuvos istoriografijos tėvas Edvardas Gudavičius ne kartą yra pabrėžęs, kad Viduramžiais nesivadovauta tautos, kaip etninės bendrijos, sąvoka, svarbu buvo valstybinė ir dar tikybinė priklausomybė.

Galima svarstyti, tarkime, kokia kalba kalbėjo stačiatikiškame Vitebske gyvenęs Algirdas su savo žmonomis rusėmis ir bendrais jų 12 vaikų, tačiau tai būtų beprasmiška.

„Anuomet lietuviu buvo laikomas tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos Statutą“, – tvirtino A.Bumblauskas.

Jis paaiškino, jog feodalinė valstybė iš tiesų kūrėsi ties baltų genčių ir mongolų-totorių agresijos išsekintos Kijevo Rusios riba. Ir patinka mums ar ne, bet dėl lietuvių elito prieraišumo pagonybei LDK rašytinė kultūra buvo slaviška.

Praeitis vienija ir skiria

„Lietuviškos raštijos LDK nebuvimas yra užmokestis už tai, kad pagoniška valstybė siekė tapti imperija, o už imperijas istorija išrašo sąskaitas. Pavyzdžiui, kaip už kolonijinę Prancūzijos imperiją dabartinei Prancūzijai išrašyta sąskaita – šios šalies nacionalinėje futbolo rinktinėje labai mažai etninių prancūzų“, – vaizdžiai palygino žymus Lietuvos istorikas.

Lietuvos žurnalistų apsilankymo Miro pilyje metu paklaustas apie LDK valdovų ir didikų etninę kilmę, ekskursijų vadovas Dmitrijus Mankevičius atsakė: „Nustatyti tautinę priklausomybę Viduramžiais ir dar tokioje etniškai margoje teritorijoje, kaip LDK, beveik neįmanoma. Svarbiausia, kad tai buvo mūsų, lietuvių ir baltarusių (rusėnų), bendra valstybė.“ 

Vienas pagrindinių dabartinių baltarusiško požiūrio į LDK naratyvų (pasakojimų) – siekis atskirti slaviškąją LDK dalį nuo Maskvos didžiarusių masyvo, tokiu būdu pabrėžiant baltarusišką tapatybę.

„Kai į Miro pilį atvyksta turistai iš Rusijos, aš pradedu pasakojimą, jog LDK įtvirtintas pilis statė apsiginti nuo priešų, kurie puolė mūsų protėvių žemės, o užpuolikai buvo ir Maskvos kunigaikštystė. Rusai tada nuleidžia galvas, neva daugiau taip nebedarysime“, – šmaikštavo ekskursijų vadovas D.Mankevičius.

Nors iš Naugarduko pilies liko tik griuvėsiai, ji užima svarbią vietą bandant įminti Lietuvos valstybės gimimo paslaptį. Baltarusiai turi jiems aiškų atsakymą, kur buvo pirmoji Mindaugo sostinė, kur jis buvo karūnuotas – Naugarduke, mieste, kuriame dabar stovi paminklas ir karaliui Mindaugui, ir lenkiškai rašiusiam lietuvių kilmės poetui Adomui Mickevičiui, kilusiam iš šių vietų.

Naugarduko pilis minima A.Mickevičiaus poemoje lietuviška tema „Gražina“.

Mindaugo sostinės mįslė

Baltarusių istorikas, A.Mickevičiaus muziejaus direktorius Mikalajus Gaiba sakė, kad šiose apylinkėse senovėje gyventa baltų genties, jotvingių, gana anksti (apie X–XI a.) skverbėsi ir slavai, būta ir cerkvės, ir pagoniškos šventyklos.

Piliakalnyje rastas lobis, liudijantis, kad dar iki Lietuvos valstybės susikūrimo čia būta civilizacijos židinio ir didelio prekybos centro: rasta prabangos prekių iš Bizantijos, Sirijos, Egipto.

Lietuvos istorikas Alvydas Nikžentaitis teigė, jog Naugardukas, nors ir buvęs svarbus LDK miestas, tačiau patikimų šaltinių, tvirtinančių, jog jis būtų pirmoji sostinė ir Mindaugo karūnavimo vieta, nėra.

„Tiksliai žinoma tik tai, kad Naugarduką valdė Mindaugo sūnus. Taigi ne tas pats, kas būtų jis pats, didysis kunigaikštis. O sostinė tais laikais buvo sostapilis – ten, kur gyveno pats valdovas. Nelogiška būtų manyti, jog Mindaugas katalikišką krikštą būtų priėmęs mieste, kuriame tuo metu jau vyravo slavai. Lygiai taip tik legenda yra versija, jog tariamoji pirmoji Lietuvos kunigaikštystės sostinė Voruta buvusi Ukmergės ar Anykščių apylinkėse. Sužinoti, iš kur valdė Mindaugas, vargu ar kada nors pavyks“, – svarstė istorikas.

Nesikrato baltiškų šaknų

Pakeliauti po Šiaurės Vakarų Baltarusiją įdomu ir todėl, kad čia kiekviename kilometre ryškiai jaučiamas baltiškos, lietuviškos žilos senovės kvapas. Nuo pat sienos – senosios Gudijos kaimų ir miestelių pavadinimai su lietuviškomis šaknimis: Žiupronys, Žyrmūnai, Trakeliai, Ašmena.

Dabar baltarusiai neneigia, kad šis kraštas kadaise buvęs baltiškas. Ašmenos kraštotyros muziejuje stovi akmuo, ant kurio lietuviškai parašyta: „Akmenas“. Lydos miesto kilmę baltarusiai irgi linkę kildinti iš baltiško žodžio „lydymas“ – iš miško atkariauta žemė.

Lietuvos paveldas atsispindi ne tik miestų ir kaimų, bet ir svaigiųjų gėrimų pavadinimuose. Pavyzdžiui, galima įsigyti Radvilų šampano arba degtinės „Kniazj Vitovt“.

Gardino srities valdininkas P.Skrobko juokaudamas pasakojo tokį nutikimą: „Atvažiavo pas mus svečiai iš Lietuvos ir klausia: kodėl mūsų kunigaikščio vardas ant jūsų degtinės etiketės? Aš atšoviau – pala, pala, kodėl jis tik jūsų? Vytautas taip pat ir mūsų!“

Senosios Gardino pilies prieigose stovi medinė didžiojo kunigaikščio Vytauto statula, išdrožta Lietuvos skulptorių. Apie tai, kad statula – mūsiškių kūrinys, liudija ne tik užrašai lietuvių ir baltarusių kalbomis, bet ir tipiškas dievadirbių stiliui melancholiškas Vytauto veidas. Jis labiau primena ne galingą viduramžių imperiją valdžiusį valdovą, o nelaimėlį, kurį paliko žmona ir dar vagys nukniaukė naują automobilį, nespėjus apdrausti KASKO draudimu.

Garbina ir Vytautą, ir Staliną

O galbūt medinį Vytautą prie Gardino pilies liūdina, kad Baltarusijoje jis įamžintas ne menkiau nei sovietinis paveldas. Baltarusiai plaka iš tiesų keistoką kokteilį iš LDK ir sovietinės praeities, šlovindami abu šiuos skirtingus tautinės savasties dėmenis.

Gardino pilies muziejuje, greta įspūdingų LDK, Vytauto epochos eksponatų, garbingoje vietoje – ir Antrojo pasaulinio karo ginklai, iš Gardino srities kilusių karvedžių portretai, sovietinių karių plastikinės figūros. Galima pamatyti prokomunistinės Afganistano Demokratinės Respublikos kareivio uniformą.

Kartais atrodo, jog laikas Baltarusijoje sustingo net ne L.Brežnevo, o J.Stalino epochoje. Muziejaus parodoje, skirtoje Vakarų Baltarusijos tarpukario istorijai, pagrindinę  vietą užima plakatas su buvusios SSSR erdvėje seniai pašaipos objektu tapusiu „vyrišku bučiniu“ (kur vaizduojami į lūpas besibučiuojantys Raudonosios Armijos karys ir vietos valstietis).

Ir kai išgirsti jaunutės gidės pasakojimą, kad 1939-aisiais vokiečiai Lenkiją užpuolė, o Raudonoji Armija tik „ėmėsi žygių apsaugoti Lenkijai priklausiusias mūsų žemes“, susidaro įspūdis, jog istorijos vadovėliai Baltarusijos mokyklose nebuvo atnaujinti nuo praėjusio amžiaus 50-ųjų metų.

Žinoma, galima suprasti, kodėl Antrasis pasaulinis karas tebėra skausmingas ir taip pat, kaip ir sovietmečiu, šlovinamas istorinis siužetas. Iš visų okupuotų teritorijų naciai aršiausiai siautėjo Baltarusijoje, žuvo kas ketvirtas jos gyventojas.

Tačiau karo istorija ir visa sovietinė praeitis rodoma pagal komunistinės ideologijos klišes, pateikiant tik fasadinę tiesos pusę – nėra nė užuominų, kad po 1939-ųjų stalininės represijos žiauriai išretino Vakarų Baltarusijos tautinės inteligentijos gretas, buvo ištremti vietos ūkininkai, verslininkai, menkinama ir išstumiama baltarusių kalba.

Keistai atrodo ir naujosios XVIII a. statytos Gardino pilies vaizdas. Fasadą puošią sovietinis herbas. Senato salėje, kurioje posėdžiavo paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Seimas, kabo sovietų armijos pergales šlovinantys paveikslai. Virš tos vietos, kurioje, kaip manoma, sėdėjo paskutinis ATR karalius Stanislovas Augustas, pakabintas paveikslas, vaizduojantis kareivį su raudonžvaigžde pilote – savotišką simbolį šalies, kuri praeityje okupavo ATR, bendrą lenkų,  lietuvių ir rusėnų (baltarusių) valstybę.

Baltarusija – ne Rusija

Tačiau, nors ir lėtai, Baltarusija keičiasi. Ji jau nėra tik vakarinė Rusijos dalis ne tik todėl, kad čia miestai ir miesteliai pasižymi pedantiška, „vokiška“ tvarka ir švara.

Nors baltarusiškai kalbančiųjų mieste retai išgirsi, beveik visi užrašai, taip pat ir valstybinių įstaigų – baltarusių kalba. Vakarų Baltarusijoje veikia nuolat restauruojamos, puošiamos katalikų bažnyčios, lygiai kaip ir pravoslavų cerkvės. Puošnumu išsiskiria Gardino jėzuitų katedra, šiame mieste net 25 proc. gyventojai – katalikai. Daugiausia – lenkų, bet yra ir nemažai lietuvių, ypač mažesniuose Gardino srities miestuose.

Užsienio politikos ekspertai sakė, jog A.Lukašenka, nors ir likdamas starteginiu Rusijos partneriu, viena akimi žvilgčioja į Europą.

Politologas Vytis Jurkonis mano, jog Baltarusijos siekis gaivinti LDK paveldą yra sveikintinas, nesvarbu, kad istoriją baltarusiai interpretuoja savaip.

„Tapatybės su LDK paieškos daro Baltarusiją savarankiškesnę, mažiau priklausomą nuo Maskvos ir artimesnę Lietuvai. O kad lieka istorinių ginčių, tai normalu, mūsų mokslininkai turėtų dažniau susitikti su baltarusių istorikais, rengti konferencijas, diskutuoti“, – sakė mokslininkas.

Net ir iškilmingai švęsdami sovietų armijos pergalės prieš nacių Vokietiją jubiliejų, baltarusiai nesegėjo šv.Georgijaus juostų, sukūrė savo tautinį pergalės („peremoha“) simbolį – obuolį su oficialios vėliavos spalvomis, raudona ir žalia.

Tačiau klausimas, ar iš Gardino aikštės kada nors išeis bronzinis Leninas ir jį pakeis, tarkime, čia savo pagrindinę rezidenciją įkūręs LDK ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras, ar Sovietų aikštė kada nors atgaus senąjį Vilniaus aikštės pavadinimą, išlieka pakibęs ore.