Londono metro vaiduokliai

Londono metro - pats seniausias pasaulyje. Pirmoji atšaka buvo atidaryta dar 1863-isis metais. Dabartiniu metu plačiai išsišakojusiame Didžiosios Britanijos sostinės metro tinkle yra 270 stočių, iš kurių 40 yra apleistos. Tai yra stotys-vaiduokliai, pro kurias nesustodami pravažiuoja traukiniai. Jose apsigyveno valkatos, žiurkės ir... vaiduokliai. Beje, pastarieji kartais užsuka ir į veikiančias stotis, kur gąsdina keleivius ir metro personalą.

Banko stotis: Juodoji vienuolė

Sityje, Londono verslo ir finansų centre, Anglijos banke darbavosi kuklus tarnautojas Filipas Vaithedas. Vaikinas niekuo ypatingu iš savo bendradarbių neišsiskyrė, žvaigždžių iš dangaus neraškė ir negalėjo pasigirti dideliu vadovybės palankumu.

Atlyginimas buvo gana kuklus, karjeros perspektyvų praktiškai nebuvo, o gyventi norėjosi prabangiai - juk sostinėje tiek daug pagundų jaunam žmogui. Kartą Filipas visiškai prasilošė kortomis, sugrąžinti skolą nebuvo jokių galimybių. Grėsmė kilo ne tik garbingam džentelmeno vardui, bet ir pačiai gyvybei.

Vaithedas iš nevilties ryžosi beviltiškam žingsniui ir suklastojo banko čekį gana solidžiai sumai. Apgavystė netrukus išaiškėjo. Įvyko teismas, kuriame Vaithedas buvo nuteistas mirties bausme. Visa tai įvyko 1811-ais metais.

Vyresnioji sesuo Sara, kuri Pilipui atstojo motiną (jų tėvai mirė, kai berniukui buvo vos ketveri metai), atidavė jam visą savo meilę, daug ir sunkiai dirbo, kad brolis gautų tinkamą išsilavinimą ir prasimuštų gyvenime. Ji taip ir neištekėjo. Vienintelio jai artimo žmogaus mirtis taip sukrėtė Sarą, kad šiai pasimaišė protelis. Jai atrodė, kad Filipas vis dar gyvas ir dirba banke. Ištisus 25 metus vargšė sesuo ateidavo į banką ir prašydavo sargų ir banko darbuotojų, kad pakviestų jos brolį. Nors ji ir kėlė šiek tiek nepatogumų banko klientams, vargšelės stengėsi niekas neskriausti.

Kai Sara mirė, ji buvo palaidota senose kapinėse netoliese banko. Praėjus daugeliui metų kapinės buvo iškeltos, o jų vietoje buvo pasodintas sodas. Netrukus čia ėmė rodytis moters su
juodu apsiaustu vaiduoklis. Po to ji persikėlė į požemius. Kodėl savo pasivaikščiojimams pasirinko metro stotį, kuri buvo pastatyta jau po jos mirties, lieka mįsle.

Tačiau daug keleivių matė moters su senamadišku juodu paltu, panašiu į vienuolės apsiaustą, vaiduoklį. Ji buvo pavadinta Banko vienuole. Beje, ji elgiasi labai ramiai ir taikiai. Tik vieną vakarą išgąsdino valytoją, paprašiusi palydėti į banką pas brolį. Kai ši iš išgąsčio nesugebėjo nė žodžio ištarti, moters vaiduoklis tik liūdnai nusišypsojo ir išnyko ore.

Faringdono stotis: Kepurininko mokinė

Šiai stočiai mažiau pasisekė - kartais po jos skliaustais pasigirsta sielą draskantis vaikiškas verksmas. Dažniausiai tai įvyksta vėlai vakare, prieš uždarant metro stotį. Pagal legendą, tai verkia nekaltai nužudytos trylikametės Anos Neilor vaiduoklis. Ji buvo mokinė kepurininko dirbtuvėje.

Vieną dieną mergaitės lavonas su siaubingomis žaizdomis buvo aptiktas apleistoje vietoje dykynėje netoliese jos darbo. Policija nustatė, kad mergaitę nužudė dirbtuvės šeimininkas su dukra. Sužinoti tikrosios šio žiauraus nusikaltimo priežasties taip ir nepavyko. Kalbama, kad šeimininko dukra pavydėjo Anai savo jaunikio, nors tam nebuvo jokios priežasties.

Ginčo metu kepurininko dukra smogė mokinei į galvą sunkia varine žvakide. Išgirdęs triukšmą atbėgo šeimininkas. Jis nesugalvojo nieko geresnio, kaip pribaigti nukentėjusiąją. Vakare, prisidengdami tamsa, nusikaltėliai išnešė mergaitės kūną į dykynę ir pasistengė viską sudėlioti taip, jog atrodytų, kad mergaitę nužudė gatvės banditų gauja.

Tačiau nusikaltimas buvo išaiškintas, piktadariai sulaukė pelnytos bausmės. Nors visa tai nutiko XVIII amžiaus viduryje, kai apie metro dar net nebuvo kalbama, Anos Neilor vaiduoklis kažkodėl pamėgo Faringdono stotį. Keleiviai stengiasi išvengti susitikimo su šiuo liūdnu Londono metro vaiduokliu. Kalbama, kad jis atneša nelaimes.

Haid Park Korner stotis: Galva iš sienos

Tai nutiko 1978-ais metais. Vyriausias naktinis stoties budėtojas Beris Ouklis kaip paprastai apėjo teritoriją, išjungė eskalatorių, įsitikino, kad viskas tvarkoje, ir sugrįžo į kontrolės punktą.

Tačiau netrukus bilietų kasų zonoje pasigirdo kažkoks triukšmas. Beris su porininku nuėjo tenai ir labai nustebo, kai pamatė, kad eskalatorius veikia, nors Ouklis galėjo bet kuo prisiekti, kad jį išjungė. Porininkai dar kartą apėjo stotį, tačiau nieko neaptiko.

Jie abu grįžo į savo patalpą. Norėdami nuraminti nervus, nusprendė išgerti arbatos. Visą šį laiką Ouklis jautėsi tarsi nesavas. Kol jis ruošė arbatą, jautėsi taip, tarsi jį seka kažkieno įdėmus žvilgsnis. Staiga kambaryje pasidarė taip šalta, kad pasimatė iš burnos einantys garai. Pažvelgęs į porininką, Ouklis sustingo: jo veidas buvo baltesnis už popierių, ir jis žiūrėjo stiklinėmis akimis į vieną tašką.

Maždaug po dešimties minučių Bėriui pavyko sugrąžinti savo pavaldinį į gyvenimą. Šis, užsikirsdamas, papasakojo, kad tuo metu, kai Ouklis ruošė arbatą, į. kambarį per sieną įskrido baisi žmogaus galva. Vargšelis taip išsigando, kad jau kitą dieną išėjo iš darbo. Pasakojama, kad nuo laiko jis metro paslaugomis nesinaudoja, važiuoja tik antžeminiu transportu.

Kovent Gardeno stotis: aktorius -tragikas

XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje Kovent Gardeno stotyje kartais pasirodydavo keistas subjektas - aukšto ūgio vyras, apsirengęs senamadžiais rūbais.
Jo veidą dengė plačiabrylė skrybėlė. Nieko nepastebėdamas, jis eidavo platforma, įbedęs žvilgsnį į grindis ir kažką murmėdamas sau panosėje.

Įsiklausius buvo galima suprasti, kad jis kalba monologus iš Šekspyro tragedijų, dažniausiai „Makbeto" ir „Hamleto". Kartą šis keistas žmogus užsuko į remontininkų kambarėlį, nukėlė skrybėlę ir prisistatė: „Viljamas Teris, Adelfio teatro tragikas". Darbininkus tarsi vėjas būtų nupūtęs. Nieko keisto, nes nelauktas lankytojas buvo... be galvos!

Sis įvykis sukėlė nemažai triukšmo. Buvo manoma, kad darbininkus išgąsdino kažkoks hipnotizuotojas, taip sumanęs pajuokauti. Tačiau tyrimai parodė, kad Viljamas Teris - realus asmuo. Jis XIX amžiaus pabaigoje buvo vienas iš pagrindinių Adelfio teatro artistų.

1897-ais metais jį durklu subadė vidutinių gabumų aktorius Ričardas Princas, apakintas pavydo sėkmingesniam varžovui darbe ir meilėje. Viljamas mirė už kulisų ant savo mylimosios - gražuolės aktorės Džesės Milvord - rankų. Prieš mirtį jis sušnabždėjo: „Aš dar sugrįšiu". Ir iš tiesų grįžo. Tačiau kodėl be galvos?

Britų muziejaus stotis: mumija

Šioje stotyje traukiniai nestoja. Ji buvo uždaryta dar XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje. Stotį galima tik akies krašteliu pamatyti pro vagono langą, važiuojant Pikadilio linija.

Tačiau metro personalui kartais tenka užsukti ir į šią stotį - atlikti profilaktinius darbus. Būtent jie ir sutiko ant platformos senovės egiptiečio vaiduoklį.

Šis susitikimas nežada nieko gero. Ledinis vaiduoklio žvilgsnis tarsi kiaurai perveria žmogų, jį apima neapsakomas siaubas, rankos ir kojos nebeklauso, žmogus tampa tarsi paralyžuotas, pasirengęs įvykdyti bet kokį „hipnotizuotojo" paliepimą.

Vienam darbininkui mintimis buvo duotas įsakymas nušokti ant bėgių. Vyrą nuo savižudybės išgelbėjo jo kolega, kuris nesusidūrė žvilgsniu su vaiduokliu ir todėl išvengė jo apžavų. Teigiama, kad ši stotis slaptu tuneliu sujungta su Britų muziejaus Egipto sale, ir būtent iš ten ateina piktasis mumijos fantomas. Tačiau kam vaiduokliui reikalingas tunelis, jeigu jis sugeba eiti kiaurai sienas?

Šioje stotyje kartais sutinkami ir kiti vaiduokliai. Stoties statybos metu įvyko griūtis, keletas darbininkų atsidūrė po žemėmis. Jų nepavyko atkasti Nuo to laiko ramybės neradusios sielos klaidžioja požemiais, skleisdamos ilgas dejones.

Oldgeito stotis: Vaiduoklio mielaširdingumas

Ši stotis buvo atidaryta 1876-ais metais. Metro statytojai, tiesdami liniją, aptiko 1665-ais metais mirusiųjų nuo maro palaikus. Šios siaubingos epidemijos aukomis tapo apie 70 tūkstančių Londono gyventojų.

Mirusiųjų ramybė buvo sudrumsta, nuo to laiko minios vaiduoklių klaidžioja metro labirintais. Prieš keletą metų elektrikams teko taisyti gedimą elektros sistemoje. Vienas vyras sugebėjo prisiliesti prie 20 tūkstančių voltų įtampos laidų!

Tačiau jis visiškai nenukentėjo, tik neteko sąmonės. Kolegos matė, kad akimirksnį prieš įvykį šalia vyro pasirodė pagyvenusios moters figūra, kuri su motinišku švelnumu paglostė vyrui galvą. Akivaizdu, kad tai ir apsaugojo vyrą nuo neišvengiamos žūties. Kartais ir vaiduokliai atlieka gerus darbus.