Paslaptingas reiškinys - nematomos sienos

Ufologams jau seniai žinomas nematomų sienų reiškinys, šios sienos susidaro aplink nusileidusius NSO. Tačiau kažkodėl yra užfiksuojami atvejai, kai tokios pačios nematomos pertvaros atsiranda aplink ... nieką. Aplink mišką, pievą ar lygumoje. Kodėl taip atsitinka? Ar už pertvaros kažką veikia ateiviai ar paprasčiausiai nematomos paranormalios būtybės nori tokiomis ir išlikti?

"Sienos" keliuose

1960 -ais metais lapkričio mėnesį ponia Darotė Strong važiavo taksi į Nortumberlendą (Šiaurės Anglija). Ji važiavo kaip tik tomis vietomis, kur XIV amžiuje vyko didelis mūšis. Vėliau moteris pasakojo, kad "automobilio variklis netikėtai užgeso, nuvažiuoto kelio skaitiklis ėmė suktis tarsi pamišęs, man pasirodė, automobilis atsirėmė į nematomą sieną. iš visų pusių mus apsupo kareiviai, kurie netrukus ištirpo ore“. Po to, kai apie šį atsitikimą buvo paskelb­ta spaudoje, paaiškėjo, kad vietiniai gyventojai ne kartą šioje vietoje yra susidūrę su nematoma užtvara.

1975 -ais metais panaši siena at­sirado automobilių stovėjimo aikš­telėje Durcheme (Šiaurės Anglija). Mažiausiai 4 vairuotojai bandė savo automobiliais įvažiuoti į laisvą vietą, tačiau atsiremdavo į nematomą už­tvarą. Ponia Dilė Kant taip aprašo savo pojūčius: „Tarsi ratu užvažiuo­tum ant šaligatvio, tačiau... šaliga­tvio nėra!“ Buvo iškviesta policija, tačiau kai pareigūnai atvyko, keistas efektas išnyko.
Kai kuriems pavyksta netgi pa­liesti iš pažiūros permatomas sienas. Jeigu pertvara nors truputį neskaidri, tarsi celofano plėvelė, tai prie tokios geriau nesiliesti. 1989-ais metais 16-metė Nataša iš Nalčiko (Rusija) prie tokios pertvaros prisilietė ir nusidegino pirštus (ją kažkas tokia permatoma siena bandė pakelti į orą). Dažniausiai pertvaros primena kažką tampraus, panašaus į gumą, tačiau ant plieninio pagrindo. Bent kiek paspaudus tokią pertvarą, jau­čiasi, kad ji visiškai nepasiduoda spaudimui. Visais atvejais efemeriška siena yra puikus vienpusis garso izo­liatorius.

Garso "nepraleidžiančios sienos" ir „gaudyklės"

Galatine (JAV) nutiko įvykis - dingo žmogus, o ieškotojai dar gana ilgai girdėjo jo riksmus. Teisėjas Augustas Pekas keliavo į svečius pas savo bičiulį Deividą Langą. Pastarasis jau matė pro langą atei­nantį teisėją, kai šis netikėtai dingo. Matė ne tik Langas, bet ir kiti namie buvę žmonės. Jie išėjo ieškoti Peko, manydami, kad jis galėjo įkristi į kokią duobę ir iš jos nebeišlipa. Buvo apieškota maždaug 16 ha ploto te­ritorija, tačiau žmogaus nepavyko aptikti. Po kiek laiko Lango vaikai pastebėjo, kad toje vietoje, kur dingo teisėjas Pekas, besiganantys galvijai nelietė žolės. Nepaliesta žolė sudarė maždaug 6 m skersmens apskritimą. Priartėjus prie apskritimo, vaikai išgirdo vyro riksmus su prašymu padėti. Riksmai, kurie sklido tarsi  iš gilumos, buvo girdėti kiekvieną dieną, tačiau vis silpo ir silpo.
Deja, pranešime  apie šį įvykį nenurodoma, ar žmonės bandė įeiti į apskritimo vidų... Sprendžiant pagal žemiau pateikiamus pavyzdžius, egzistuoja „apskritimai", į kuriuos patekti labai sunku ar net visiškai neįmanoma.
1935-ais metais Anglijoje prie kalvos, kurią vietiniai gyventojai vadino „fėjų fortu", prapuolė tarnaitė, kuri su reikalais buvo pasiųsta į netoliese esantį kitą kaimą. Merginos paieškos buvo bevaisės, tačiau ji pati netrukus grįžo namo visiškai nusilpusi ir pa­pasakojo nepaprastą istoriją - vos tik ji norėjo išeiti iš miško į laukymę, pajuto „keistą stūmimą, kuris buvo greičiau iš vidaus, o ne iš išorės".
Mergina vėl pabandė eiti link kal­vos, po to nusprendė eiti ten, kur pir­mą kartą įėjo į mišką. Ji pasisuko ir pajuto, tarsi ją supa nematoma siena, pro kurią neįmanoma praeiti. Taip ji perregimoje gaudyklėje išbuvo kelias valandas, nuolat braukdama pirštais per tvirtas sieneles, ieškodama išė­jimo. Netrukus ji pamatė gelbėtojų būrį, kuris praėjo nuo jos maždaug už 20 jardų (18 m). Mergina mojavo rankomis, šaukė kiek galėdama, ta­čiau niekas jos nei matė, nei girdėjo. Ji pati girdėjo kiekvieną žodį, ištartą anapus nematomos sienos.
Kai gelbėtojai nutolo, staiga siena išnyko. Ar išnyko visa siena, ar tik jos dalis, mergina nesidomėjo. Vos tik jos ranka nebejuto pertvaros, ji puolė lauk iš nematomos gaudyklės.
Panašus nutikimas 1998 m. liepos mėnesį nutiko Rusijoje. Buvo orga­nizuota ekspedicija į Velnio irštvą,
kuri yra už 40 km nuo Žirnovsko, tarp Saratovo ir Volgogrado sričių. Ekspedicijoje dalyvavo 6 žmonės. Vienu metu 4 dalyviai (A. Lipkinas, A.Gutenevas, I. Teimianas ir P. Černobrovas) puikiai matė ir girdėjo netoliese jų esančius kitus 2 ekspe­dicijos dalyvius (A. Mchitarianas ir B. Grigorjevas), nors pastarieji ilgai nematė pirmųjų ir negirdėjo jų riksmų.
Tų pačių metų rugpjūčio pabaigo­je prie Šėtono ežero (Omsko sritis, Rusija) atvyko tyrinėtojų grupė, kuriai vadovavo Tamara Jermakova. Grupė pirmiausiai susirengė keliauti link Šėtono ežero, tačiau vienas vie­tinis gyventojas perspėjo, kad, einant šiuo keliu, galima pradingti, ir nu­rodė saugesnį kelią link ežero. Nors ežeras buvo nelabai toli, tyrinėtojai sugebėjo pasiklysti. Tamara atsiskyrė nuo savo grupės ir „pajuto nepapras­tą tylą ir nesuprantamą atitrūkimą nuo žmonių pasaulio". Ji sustojo prie vienišo medžio, atsirėmė nugara į jį, truputį pailsėjo, o po to instinktyviai žengė staigų žingsnį į priekį - iš karto atsirado garsai ir įprastiniai pojūčiai. Pasigirdo kitų ekspedicijos dalyvių šūksmai, nes jiems pasirodė, kad vadovė atsirado tarsi iš niekur...

Magiškos „sienos"

Velnio vietų ir „fėjų fortų" paminė­jimas ankstesniuose atvejuose nebuvo panašūs reiškiniai vyksta jau ne vieną amžių, o prasidėjo jie tolimoje senovėje. Buvo manoma, kad fėjos gali pastatyti permatomą apsauginę sieną ant kelio, vedančio į jų karalystę. Senolių išmintis teigia:  jeigu staiga, jodami visu greičiu,  atsitrenksite į nematomą pertvarą, iš karto nemirksėdami pažiūrėkite tarp arklio ausų, ir, gali būti, pamatysite jus sustabdžiusias fėjas ar velnius.
Tokias pat piktas išdaigas žmonėms krės­davo ir raganos, pavyzdžiui, už tai, kad šie atsisakydavo ją pavežti vežimu. Tačiau visi nelabieji yra bejėgiai prieš apsaugą, sukurtą išma­nančio žmogaus. Galima prisiminti garsųjį N. Gogolio romaną „Baubas", kuris parašytas, remiantis liaudies padavimais. Jokia nelaboji jėga nega­lėjo patekti į apskritimą, kurį apibrė­žė vienuolis Choma. Tik paskutinę naktį, kai gerokai apgirtęs vienuolis brėžė kreida apskritimą, jame paliko tarpų, pro kuriuos į apskritimą pate­ko nelabieji ir pražudė vienuolį.

Kiti taip pat sėkmingai naudo­josi senolių sukauptomis žiniomis. Garsusis Tomas Akvinietis, išmokęs magijos iš Alberto Didžiojo, kaip teigiama padavime, įsakė iš vario nulieti arklį ir jį užkasė prie savo na­mo. Po to daugiau nė vienas vežimas nebevažiavo pro mąstytojo namą ir netrukdė jam susikaupti.
Apie neįveikiamas sienas rašoma ir Senajame Testamente. Balaamas, ku­riam Dievas uždraudė keliauti vienu keliu, nepaklausė draudimo, tačiau nesugebėjo nukeliauti nė žingsnio. Iš pradžių asilė pasuko iš kelio, o po to Viešpaties Angelas neleido grįžti į jį, nors Balaamas mušė asilę.
Apie 1720-uosius metus generolas Endrius Džeksonas nusprendė asme­niškai įsitikinti „nelabosios jėgos pa­sireiškimu" prie Belo fermos Tenesio valstijoje (JAV). Vos tik jis priartėjo prie užburtos vietos, vežimo ratai tarsi „įšalo į žemę".

Kad ir kiek generolą lydintys kariai ragino arklius, šie ne­pajudėjo iš vietos. Staiga visi išgirdo iš kažkur atsklidusį balsą: „Viskas gerai, generole, karieta gali važiuoti“, ir arkliai iš karto žengė pirmyn.
Kartais tokios sienos ne tik atsi­randa ir išnyksta, bet ir keičia savo formą bei geometriją. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai nematoma jėga imdavo spausti automobilius, todėl šie būdavo priversti staiga nuvažiuoti nuo kelio. Ypač daug tokių nutikimų buvo 1927-ųjų metų balandžio ir ge­gužės mėnesiais. Sanberyje (Ontarijo provincija, Kanada) ponia Selina Legris taip papa­sakojo policininkams savo pojūčius: „Kažkokia ne­matoma jėga pakėlė mano automobilį ir stipriai metė jį už ašinės kelio linijos".
Viena Paryžiaus gyven­toja praėjusio amžiaus pra­džioje teisėjui pasiskundė, kad kažkokia nematoma jėga priverčia ją ropoti kie­kvieną kartą, kai ji įeina į savo butą. Teisėjui moters pasakojimas pasirodė pa­našus į svaičiojimus, todėl liepė ją suimti, o į butą nu­siuntė savo pareigūną. Tačiau moters dėdė, sūnėnas ir kaimynai pakartojo moters žodžius. Labiausiai teismą nustebino namo šeimininkė: „Aš maniau, kad mano gyventojai yra išprotėję, tačiau kai įėjau į jų butą, pastebėjau, kad ropoju keturiomis". Teisėjas nenumojo ranka į šį paslap­tingą reiškinį ir liepė visus kamba­rius... dezinfekuoti. Reikia manyti, kad po to, kai visuose kambariuose buvo pribarstyta chlorkalkių, gyven­tojams praėjo noras skųstis paslap­tingais reiškiniais.

„Atstumiančios" vietos

Neseniai mokslininkai susidomėjo keistu reiškiniu, vykstančiu netoli Megurzo kalvos (Rumunija). Prieš keletą metų ten buvo aptiktas didelis lobis (2 tūkstančiai Romos imperato­riaus Trojano laikų sidabrinių mone­tų), po to virš Megurzo kalvos buvo pastebėta deganti paslaptinga melsva liepsna. O štai neseniai kažkokia paslaptinga jėga kalvos papėdėje ėmė stumdyti automobilius. Vietinio savaitraščio „Ora“ korespondentas tikina: „Variklio dangtis pakilo, tarsi veikiamas galingos požeminės spyruoklės, automobilis ėmė važiuoti atgal į kalvos viršūnę!“
Yra teigiama, kad panaši vieta egzistuoja ir Kinijoje, Uigurų auto­nominėje apygardoje. Universiteto profesorius Fan Siaominas pats atliko tyrimus ir įsitikino, kad maždaug 60 m ilgio aikštelėje visi apvalūs daiktai, automobiliai su išjungtais varikliais savaime rieda aukštyn. Netgi vanduo teka aukštyn 15-os laipsnių kampu!
Kaip pasakoja seni vietiniai gy­ventojai, keista vieta egzistuoja prie Tūlos ant Upos upės kranto (Rusija). Keliaujantys per šią vietą staiga at­sitrenkia į „tamprų“ orą. Drąsuoliai, kurie vis tik prasmuko vidun, atgal nebegrįžo.

Kas ten vyksta už „sienų“?

Nors mums nuolat yra tvirtina­ma, kad pasakos yra tik užuominos, paslaptingos nematomos karalystės egzistuoja. Bent taip savo darbuo­se teigia garsus rusų keliautojas ir tapytojas Rerichas. Jis tvirtina, kad Tibete tikrai yra tokių vietų. Jose gyvena aukštos moralės šventi žmonės, kurių dvasinis išsivystymas yra žymiai aukštesnis, nei mūsų. Šie žmonės skleidžia mums gėrį ir taiką, daro poveikį vos ne visam pasauliui.
Kai kurie kontaktuotojai teigia, kad Tibeto kalnuose gyvena išeiviai iš Oriono žvaigždyno. Jie yra civilizacijos, netekusios savo planetos, palikuonys. Šie iš kosmoso atkeliavę ateiviai nuo Žemės gyventojų atsitvėrė nematoma siena, kad anksčiau laiko į mūsų rankas nepatektų žinios, kuriomis galėtų pasinaudoti blogi žmonės.
Taip pat pasakojama daug legen­dų apie tolimą Šambalos šalį. Visi tyrinėtojai sutaria dėl vieno dalyko - Šambalą nuo likusio pasaulio skiria permatoma energetinė siena, kurios negali įveikti blogas ar nepasiruošęs žmogus.
Nereikia net priminti, kad daugybė ekspedicijų bandė atrasti Šambalą, tačiau visos jos baigėsi nesėkmingai.
Keliautojai matė paslap­tingus švytėjimus, ugnis, NSO, girdėjo kažkieno bal­sus. Nuojauta kuždėjo, kad paslapties įminimas jau yra visai šalia, tačiau kiekvieną kartą žmonės grįždavo taip nieko ir nepešę.
Nors, gali būti, kad kažkam pavyko pasiekti tikslą ar net yra grįžusių iš Šambalos ir gyvenančių tarp mūsų, tik šie žmonės dėl suprantamų priežasčių tyli...
Ką velniai, fėjos, bur­tininkai (kaip tik nėra vadinami „oro pilių" statytojai) atei­viai slepia už nematomų sienų? Ką veikia mūsų efemeriški kaimynai už patikimų pertvarų - iš mums nežinomos energijos stato namus, iš­gauna naudingąsias iškasenas, vykdo mokslinius tyrimus, stebi mus, gal paprasčiausiai ilsisi ar užsiima tokiais darbais, kuriems mes net neturime pavadinimų?
Deja, šis klausimas daugiau yra re­torinis. Nors žmonių, kurie sugrįžo iš anapus sienos, yra žymiai daugiau, nei tų, kurie patyrė Šambalos nušvitimą, tačiau jie nieko nematė ir nieko negirdėjo, visus nepaprastus pojūčius patyrė per sąmonę. Gali būti, kad „sienos pažeidėjai" buvo paleisti dėl to, kad per toli nebuvo nužengę. O gal jiems buvo ištrinta atmintis? Vienu žodžiu, sienos, ant kurių užrašyta „Pašaliniams įėjimas draudžiamas", toliau saugo paslaptis ir svetimų į vidų neįleidžia.
Tie svetimi - tai mes su jumis, t .y. žmonės. Mes tik neseniai pradėjome susiprotėti, kad Žemėje esame toli gražu ne vieni ir ne pirmieji...