„Vyrų juodais drabužiais“ paslaptis vis dar neišspręsta

Ufologai į „vyrų juodais drabužiais“ problemą linkę žiūrėti gana rimtai. Be to, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, knygos „Operacija „Trojos arklys“ autorius Džonas Kilas, pats su jais susidūrė. Dabar labiausiai paplitusi versija, kad „vyrai juodais drabužiais“ yra kiborgai, biorobotai, kuriuos į Žemę atsiuntė ateiviai, norėdami užmaskuoti pernelyg akivaizdžius požymius, rodančius, jog mūsų planetoje lankėsi neatpažinti objektai, taip pat neutralizuoti tuos, kurie pernelyg uoliai bando tirti šį reiškinį.

1880 m. Naujosios Meksikos gyventojai Džeromas Klarkas ir Liucijus Farišas laikraštyje „Santa Fe Daily New Mexico“ aprašė, kad kovo 26 d. vakare matė cigaro formos skrendantį laivą su didžiuliu sraigtu. Atviroje keisto laivo gondoloje buvo dešimt keleivių. 

Laivas sukosi tai į dešinę, tai į kairę, keitė greitį, leidosi žemyn, kilo į viršų ir kartais skriejo visiškai arti žemės. 

Liudininkai teigė, kad keleiviai jiems mojavo, juokėsi ir kažką šaukė nežinoma kalba. Apskritai jų elgesys buvo panašus į apsvaigusių nuo alkoholio žmonių elgesį. Matyt, tai atsispindėjo ir chaotiškame laivo skridime. Vienas iš keleivių išmetė kelis daiktus už borto. 

Laikraščio redakcijoje buvo išsakyta mintis, kad skraidantis laivas buvo ne kas kita, kaip dirižablis. Tomis dienomis jie jau buvo atlikę pirmuosius skrydžius, tačiau buvo beveik nevaldomi ir tikrai negalėjo manevruoti taip, kaip tai darė Klarko ir Farišo matytas laivas.

Pirmasis kontroliuojamas varikliu varomo dirižablio skrydis buvo atliktas Prancūzijoje tik po ketverių metų, 1884 m. Per 23 minutes šis dirižablis įveikė 8 kilometrų atstumą. 

Po kurio laiko netoli artimiausios geležinkelio stoties buvo rasta graži gėlė, šilkinio popieriaus juostelė su raidėmis, primenančiomis hieroglifus, ir labai meistriškai pagamintas puodelis. 

Visi šie daiktai, matyt, nukritę iš paslaptingo „dirižablio“, netrukus dingo labai neįprastomis aplinkybėmis. Stotyje pasirodė juodai apsirengęs vyras ir paprašė tarnautojo parodyti rastus daiktus. Juos apžiūrėjęs jis pareiškė, kad gėlė akivaizdžiai pagaminta iš dirbtinių medžiagų, nes ji nesudžiūvo, ir padarė prielaidą, kad gėlė ir kiti daiktai yra kilę iš Azijos. Jis iš karto pasiūlė už juos tokius pinigus, kad geležinkelininkas negalėjo atsisakyti. Nepaisant visų pastangų, daiktai iki šiol nesurasti. 

Šis atvejis, įvykęs daugiau nei prieš šimtmetį, kai apie NSO dar nebuvo girdėta, nepaprastai panašus į šiuolaikinius įvykius, susijusius su šiais paslaptingais objektais. Ufologų archyvuose yra daugybė liudijimų apie tam tikrų „vyrų juodais drabužiais“, kurie medžioja su NSO susijusius objektus, pasirodymą ir apie liudininkus, kurie tikriausiai matė tai, ko žmonės neturėtų matyti.

„Vyrai juodais drabužiais“ renka karvių skerdenas

1963 m., kai Amerikos laikraščiuose ėmė rodytis pranešimai apie keistus galvijų suluošinimus, ūkininkas Deividas Raselas iš savo namo verandos pamatė žvaigždėtame danguje manevruojantį tamsų pailgą objektą, kuris pamažu leidosi žemyn. Jam artėjant karvės ir šunys labai nerimavo. Objektui skrendant virš lauko, jo dugne atsidarė liukas ir iš jo iškrito keletas daiktų. Objektas niekaip nereagavo į tai ir toliau nuskrido, dingdamas už kalvų. 

Prieš skambindamas į policiją Raselas nusprendė nueiti pažiūrėti, kas iškrito iš paslaptingojo aparato. Tai buvo gana neįprastai atrodantys karvių skerdienos gabalai. Visos jos buvo be odos ir be kraujo. Pjovimo vietos buvo visiškai lygios, ypač ten, kur „pjūklas“ perėjo per kaulus. Ūkininką pribloškė tai, kad karvių skerdenos pjovimo vietose skleidė silpną švytėjimą. Jis grįžo į namus ir telefonu susisiekė su policija. 

Po kurio laiko jis pažvelgė pro langą ir savo nuostabai pamatė, kad prie keistų palaikų jau vaikšto keli žmonės. Policija niekaip negalėjo atvykti per tokį trumpą laiką, todėl Raselas nuėjo jų link, kad išsiaiškintų, kas jie tokie. Žmonės buvo apsirengę kiek neįprastai šiai nuošaliai vietovei: griežtais juodais kostiumais, baltais marškiniais ir juodais kaklaraiščiais. Visi jie ant galvų buvo užsidėję skrybėles.

Nepažįstamieji į maišus kimšo skerdenas. Atsakydamas į ūkininko klausimus, vienas iš jų parodė jam FTB agento asmens tapatybės kortelę ir liepė tylėti apie šiandienos incidentą.

Kažkodėl su maišais jie nuėjo ne prie greitkelio, o į netoliese esančią giraitę, kur dingo. Jie nešė sunkius maišus taip, tarsi jie nieko nesvertų. 

Policija atvyko po valandos. Teisėsaugos pareigūnus nustebino ūkininko pasakojimas. Vis dėlto jie informavo valdžios institucijas, ir kitą dieną pas Raselą vėl atvyko FTB agentai, bet jau ne tie patys, apklausė jį ir apžiūrėjo vietą, kur gulėjo karvių skerdenos. 

Apie šį įvykį Raselas papasakojo tik po dvidešimt penkerių metų. Vienas iš policininkų, kurie tą naktį jį aplankė, patvirtino jo pasakojimą. 

NSO nuolaužos neturi patekti į Žemės mokslininkų rankas

Beveik panaši istorija nutiko 1985 m. Minesotoje. Ten „vyrai juodais drabužiais“ pasirodė tam, kad surinktų NSO nuolaužas. 

Balandžio 28-osios naktį Dogerčių šeimą pažadino sprogimo danguje garsas. Išėję iš namų jie pamatė išbarstytas sidabro spalvos metalines nuolaužas. Iš išorės jos buvo lygiai nupoliruotos, tačiau vidinėje pusėje ir ant skeveldrų buvo išsipūtusios. Jų svoris buvo stulbinantis: net didžiausios beveik nieko nesvėrė. Skeveldros buvo maždaug 2, 5 colio storio. Medžiaga buvo labai lanksti: galėjai ją sulenkti, suspausti į gumulą kaip molio gabalą, ir ji išlaikydavo savo naują formą. 

Dogerčiai neabejojo, kad tai kokio nors erdvėlaivio nuolaužos. Pagal įstatymą jos buvo valstybės nuosavybė, todėl šeimos galva iškvietė policiją. 

Netrukus prie namo privažiavo du džipai ir erdvus mikroautobusas. Iš jų išlipo juodais kostiumais apsirengę žmonės. Jie prisistatė esantys policijos agentai. Visi jie buvo vienodo ūgio ir vienodai apsirengę, net veidai, kaip atrodė liudininkams, buvo panašūs. Jie greitai surinko visas nuolaužas ir sukrovė jas į furgoną. Kai kurias ypač dideles nuolaužas jie suvyniojo į ritinius arba sukrovė į krūvas. 

Jaunesnysis Dogertis slapta paslėpė nedidelę nuolaužą garaže. Kai viskas buvo surinkta, vyresnysis „policininkas“ priėjo prie vaikino ir, įdėmiai į jį žiūrėdamas, pareikalavo atiduoti tai, ką jis paslėpė. Tuo pačiu metu jis parodė į garažą. Berniukas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik paklusti. 

Vėliau atvyko tikroji policija. Vėlavimą lėmė keistas jų automobilio gedimas: pusiaukelėje, apleistoje greitkelio vietoje, staiga užgeso variklis. Jis vėl užsivedė tik po valandos. 

Kokie žmonės tą naktį atvyko pas Dogerčius ir kur dingo jie su džipais ir furgonu, taip ir liko nežinoma. Šeimos galva prisiminė vienos iš transporto priemonių valstybinį numerį, tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks numeris neegzistuoja. Mikroautobuso ir džipų paieška niekur nenuvedė. Vėliau NASA atstovas spaudai pareiškė, kad joks erdvėlaivis toje vietovėje nenukrito. 

Nepageidaujamų aiškiaregių pašalinimas

„Vyrai juodais drabužiais“ įtariami dėl kelių mokslininkų, susijusių su karinėmis kosmoso technologijomis, nužudymų. Garsus amerikiečių rašytojas ir tyrėjas Sidnėjus Šeldonas sudarė 23 tokių mokslininkų, mirusių labai paslaptingomis aplinkybėmis vien 1986 metais, sąrašą. Tyrimas atskleidė, kad bent pusė jų prieš pat mirtį bendravo su nežinomais asmenimis, apsirengusiais juodais drabužiais. 

Paslaptingi nepažįstamieji lanko ir tuos, kurie telepatiškai bendrauja su kitų pasaulių atstovais. Lankytojai paprastai reikalauja nutraukti kontaktuotojų veiklą, atima medžiagą apie NSO, dažnai ištrina kontaktuotojų atmintyje esančią iš ateivių korespondentų gautą informaciją. Tai darydami jie dažnai naudoja grasinimus ir gąsdinimus. 

Kad jų grasinimai nėra tušti, savo patirtimi įsitikino meksikiečių kontaktuotojas Aivaras Sernuta, užmezgęs telepatinį ryšį su ateiviu, vardu Zebas. Pabudęs iš komos po sunkios autoavarijos, A. Sernuta pasakojo, kad vakare prieš avariją prie jo gatvėje priėjo du vyrai juodais kostiumais, kuriuos jis supainiojo su eiliniais policininkais. Jie pasakė jam, kad viską žino apie jo telepatinius ryšius, ir pareikalavo juos nutraukti. Jie pagrasino, kad po pirmojo kontakto su Zebu jis bus griežtai nubaustas. Po kelių dienų Sernuta vis dėlto susisiekė su ateiviu, o vos po poros valandų pateko į automobilio avariją. 

Matyt, „vyrai juodais drabužiais“ yra atsakingi už filipiniečio aiškiaregio Salagaro dingimą 1992 metais. Ši neaiški istorija liko beveik nepastebėta. Apie ją beveik nebuvo rašoma net Filipinuose, nes prieš Salagarą pasisakė Katalikų bažnyčia. Prieš dingimą Salagaras du kartus regėjo vizijas apie netolimą Žemės ir žmonijos ateitį. Jis jas regėjo sapnuose. Jas prisiminė labai miglotai. Suvokdamas jų svarbą ir norėdamas, kad žmonės susidarytų išsamesnį jų vaizdą, aiškiaregis sutiko, kad jam būtų atlikta regresinė hipnozė. 

Paniręs į ją, jis papasakojo siaubingus matytų katastrofiškų įvykių vaizdus. Tarp jų buvo milžiniškas cunamis, kelis kartus apsukęs ratą aplink Žemės rutulį, ryškūs blyksniai danguje, žemės drebėjimai, uraganai ir kitos nelaimės. Jis aprašė vaizdus taip, tarsi matytų juos iš šalies. Salagaras, pusiau raštingas valstietis, niekada nekeliavęs už savo atokios kaimo vietovės ribų, smulkiai aprašė vietas, namus ir net namų vidų, kuriuose jis negalėjo būti. Teigiama, kad Salagaras sugebėjo pamatyti ir įsiminti pirmojo sapno metu išgirstą šių įvykių datą. 

Aiškiaregis dingo iš ligoninės per ketvirtąjį hipnozės seansą, kurį jam atliko psichoterapeutas daktaras G. Markosas. Kartu su juo dingo ir pats G. Markosas bei slaugytoja. Taip pat dingo visa su šiais seansais susijusi rašytinė, garso ir vaizdo medžiaga. Ligoninės darbuotojai ir pacientai prisiekinėjo nieko nematę. Tačiau atsirado liudininkų, kurie pasakojo, kad tą naktį, kai trys žmonės dingo, į ligoninės pastatą įėjo keli vyrai juodais kostiumais. Jų buvo mažiausiai dvi dešimtys. Jie atrodė kaip apsaugininkai arba specialiųjų tarnybų atstovai. Ligoninės vadovybė apie jų apsilankymą nieko nežinojo. 

Tuomet į viešumą iškilo įdomi istorija. Viena iš ligoninės darbuotojų, kuri tą naktį nematė jokių įtartinų asmenų, pradėjo skųstis naktimis kankinančiais košmarais ir dažnais galvos skausmais. Panardinta į hipnozę, ji pasakojo, kad matė po ligoninę vaikščiojančius žmones juodais kostiumais ir, dar svarbiau, kad jie vedėsi daktarą Markosą, slaugytoją ir Sagalarą ligoninės koridoriumi. 

Reikia manyti, kad pastarasis epizodas gana reikšmingas. Pasak daugelio ufologų, iki šiol žinomi pranešimai apie „vyrus juodais drabužiais“ - tik „ledkalnio viršūnė“. Kontaktų su šiomis būtybėmis iš tiesų yra kur kas daugiau, tik žmonės apie tai neprisimena. Susitikimų su „kosmoso saugumo agentais“ prisiminimai ištrinti iš liudininkų sąmonės, kaip ir tos Filipinų ligoninės darbuotojų atveju.