Mokslininkai pateikia faktus apie Didžiojo sprogimo teoriją

Praėjo 50 metų nuo to karto, kai du mokslininkai aptiko pagrindinį didžiojo sprogimo įrodymą. Svetainė space.com pateikia kelis mažai žinomus faktus apie Didžiojo sprogimo teoriją ir jos čempionus.

Robertas Wilsonas ir Arno Penziasas Bello laboratorijoje Naujajame Džersyje naudojo didžiulę rago formos anteną, kuri padėjo jiems stebėti Paukščių taką. Tačiau tai, ką jie aptiko, leido jiems nusikelti į 378 000 metus po Didžiojo sprogimo. Du mokslininkai galiausiai aptiko kosminį rūką, kuris persmelkia Visatą visomis kryptimis.

Rūkas, vadinamas kosminiu mikrobangų fonu, yra Didžiojo sprogimo, kuris įvyko prieš 13,8 mlrd. metų, kai susikūrė Visata, pėdsakas. Tačiau suprasti, kas buvo aptikta 1964 metais, nebuvo lengva užduotis.

Space.com pristato penkis keistus faktus, kurių veikiausiai nežinojote apie Didžiojo sprogimo teoriją ir tuos, kurie ją įrodė.

1. Turėjo žūti du karveliai

Kai R. Wilsonas ir A. Penziasas Bello laboratorijoje pradėjo naudotis rago formos antena, ji registravo aukštesnę negu tikėtasi temperatūrą.

Iš pradžių jie manė, kad šią anomaliją kelia karvelių išmatos antenos viduje. R. Wilsonas ir A. Penziasas išvalė anteną ir perdavė karvelius paukščių augintojams, tačiau šie juos paleido. Karveliai atskrido atgal ir instrumento viduje vėl pradėjo sukti lizdus. Galiausiai paukščius teko nušauti, kad jie nebeperėtų antenos viduje.

Atmetę tą variantą, kad aukštesnė negu tikėtasi temperatūra fiksuojama dėl karvelių išmatų, R. Wilsonas ir A. Penzias galiausiai suformulavo savo garsiąją teoriją, kad šiuos rodmenis sukelia kosminių mikrobangų fonas – Didžiojo sprogimo liekana.

2. Nebuvo jokios „Eureka“ akimirkos

R. Wilsono ir A. Penziaso niekada neištiko nuostabos akimirka, kurią patiria daugelis mokslininkų, padarę milžinišką atradimą, pasakojo R. Wilsonas. Iš pradžių jie nevertino kosmologijos rimtai, nes tuo metu ji nebuvo atnešusi jokių solidžių mokslinių rezultatų. Tačiau po susitikimo su kitais mokslininkais, A. Penziasą ir R. Wilsoną užvaldė Didžiojo sprogimo idėja.

„Šio atradimo metu nebuvo jokio „Oho!“ momento. Mes ilgai stengėmės prisikasti prie mūsų problemos dugno, - vasario 20 dieną Harvardo Smithsonios astrofizikos centre teigė R. Wilsonas. – Šio atradimo svarba išaiškėjo tik po kurio laiko. Ji išryškėjo suformulavus teoriją ir patobulinus imtuvus, kai buvo galima toliau stebėti foną ir įžvelgti kai ką daugiau negu tik blankų paveikslą“.

3. Visa Visata galėjo būti tinkama gyvybei

Ištisa Visata galėjo būti viena didžiulė gyvenimui tinkama zona, tvirtina kai kurie mokslininkai. Vienu momentu netrukus po pirmųjų žvaigždžių sprogimų, „kambario temperatūros“ Visatoje galėjo atsirasti gyvybė, teigia Harvardo universiteto astronomas Avi Loebas.

Kai kuriose planetose vos 15 mln. metų po Didžiojo sprogimo – labai trumpo laiko kosminiais masteliais – galėjo egzistuoti mikrobinės gyvybės formos. „Mano manymu, tai galėjo būti primityvi gyvybė“, – sakė A. Loebas.

4. Didysis sprogimas nebūtinai reiškia Visatos pradžią

Terminas „Didysis sprogimas“ ne visada reiškia tą patį laikmetį Visatos istorijoje. Daug mokslininkų mano, kad Didysis sprogimas simbolizuoja griausmingą Visatos pradžią ir viską, kas su ja susiję. Tačiau šis terminas yra kur kas sudėtingesnis, sako MIT teorinis fizikas Alanas Guthas.

„Terminas „Didysis sprogimas“ yra šiek tiek miglotas, – tvirtina jis. – Žmonės vartoja jį skirtingomis prasmėmis“. „Kai kam „Didysis sprogimas“ reiškia tikrąją Visatos pradžią, kad ir kas tai bebūtų. Tai turėjo įvykti prieš infliaciją. Aš paprastai manau, kad infliacija buvo Didžiojo sprogimo pirmtakė ir apibrėžia Didįjį sprogimą kaip milžiniško plėtimosi periodą“, – teigė jis.

5. Galiausiai mes nieko nebematysime

Kadangi Visata plečiasi vis didėjančiu greičiu, galiausiai stebėtojai iš Žemės nebegalės pamatyti jokių kitų galaktikų ar kitų taškų Paukščių take. Galaktikos tolsta viena nuo kitos ir atrodo, kad toliau esančios galaktikos juda greičiau, negu esančios arčiau.

„Matysime, kaip tolimos galaktikos nuo mūsų tolsta, tačiau jų greitis su laiku vis didės, – sakė A. Loebas. – Taigi, jei pakankamai palauksime, kuri nors tolima galaktika galės pasiekti šviesos greitį. Tai reiškia, kad net šviesa negalės nutiesti tilto per tą atotrūkį, kuris atsiras tarp galaktikos ir mūsų. Kadangi galaktika judės greičiau už šviesą, tos galaktikos būtybės neturės būdų su mumis komunikuoti ir atsiųsti kokį nors signalą, kuris mus pasiektų“.

Kažkuriuo tolimos ateities momentu visos galaktikos atsidurs toliau už tuos taškus, kuriuos iš Žemės galės matyti stebėtojai. Visos galaktikos nuslinks už regimybės horizonto ir mokslininkai nebegalės jų stebėti.

„Tai bus greitėjančio Visatos plėtimosi pasekmė, – sakė A. Loebas. – Visos šiuo metu matomos galaktikos galiausiai nutols nuo mūsų didesniu už šviesą greičiu ir nuo to karto mes nebežinosime, kur jos yra“.