Požeminio miesto freskos

1963-ais metais pasaulio mokslinę visuomenę sukrėtė radinys, atsitiktinai aptiktas Turkijoje Anatolijos provincijoje, Derinkujo (Derinkuyu) gyvenvietėje, kurio gyventojai netgi neįtarė apie tai, kad po jų kiemais yra mažiausiai trylikos aukštų miestas.

Kaip mano mokslininkai, XVII-IX amžiais prieš mūsų era akmenyse ir uolose iškastos patalpos nebuvo gyvenamos. Nors tam yra idealios sąlygos, nes grynas oras į kiekvieną aukštą paduodamas per tobulą ventiliacijos sistemą, kurią sudaro 27 dideli šuliniai ir apie 1000 mažų šulinių, veikiančių kaip kompresoriai. Oro paskirstymo sistemoje skersvėjai yra tokie stiprūs, kad net stipriam vyrui neįmanoma išsilaikyti ant kojų. Šiandien yra ištirta dešimtis požeminio miesto aukštų. Speleologai,    atkakliai stengiantys prasibrauti į vis žemesnius sluoksnius, neabejoja tuo, kad į žemės gelmę besidriekiantis „dangoraižis" turi neprognozuojamai išdėstytus aukštus. Šokiruoja tai, kad dirbtinis statinys yra apverstos piramidės formos, t.y. viršūnė nukreipta žemyn. Tačiau yra ir kitų nepaprastų dalykų.

Visiškai nesuprantama, kodėl nėra tolimoje senovėje atliktų kalnakasybos darbų liekanų. Kalnakasybos inžinierius iš Didžiosios Britanijos Stefanas Heifecas mano, kad anksčiau neegzistavo ir dabar neegzistuoja technologijų, kurios leistų iškasti tunelius, nepaliekant jokių atliekų. Tai reiškia, kad šie tuneliai buvo pradeginti, kai netgi tvirčiausias granitas, akmuo, priemolis, klintis, žvirgždas paprasčiausiai išgaruoja, nepaliekant jokių buvimo pėdsakų. Inžinierius teigia: „Šis senovėje iškastas miestas yra ne Žemės gyventojų, o ateivių kūrinys. Šie ateiviai gali būti dabartiniu metu Derinkujyje gyvenančių žmonių protėviai, gyvenantys kompaktiškoje aplinkoje ir kalbantys keliais dialektais. Šie dialektai tokie skirtingi, kad gyvenvietės gyventojai, turintys vienodą genetinį kodą, ne visada supranta vienas kitą“.

Maždaug prieš penkerius metus buvo aptikti nors ir ne kosminės, o visiškai žemiškos civilizacijos, daugelį kartų lenkiančios mūsų galimybes, pėdsakai. Heifecas ir jo vadovaujama patyrusių turkų ir anglų speleologų grupė dvylikto aukšto lygyje aptiko daugybę freskų, kurios iš karto tapo didžiule mįsle.

Šios freskos nematomos, netgi jas apšvietus galingais elektros žibintuvais. Jas galima pamatyti, panaudojus tik kariuomenės arsenale esančius naktinio matymo prietaisus. Įvairiais žiūrėjimo kampais ant akmens, primenančio sukepusį mėlyną stiklą, išryškėja įvairūs paveikslai, kuriuose gana primityviai pavaizduotos kasdieninio senųjų gyventojų gyvenimo scenos. Tai ir kolektyvinė laukinių gyvūnų medžioklė, ir buivolų ar sraigtaragių ožių kaimenės, begemotai. Yra pavaizduoti nuogi medžiotojai, kurie susėdę aplink laužą, ant kurio kepamas žmogus!

Šalia protingų laukinių buities paveikslų freskose puikiai pavaizduotas žvaigždėtas dangus, koks jis buvo šiose platumose, kai buvo statomas požeminis miestas. Ovalo formos grote, kurį Stefanas Heifecas pavadino Kryžių kambariu, tyrinėtojų laukė kažkas nepaaiškinamo jokiomis hipotezėmis. Dviejose skryniose ar sarkofaguose buvo saugomos plonytės žėručio plokštelės, padengtos iš jaučio odos pagaminto pergamento lapais. Pergamentas išmargintas kryžių atvaizdais. Pakanka į pergamento lapą nukreipti šviesos spindulį tam, kad ant bet kokio paviršiaus atsirastų padidintų kryžių projekcija. Šie kryžiai specialiai išpjaustyti pergamente. Iš pergamento pagamintų lapų su kryžiais ir žėručio kaimynystė stulbina, nes mokslininkai mano, kad toks derinys neturi pritaikymo.

Tačiau pats Heifecas atsargiai daro prielaidą, kad žėrutis, perdengtas pergamentu, yra idealus elektros krūvio kaupiklis - kondensatorius, kurį galima panaudoti kaip energijos šaltinį, perduodant informaciją dideliais atstumais.

Kam buvo skirta ši informacija netgi spėlioti sunku. Heifecas atkreipia dėmesį, kad žėrutis ir pergamentas dažnai buvo naudojamas praktiškai visų tautų magiškose apeigose. Jis mano, kad kapaviečių nebuvimas požeminiame mieste nebūtinai reiškia, kad jame nebuvo gyvenama. Juk žmonės, nenorėdami mirusiųjų kaimynystės, galėjo mirusiuosius iškelti į paviršių ir užkasti žemėje. Tačiau ši prielaida irgi nepasitvirtino, nes archeologinių kasinėjimų metu nepavyko aptikti jokių priešistorinių kapinių pėdsakų. Kur bepažvelgtum, visur klausimai be atsakymų.

Pasakojimas apie Turkijoje aptiktą stebuklą būtų nepilnas, jeigu nebūtų paminėtas tikras „stebuklas stebukle" - tokie požeminiai statiniai, kurie kuria statinę elektrą, stulbinančią savo srovės jėga ir įtampa, dėl kurios buvimas po žemėmis pasidaro skausmingas ar net pavojingas. Heifecas archeologus perspėja, kad elektros audra visada prasideda netikėtai - rūbai ir sintetiniai prietaisai ima traškėti, iš jų skrieja kibirkštys, vienas prie kito prisiliesdami žmonės generuoja labai stiprius lankinius išlydžius. Prie pat sienų ir skliautų, jų neliečiant, susidaro geltonai melsva „plazmos košė“. Šis fenomenas paprastai trunka apie penkias minutes. Jis baigiasi, kai galingos oro masės įsiveržia per ventiliacijos šulinius. Heifecas stebisi: „Per ilgą mano, kaip speleologo, karjerą niekada anksčiau nemačiau, kad tai mirgančio, tai ryškiai spindinčio oro srautai nuo sienų, daiktų ar žmonių neštų elektrinės plazminės vatos gumulus. Ši gamtinė ugnis sukasi spiralės formos labirintuose, kuriuose nebeveikia kompasai ir kuriais galima amžinai klaidžioti, iš baimės nebekreipiant dėmesio į tiršta ochra meniškai nutapytas freskas".

Ochra nutapytos freskos kažkodėl yra tik pačiuose apatiniuose požeminio miesto lygiuose esančiuose labirintuose. Mokslininkai speleologai šiuos aukštus pavadino „miesto rūsiu". Taip pat tik šiuose labirintuose yra iškasti šuliniai, kuriuose kaupiasi gruntinis vanduo. Kodėl taip padaryta? Pagal vieną hipotezę, nežinomi požeminio miesto statytojai specialiai paslėpė vandens šaltinius labirintuose -spąstuose, kad atėjūnai negalėtų pasinaudoti vandeniu.

Kas pavaizduota ochra nutapytose freskose? Ogi pragaro, paskutinio teismo, atpildo už mirtinas nuodėmes vaizdai. Ir kaip pavaizduota! Skirtingai nei primityvios freskos visiems prieinamuose koridoriuose, šios nutapytos ypač realistiškai, tarsi čia būtų pasidarbavę Atgimimo epochos geriausi Italijos dailininkai. Siužetai primena biblinius. Tie, kuriems teko matyti šias freskas, vaizdus jose prilygina „požeminiam tribunolui", darydami prielaidą, kad taip buvo baudžiama už rimtus prasižengimus požeminiame mieste, kai jame buvo gyvenama. Kai kurie speleologai, pabuvoję žemutiniuose lygiuose, neabejoja tuo, kad požeminiame mieste buvo atliekamas mirusiųjų žmonių kremavimas, todėl ir nėra kapaviečių. Jie matė kameras-krosnis ir supresuotų pelenų krūvas. Tačiau kaip buvo pasiekiama būtina mirusiųjų kūnų kremavimui temperatūra - tai dar viena Turkijos stebuklo mįslė.

Panašu į tai, kad požeminis miestas niekada neatskleis net dalies savo paslapčių. Žmonijai teks pripažinti tai, kad protėviai visais atžvilgiais buvo labiau išsivystę ir protingesni. Tik ar tai iš tiesų buvo mūsų protėviai?