Medus vartotas jau prieš tūkstantmečius. Jį mini šumerai, gyvenę apie 6000 m. pr.m.e. žinių apie medų išliko Egipto papirusuose – ten šventyklose turėtas specialus kambarys vaistams ruošti, ant kurio sienų surašyti to meto gydymo receptai, vaistų gaminimas. Tarp jų yra ir su medumi. Pvz., žirnelio pavidalo vaistai vyrams buvo gaminami su pipirais, moterims – su medumi. Vaistų ruošimo vieta ir būdai buvo laikomi didžiausia paslaptimi ir tai težinojo tik specialiai išmokyti žyniai. Vėliau egiptiečių žinias apie medų, kaip vaistą, perėmė graikai ir romėnai, o paskui ir kitų Europos kraštų gyventojai.
Farmakologijos mokslų kūrėjas Romos gydytojas Klaudijus Galenas (2 a.) Romoje turėjo vaistinėlę. Jis gydė ne tik medumi, bet ir bičių nuodais – tam sutrindavo bites su medumi ir tą tepalą skirdavo skaudantiems sąnariams trinti.
Ir Lietuvoje bitininkystė sena ūkio šaka. Daugelis ūkininkų stengėsi laikyti bent kelis bičių kelmus ar
kalades, kad galėtų medumi maistą paskaninti, svečią pavaišinti, pasigydyti nuo peršalimo, kosulio bei kitų negalavimų, o iš pertekliaus – ir midaus pasigaminti.
Dideli dvarų sodai būdavo apsodinami liepomis, kad vaismedžius užstotų nuo audrų ir vėjų, o soduose būdavo įrengiami bitynai. Jie statomi ir prie natūraliai augančių liepynų. Liepų medus liepinėse statinaitėse dideliais kiekiais eksportuotas į Europos šalis, - ir savo kokybe bei aromatu garsino Lietuvą.
Kol nebuvo medsukių, bitininkai medų iš korių spausdavo rankomis – taip į medų patekdavo ir užsikonservuodavo nemažai energetinių ir biologiškai vertingų produktų – bičių pienelio, duonelės. Ne veltui bitininkai, gyvendami natūralios gamtos prieglobstyje, ilgai išlikdavo darbingi, guvūs ir būdavo ilgaamžiai. Bitininkystę globojo įstatymai, pvz., pagal 1529 m. Lietuvos statutą numatytos griežtos bausmės už bičių kelmų išplėšimą, reglamentuojami teisiniai bitininkų santykiai. Ilgainiui kūrėsi bitininkų draugijos, vystėsi bitininkystės mokslas. Lietuvoje iš bitininkystės yra apginta kandidatinių ir net daktarinė disertacija.
Cheminiais metodais ištyrus medų ir kitus bičių produktus, paaiškėjo, kad meduje yra apie 300 rūšių junginių: apie 80% angliavandenių, apie 0,5% baltymų, šiek tiek aminorūgščių, fermentų, vitaminų, aromatinių medžiagų ir apie 20% vandens. Tačiau svarbus ne tik medus. Bitės renka ir į avilį neša ne tik žiedų nektarą, bet ir žiedadulkes. Ką žinome apie jas?
Žiedadulkės yra žiedinių augalų vyriškos lytinės ląstelės, mikrosporos, kurios užauga žiedo dulkinėse. Sunokusios žiedadulkės susprogdina dulkines, išbyra, o vėjas ar vabzdžiai jas nuneša ant kito žiedo purkos. Iš ten jos nukeliauja į gemalinį maišelį, kur formuojasi vaisius ir sėklos.
Augalai žiedadulkėse sukaupia daug nepaprastų aktyvių biocheminių junginių. Biologiškai aktyvių medžiagų žiedadulkėse būna daug kartų didesni kiekiai negu kitų audinių ląstelėse. Jos reikalingos augalui, labai vertingos bitėms ir žmogaus organizmui. Pabirusias žiedadulkes bitės renka, kraunasi į užpakalinių kojų įdubimus, seilėmis ir sakais sulipdo į 2-3 mm kamuolėlius ir gabena į avilį. Avilyje bitės žiedadulkes suvilgo medumi, seilėmis ir sukrauna į korius. Tai vadinamoji bičių duonelė. Joje gali būti kelių dešimčių rūšių augalų žiedadulkių, tačiau dažniausiai (30-90%) esti vienos rūšies.
Auginamiems perams reikia baltymų ir riebalų, o jie sudaro nemažą žiedadulkių dalį, todėl perai ir maitinami bičių duonele (užauginti 150 tūkst. perų reikia 7,5 kg žiedadulkių). Jeigu avilyje pritrūksta bičių duonelės, jos negaudami perai sunyksta, jaunos bitės nebegamina pienelio, o bičių motina, nebegaudama pienelio, nustoja dėti kiaušinėlius. Kai bitėms trūksta savo duonos vaškui pagaminti, jos suvartoja 5 kartus daugiau medaus, o vėliau ir visai nustoja jį gaminusios.
Sezono metu 1/3 bičių šeimos darbininkių renka žiedadulkes, 2/3 – žiedų nektarą.
Žiedadulkėse randama tokių medžiagų: vandens – apie 20% (6-36%), riebalų – apie 9% (3-17%), angliavandenių – apie 50% (14-51%), baltymų (albuminų pavidalu) – apie 20% (7-30%). Žiedadulkių baltymai sudaryti iš tokių svarbių aminorūgščių: gliutamino, asparagino, valino, izoleucino, leucino, metionino, fenilalanino, triptofano ir treonino.
Svarbūs žiedadulkių komponentai yra vitaminai. Tai karotinas, kuris virškinimo trakte paverčiamas vitaminu A ir dalyvauja medžiagų apykaitoje. Jis būtinas normaliam organizmo vystymuisi. Kai trūksta vitamino A, nusilpsta regėjimas, sutrinka kvėpavimas, virškinimas, apetitas. Vitaminas B1
|
Bitininkystės ritualai
Kad spiečiai neišlėktų, Trakų apskrities bičiuliai aplink avilį nešdavo šv. Agotos duonos; įdėdavo vidun. Vilniaus rajone Trijų karalių dieną šventinta kreida aprėždavo ratą aplink avilį. Zarasų apskrityje po Verbų sekmadienio sodą apkaišydavo pašventintomis šakelėmis. Visa tai turėjo saugoti nuo spiečius išvedančių piktųjų dvasių.
Jei spietimosi dieną bitininkas skolins žmonėms daiktų, spiečius išlėksiąs paskui skolintoją.Bitėms spiečiant pašaliniams asmenims drausdavo žiūrėti – kad nenužiūrėtų bičių (Zarasų apskritis, Vilniaus rajonas).
Kad avilio nepaliktų spiečiai, šiuos praleisdavo pro nušauto vilko nasrus (arba tik motinėlę – taip pat per vanago gerklę – Zarasų, Švenčionių apylinkės). Tikėta, kad bitės įgysiančios plėšriųjų gyvūnų savybių.
Nevalia iššlavus gryčią šiukšles išpilti per slenkstį – bitės išnyksiančios (Joniškio raj.). Bitėms seksis, jei bitininkas sėdės ant slenksčio lyjant...
|
(tiaminas) ir B2 (riboflavinas) dalyvauja angliavandenių, riebalų, baltymų apykaitoje. Jų trūkstant sutrinka angliavandenių apykaita. Organizme susidaro rūgščių, kurios kenkia nervų sistemai, sutrinka normali būsena, širdies darbas. Be šių, žiedadulkėse yra vitaminų B3, PP (nikotininės rūgšties), B5 (pantoteninės rūgšties), B6 (piridoksino), folinės rūgšties, kuri kartu su vitaminu B12 skatina eritrocitų gamybą, dalyvauja aminorūgščių sintezėje. Ypač svarbi žiedadulkių sudėtinė dalis yra vitaminas E (tokoferolas). Tai antioksidantas būtinas apvaisinimui. Be šių yra dar biotino (vitamino H), rutino (P), dalyvaujančio oksidacijos-redukcijos reakcijose ir visiems gerai žinomos askorbininės rūgšties (vitamino C).
Žiedadulkėse yra ir kitų junginių, dažančių medžiagų, antibiotikų ir mineralinių druskų. Daugiausia randama kalio, kitų – keik mažiau. Yra ir mikroelementų – arseno, aliuminio, vario, mangano, geležies, kobalto ir molibdeno. Tad nenuostabu, kad žiedadulkės, turėdamos tiek daug gyvybei reikalingų ir svarbių medžiagų, yra maistas ne tik bitėms, bet ir tūkstančiams kitų rūšių vabzdžių. Tad rekomenduojama jas vartoti kasdieniniame gyvenime.
Sergant kai kuriomis ligomis, žiedadulkės gali būti vaistas. Jas galima vartoti grynas, dar geriau sutrintas ar sumaišytas su uogiene, medumi (santykiu nuo 4:1 iki 1:1). Gydymo trukmė 1-3 mėn. Ypač naudingos žiedadulkės sveikstantiems ligoniams, pagyvenusiems žmonėms: pagerėja apetitas, greičiau grįžta jėgos, didėja kūno svoris, gerėja savijauta, darbingumas. Tačiau kai kuriems žmonėms žiedadulkės sukelia alergiją, tad prieš naudojant reikia pasitinti, ar nesate joms alergiškas.
Žiedadulkėmis aprūpina bitininkai, kurie specialiomis pagamintomis grotelėmis bičių darbymečio metu užtveria avilio lakas. Bitė, skverbdamasi pro groteles į avilį, kliudo jas užpakalinėmis kojomis, ir žiedadulkės nuo jų nubyra. Bitininkai jas surenka, taip papildomai išnaudodami darbščiąsias biteles. Iš bičių šeimos galima paimti 10-15% surinktų žiedadulkių – taigi iš vidutiniškai pajėgios bičių šeimos per metus galima gauti 2,3-3,3 kg žiedadulkių.
Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!
