Pirmasis miestas pasaulyje

Įsivaizduokite upės deltą. Plačią lygumą su salpos sąnašomis ir pelkes su pavienėmis salomis, nedidelėmis aukštumomis, kuriose stovi suręstos nendrinės trobelės, o šalia jų įrengtos prieplaukos valtims ir aptvarai avių ir ožkų ganymui.

Po to klimatas palaipsniui keičiasi. Vis retesni kas metai kildavę potvyniai, pelkės išdžiūsta, purvynai virsta ariamomis žemėmis.

Šiose žemėse auginami miežiai ir kviečiai, įrengiami drėkinimo kanalai, jaučiai traukia sunkins plūgus, atsiranda kaimo bendruomenės. Kai kurie kaimai susijungia į dideles bendrijas, kuriose koncentruojasi

apskrities ekonomika, kurios pagrindinis variklis yra centralizuotas vandens resursų paskirstymas. Prasideda žmonių migracija iš kaimų. O didelėse gyvenvietėse statomos šventyklos ir rūmai, atsiranda turgus, pylimai ir sienos saugo nuo priešų.

Taip prasideda pati sėkmingiausia žmonių sambūrio istorija - atsiranda miestai. Tai. įvyko 3-iame tūkstantmetyje prieš mūsų erą Tigro ir Eufrato upių žemupyje, kur gyveno žmonės, kuriuos kaimynai vadino šumerais. Pačiu didžiausiu šumerų miestu tapo Urukas.

Senovinis Uruko miestas, kurio griuvėsiai randasi dabartinėje Mutano muchafazos teritorijoje Irake, klestėjo 3-iame tūkstantmetyje prieš mūsų erą pietinėje Tarpupio dalyje. Mieste gyveno beveik 6 tūkstančiai gyventojų. Tai buvo 4-ių tautybių žmonės, kurių kiekviena turėjo savo kalbą ir tradicijas.

Yra manoma, kad Urukas tapo pirmuoju miestu Pietų Mesopotamijoje. Apie jo statusą liudija aplink jį pastatyta galinga siena. Tais laikais tokie įtvirtinimai liudijo gyvenvietės statusą. Archeologinių kasinėjimų metu buvo aptikti architektūros paminklai, datuojami 4-u tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Tarp šių radinių buvo kolonos su mozaikine apdaila; taip vadinamas „Raudonasis pastatas" (numanoma vyresniųjų susirinkimo vieta); ant stačiakampio pagrindo esanti „Baltoji šventykla"; maždaug 170 metų prieš mūsų erą pastatyta Anu Antum šventykla; 1,5 tūkstantmečio prieš mūsų erą pastatyti karaliaus Karaindašo rūmai.

3-iojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pradžioje Urukas buvo dangaus dievo Anu ir deivės Inanos kulto centras. Jo apylinkėse klestėjo žemdirbystė. Senoviniai padavimai liudija, kad sienos iš plytų, tais laikais supančios miestą, buvo sumūrytos legendinio karaliaus Gilgamešo įsakymu. Visą savo egzistavimo laikotarpį Urukas kariavo su kaimyniniais miestais-valstybėmis.

Pasibaigus 24-am amžiui prieš mūsų erą miestą užkariavo Sargonas Senasis. Miesto sienos buvo sugriautos, o Uruko teritorija įėjo į Akado valstybės sudėtį. Tačiau miestas sugebėjo išsaugoti savo reikšmingumą. Jis ir toliau buvo religiniu, amatų ir prekybos centru. Apie tuos laikus liudija šventyklos, pastatytos karaliaus Karaindašo valdymo laikotarpiu, griuvėsiai, kitų karalių rūmų griuvėsiai.

Per šimtmečius dykumos klimatas ir dažni kariniai konfliktai sugriovė Uruką - seniausią pasaulio miestą. Dabar jo buvusioje teritorijoje yra Varkos gyvenvietė. Už 65 km yra Nasirija, o už 30 km - nemaža Es Samavos gyvenvietė. XX amžiaus pradžioje vokiečių archeologai pradėjo nuolatinius senovinio miesto-valstybės kasinėjimo darbus.

Viskas prasideda nuo Gilgamešo

Karalius Gilgamešas, kuris, tikriausiai, buvo vienos iš pirmųjų karališkosios Uruko dinastijos atstovų, jau apie 1000 metų buvo miręs, kai jo nuveikti darbai buvo raštiškai užrašyti maždaug II tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Epe apie Gilgamešą, kuris Mesopotamijoje ir Babilone prilygo savo svarba Homerui
Graikijoje, kaip vandens laše atsispindi visa Uruko sukūrimo istorija. Pavyzdžiui, pasakojama apie

prekybinę kelionę, kurią atliko Gilgamešas ir jo palydovas Enkidas į Libane esančius Kedro kalnus, kur jis nugalėjo miškų karalių Chumbabą (ankstesnėse epo versijose jis lieka gyvas ir tampa abiejų draugų prekybiniu partneriu). Arba apie tai, kaip meilės deivė Inana Ištar gundė Gilgamešą: „Ateik, Gilgamešai, tu turi tapti mano sutuoktiniu. Padovanok man savo gausą!“ Ar, pagaliau, 9 km ilgio siena, supanti metropoliją, išaugusią šalia šventosios Ištar šventyklos, ir kurioje klestėjimo laikais gyveno apie 80 tūkstančių gyventojų. Tai buvo pats didžiausias to meto miestas.

Norint sumūryti milijonus molio plytų, iš kurių pastatytos sienos ir šventyklos, išdeginti įvairiaspalvius papuošimus ir molines lazdeles, kuriomis jie buvo dažomi, reikėjo pritraukti darbininkus ir jais rūpintis.

Pagrindinės Uruko eksporto prekės - vilna ir grūdai - buvo keičiami į brangakmenius iš Irano, kedro medieną iš Sirijos ir varį iš Zagroso kalnų (Iranas). Norint žinoti tikrąją prakybos padėtį, reikėjo sudaryti prekių sąrašus su kainomis, taip pat nurodyti jų savininkus. Netrukus paprastų antspaudų, kuriais

šumerų pirkliai žymėjo savo prekes, nebeužteko.

Tai atsirado apskaitos sistema iš dantiraščio, kurio simboliai buvo nendrine lazdele išbraižomi drėgno molio lentelėse, kurios vėliau buvo deginamos. Pirmieji dantiraščiu užrašyti žmonijos žodžiai buvo ne apie dievą ar didvyrius, o apie pagalbinių statybos darbininkų alaus racioną ir grūdų paskirstymą šventyklos darbuotojams. Vienoje dantiraščio lentelėje, parašytoje III tūkstantmetyje prieš mūsų erą ir dabartiniu metu saugomoje Berlyne, galima perskaityti 58 skirtingus kiaulės pavadinimus. Lentelės, ko gero, buvo kažkas panašaus į abėcėlę, nes kartu su raštu atsirado ir vieta, kur jo buvo mokoma - mokykla.

Ir šiandien mes skaičiuojame pagal Šumerus

Seniausias matematinis uždavinys pasaulyje, aptiktas Uruke, yra ploto apskaičiavimas. Deivės Ištar šventyklos žyniai molio lentelėse taip pat žymėjo Mėnulio ir žvaigždžių ciklus, rašė formules ir nurodymus kaip auginti augalus. Šumerų skaičiavimo sistema buvo paremta skaičiais 6 ir 10, kurie

nuolat keitė vienas kitą. Ir šiandien minutėje yra ne 100, o šeši kartai po dešimt sekundžių, vieną valandą sudaro 60 minučių, o vieną parą - keturi kartai po 6 valandas.

Uruko kultūros klestėjimo periodas, kaip šumerų miestų atsiradimo fazę vadina archeologai, ėmė artėti prie savo saulėlydžio dar Gilgamešo epochoje. Iš pradžių Urukas pateko kaimynų, pavyzdžiui Uro ir Kišo, įtakai, o po to visa šumerų karalystė pateko svetimos akadų dinastijos pavaldumui, kad po trumpo savarankiškumo periodo pereitų prie naujų valdovų iš galingojo Babilono. II tūkstantmetyje prieš mūsų erą palaipsniui iš kasdieninio vartojimo išnyko šumerų kalba, kuri liko tik mokslininkų kalba - panašiai, kaip lotynų kalba viduramžiais.

Pirmame tūkstantmetyje prieš mūsų erą Urukas buvo didžiųjų persų karalių ir karžygio Seleko

palikuonių valdžioje. Selekas tarnavo Aleksandrui Makedoniečiui ir po pastarojo mirties savo valdžion apjungė Azijoje esančią didžiulės imperijos dalį. Ir būtent šiame tūkstantmetyje Urukas vėl suklestėjo. Tuomet buvo pastatyti didžiuliai statiniai, Bit Rešo šventyklų kompleksas su Zikuratu (daugiapakopis kulto statinys

senovės Tarpupyje, būdingas šumerų, asirų, babiloniečių ir elamų architektūrai) didžiojo dievo Anu garbei, kuris išstūmė savo priešininkę Ištar, taip pat laiptinių šventyklų kompleksas senoviniame kulto rajone E Ane, kur deivė buvo garbinama, kaip ir anksčiau.

Tuomet Urukas (arba Erechas) buvo įtrauktas į Bibliją. Pirmojoje Mozės knygoje jis paminėtas kaip vietovė, iš kurios Nojaus proanūkis Nimrudas pradėjo savo užkariavimo žygius. Senajame Testamente Nimrudas vadinamas „pirmuoju, įgavusiu valdžią Žemėje“. Beveik tokiais pačiais žodžiais apibūdinami ir herojai epe apie Gilgamešą.

Ištuštėjęs kultūros lopšys

Uruko dantiraščio įrašai baigiasi 108-ais metais prieš mūsų erą. Parfėnai užkariavo Mesopotamiją, senoji kanalų sistema ėmė griūti, kultūros lopšys ištuštėjo ir pavirto stepe. Tačiau netgi praėjus šimtmečiui geografas Strabonas gyrė Orchojaus (taip Uruką vadino graikai) astronomų žinias. Ir tik vėlyvosios antikos laikais miestas galutinai išnyko, kaip ir dauguma Mesopotamijos vietų. Senosios žinios įvykdė savo misiją.

Visa tai truko keturis tūkstančius metų. Pergamo istorijos muziejuje su šia istorija galima susipažinti per valandą. Muziejaus kuratoriai labai sėkmingai ekspoziciją padalijo į skyrius, kuriuose Uruko mitai, ekonomika, architektūra ir religija rado savo vietą. Pagaliau, tai ir atmintyje išliekantys paveikslai - sparnuotoji deivė Ištar, herojus su „šešiomis garbano-mis“, pasitinkantis mus prie įėjimo, bronzinis liūtas, iš molio pagamintas laivas. Ekspozicijoje, skirtoje šumerų kultūrai, taip pat eksponuojamos figūros, kuriose tarpusavyje susilieja žemiškasis ir anapusinis pasauliai.

Urukas nėra sensacingų radinių vieta. Iš pirmo žvilgsnio jo negalima lyginti su Pergamu (antikinis miestas istorinėje Mizijos srityje Mažosios Azijos vakaruose, buvęs įtakingos Atalidų valstybės centras. Įkurtas XII amžiuje prieš mūsų erą išeivių iš žemyninės Graikijos. 283-133-iais metais prieš mūsų erą buvo vienas didžiausių ekonominių ir kultūrinių elėnų pasaulio centrų) arba Giza. Labiausiai

įsimenantis parodos apie Mesopotamijos megapolį eksponatas - tai radinys, kuris su Uruku turi tik netiesioginį ryšį. Koloso statulos kopija ne tik nebuvo atlikta pagal mieste rastus radinius, bet ir, priešingai, nei teigiama paaiškinamajame rašte, nėra karaliaus Gilgamešo atvaizdu.

Kad ir kaip būtų, 5,25 metrų aukščio skulptūra labiau krenta į akis, nei cilindrinis antspaudas, kaukės ir terakotiniai bareljefai. Tiesa, Pergamo muziejuje stovi tik kopija, o originalas saugoma Luvre Paryžiuje. Kolosas, kaip mitinė figūra, turi tik tolimą panašumą su epo apie Gilgamešą herojumi.

Nors Uruke, kurio atkastas vos vienas procentas, ir nėra sensacingų radinių, tačiau jokiais būdais negalima paneigti fakto, kad šią vietovę šventykla ir valdymo kompleksas, kurio plotas didesnis nei 35 tūkstančiai kvadratinių metrų. Taip pat buvo aptiktas zikuratas - aukšta meilės deivės Ištar šventykla, taip pat dievo Anu šventykla. Buvo nustatyta, kad legendinė 9 km ilgio miesto siena, pastatyta karaliaus Gilgamešo įsakymu, vis dar paliko matomus pėdsakus aplink buvusį megapolį.

Nuo 1996-ųjų metų tyrimus Uruke atlieka Vokietijos Archeologijos institutas. Tyrimams vadovauja Rytų skyriaus direktoriai Margaretė van Es ir Rikardas Eichmanas. Mokslininkams pavyko rekonstruoti ir įvertinti miesto, kuris buvo apgyvendintas keturis su puse tūkstantmečio, svarbą. Iš nedidelės gyvenvietės išsivystė regioninis centras, kurio plotas buvo 5,5 kvadratiniai kilometrai. Kaip rodo geofiziniai tyrimai ir aukštos Irako pietuose galima priskirti prie pačių svarbiausių archeologinių miestų pasaulyje. Čia vyko pagrindinės kultūros istorijos scenos. Iš paties miesto, kuris galutinai ištuštėjo IV

amžiuje, liko tik dulkėta kalva su gyvenvietės liekanomis Mesopotamijos dykumoje. Tačiau būtent Uruke epu apie Gilgamešą užgimė pasaulio literatūra. Būtent čia iš piktogramų ir simbolių atsirado dantiraštis. Sis miestas - ekonomikos ir valdymo centras - tapo biurokratijos užuomazga. Dar 5 tūkstančiai metų prieš pirmąjį garsųjį „Oktoberfest“ festivalį čia buvo verdamas alus.

Prieš šimtą metų vokiečių archeologai pradėjo kasinėjimus kalvoje. Buvo atkastos šventovės, tarp kurių buvo raiškos iš Žemės palydovų padarytos nuotraukos, miestas buvo išraižytas vandens kanalais.

Tie, kurie planavo ir statė miestą, padarė atsišakojimus nuo netoliese tekančios Eufrato upės ir taip pavertė Uruką sausumos miestu. Nendrinėmis keleivinėmis valtimis ir krovininiais plaustais gyventojai iš miesto pakraščių galėjo patekti į centrą - panašiai, kaip dabar yra Amsterdame. Apylinkėse ir šiandien galima aptikti infrastruktūros, kuri kažkada aprūpino apie 50 tūkstančių gyventojų, pėdsakus - kanalus, vaismedžių sodus, finikų giraites.

Berlyne muziejuje eksponuojamuose modeliuose ir trimatėse rekonstrukcijose rodoma, kaip atrodė Urukas, kaip galėjo atrodyti jo atskiri statiniai, taip pat sulyginama miesto ir priemiesčių struktūra su šiuolaikinių megapolių, pavyzdžiui, Honkongo, struktūra. Dėl Irake vykstančių neramumų pastaruosius dešimt metų kasinėjimai buvo įšaldyti. Margaretė van Es tikisi, kad artimiausiu metu vis tik pavyks pratęsti pradėtus darbus. Regione jau ramu, tačiau užsienio reikalų ministerija vis dar nerekomenduoja vykti į Iraką. Van Es teigia: „Tačiau mes ten norime keliauti ne dėl to, kad mums patinka nuotykiai ir avantiūros".

Laikas nelaukia - iškastus statinius būtina konservuoti, nes erozija gali labai greitai viską sunaikinti. Be to, Institutas siekia, kad Uruko miestas būtų įtrauktas į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą. Viena iš būtinų sąlygų - sukurti apsauginę buferinę zoną aplink miestą. Tačiau iš palydovų padarytos nuotraukos rodo, kad tai nebus lengva padaryti. Van Es sako: „Laukai vis labiau artėja prie miesto“. Išoriniams megapolio pėdsakams gresia tapti suartais valstiečių laukais.

Harvardo universiteto archeologas ir antropologas Džeisonas Uras (Jason Ur) suabejojo dėl Senovės Mesopotamijos miestų-valstybių statuso. Savo tyrime, kuris buvo išspausdintas žurnale „Cambridge Archaeological Journal“, mokslininkas padarė išvadą, kad Urukas, Te! Brakas ir kiti panašūs dariniai greičiau panašūs į didelius kaimus ar kelių kaimų aglomeracijas nei į pilnaverčius miestus.

Džeisonas Uras tvirtina, kad istorikų atkurtas IV amžiaus prieš mūsų erą Mesopotamijos miestų-valstybių visuomeninės santvarkos paveikslas yra neteisingas: Mesopotamijos miestams priskiriami pokyčiai (perėjimas iš bendruomeninės santvarkos prie klasinės, taip pat biurokratijos, t .y. žmonių, kurių profesija yra miesto valdymas, atsiradimas) tuo metu iš tikrųjų dar nevyko.