Robotų emocijos – kaip į jas reaguoja žmonės?

Kai vasaros viduryje svečiai užsuko į Nagasakio mieste įsikūrusi viešbutį „Hotel Henn Na“, juos pasitiko neįprastas kolektyvas. Viešbučio gyventojus sveikino ir jais rūpinosi ne tik žmonės, bet ir robotai. Panašiu principu rėmėsi ir neseniai pristatyto Aiko humanoido „Toshiba“ kūrėjai – vienoje Tokijo universalinėje parduotuvėje robotas tapo pardavėja-konsultante. Roboto ir žmonių komunikacija vyko sklandžiai, klientai drąsiai klausė nurodymų bei pasikliovė nurodytais androido atsakymais.

Robotų industrijos progresas, o ypač inovacijos androidų technologijose, pasiekė kulminaciją – robotai atrodo tarsi gyvi. Iš pirmo žvilgsnio juos įmanoma supainioti su tikru žmogumi. Galbūt dėl šios

priežasties vis daugiau sektorių siekia integruoti robotus į savo veiklą. Pavyzdžiui, „Hotel Henn Na“ pripažįsta, jog ieško daugiau naujų galimybių naudoti humanoidus svečių aptarnavimo srityje.

Vis dėlto esminiai tokių pokyčių ateities aspektai slypi sklandžioje žmonių sąveikoje su robotais šiandien. Vienas aktualiausių klausimų, diskutuojant apie „beveik tikrus“ kūrinius, ar lengvam ir maloniam bendravimui pakanka matyti veidą, primenantį žmogų?

„Open University“ atliko tyrimą, siekiantį nustatyti kaip į žmogų panašus mechanizmas gali priversti jaustis žmogų. Kas robotės-konsultantės elgesyje paskatintų klientus pasijausti jaukiai ar nesmagiai. Tyrimo metu analitikai nagrinėjo vadinamąjį „šiurpiojo slėnio“ efektą. Rezultatus tyrėjai apibendrino teigdami, kad pagrindinis kokybiškų žmonių ir robotų sąveikos aspektas ateityje bus realiai perteikiamos robotų emocijos, atsispindinčios jų mechaniniuose veiduose.

Dirbtinis intelektas su (neretai įvardijamomis kraupiomis) išraiškomis, primenančiomis žmogiškąsias – „uncanny valley“ (liet. nykus, šiurpus, keistas slėnis) efektas (pradininkas Masahiro Mori, 1970) – gerai žinoma koncepcija apimanti tai, kaip žmonės jaučiasi bendraudami su tokiu žmogiškomis emocijomis pasižyminčiu robotu. Anot OU tyrimo, jautriausia reakcija pasireiškia tuomet, kai mechaniniai žmonės turi pernelyg keistus bruožus, pavyzdžiui, šiurpios „lėlės“ išvaizdą, t.y. kai bendri veido bruožai yra mieli ir žmogiški, bet viena ypatybė tampa pernelyg mistinė ir bauginanti, pavyzdžiui, didelės, juodos ir tuščios akys. Šypsenos robotų veiduose, kurių akys neskleidžia džiaugsmo bei šilumos, taip pat, anot tyrimo, trikdo žmones.

Nors technologija ir sparčiai žengia į priekį, diena, kai robotai sugebės išreikšti itin realistiškas emocijas dar toli. „Sukurti robotus-žmones, kurie galėtų įtikinamai perteikti realistiškas emocines išraiškas yra sudėtingas technologinis iššūkis. Tačiau nors įtampa tarp išvaizdos ir emocijų sąveikos šiuo metu visus robotus „siunčia“ į šiurpųjį slėnį, išeitis taip pat yra. Alternatyva labai paprasta – robotų dizaineriai turėtų liautis imituoti žmonių veidus pernelyg kruopščiai, ir palaukti kol technologija progresuos ir leis ne tik kurti žmogišką išvaizdą, bet taip pat preciziškai perteikti jausmus,“ – teigia OU profesoriai Stephanie Lay ir Graham Pike.