Paslaptys: Mirties slėnis Jakutijoje

Jakutijoje sklando legenda apie neįtikėtinus įvykius, kurie vyko Viliujaus (rus. Вилюй) upės pakrantėje prieš daug šimtmečių. Pasakojama apie taigoje esančius metalinius pusrutulius, kuriuos dabar jau slepia žemė, juos vietiniai vadina katilais, apie metalinę požeminę konstrukciją su daugybe taip pat metalinių patalpų, iš kurios laikas nuo laiko išsiverždavo milžiniškas ugnies stulpas, naikinantis viską aplinkui, apie arką, pro kurią galima buvo įjoti elniu į šį požeminį tunelį. Kalbama, kad smalsuoliai, kurie bandydavo patekti į šią teritoriją, dažnai atgal negrįždavo, todėl daugelį amžių ši vieta tarp jakutų ir evenkų buvo draudžiama ir vadinama Mirties slėniu.

Liudininkai teigia, kad metaliniai katilai, nuo 6-10 metrų skersmens, ne kartą pasitarnavo užklydusiems medžiotojams pernakvoti. Pasakojama, kad viduje būdavo šilta net ir esant labai dideliam šalčiui. Tačiau, tie, kas išdrįsdavo čia likti, dažnai susirgdavo neaiškia liga ir net mirdavo. Laikui bėgant paslaptingos konstrukcijos pamažu mažėjo, nes grimzdo į žemę, o dirva, tręšiama augmenijos ir pelenais, bei amžinasis įšalas padengė šią vietą.

Minimi ugniniai stulpai galėjo būti milžiniški bolidai, kurie lankė šią žemę ir naikino viską aplinkui, tačiau kas tie paslaptingi metaliniai pusrutuliai? Kas juos išbarstė po Mirties slėnį? Ir kodėl jie turėjo tokį niokojantį poveikį žmonėms ir gyvūnams?

Ką apie tai kalba ne legenda? Apie šią vietą XIX amžiuje rašė geografas Richard Otto Maack (rus. Ричард Карлович Маак): ,,Ant į Viliujaus upę įtekančio mažo upelio kranto (vietiniai jį vadina – rus. ,,Алгый тимирнить”, kas reiškia ,,didelis katilas nuskendo”) iš tiesų yra milžiniškas metalinis katilas. Dydis jo nėra aiškus, taip kaip jis yra po žeme, o paviršiuje kyšo tik kraštai,  jo viduje auga keli medžiai (1853-ieji metai.).“

XX amžiaus pradžioje senovės kultūrų tyrinėtojas Nikolajus Archipovas (Николай Архипов) taip pat užfiksavo informaciją apie paslaptingus objektus: ,,Tarp Viliujaus upės baseino gyventojų sklandanti legenda apie didžiulius metalinius katilus verta dėmesio, nes čia yra vietovės, kurių pavadinimai yra susiję su tais keistais objektais. Pavyzdžiui, apleistas kaimelis ir jo bendravardis mažas upelis  ,,Олгуйдах“ (rus.) reiškia ,,ten, kur yra katilai”. Vietiniai pasakoja, kad kartą per šimtmetį iš atsidarančių pusrutulių-katilų-dangčių išsiveržia ugniniai stulpai ir kamuoliai, kuriuos pasiunčia demonas Wat Tong Usumu Duuray.“ Negi giliai po žeme slepiasi reaktorius? Ir kokiai civilizacijai jis priklauso – senovinei Žemės, o gal nežemiškai?

1971 metais dokumentuose užfiksuoti evenko medžiotojo parodymai apie tai, kad upių Nyurgun Bootur (rus. Нюргун Боотур – Богатырь) ir Ataradak (rus. Атарадак) rajone yra metalinis tunelis, kuriame jis matęs gulinčius sušalusius juodus vienaakius žmones geležiniais drabužiais. Negi tai ateiviai skafandruose ir jų bazė? Yra samprotavimų, kad yra dar vienas variantas – tai gali būti deaktyvuoti robotai…

Tokie ir panašūs pranešimai (jų yra ne vienas ir ne du – pasakoja senbuviai, pasakojo medžiotojai, tyrinėtojai, net užklydę aukso ieškotojai) kelia susidomėjimą ir vaizduotę. Istorikai ir archeologai jau seniai svajoja išpainioti Viliujaus katilų paslaptį. Metai po metų buvo bandoma aptikti juos Mirties slėnyje, bet vis nesėkmingai. Nė vienas iš tyrėjų negalėjo priartėti prie katilų paslapties atskleidimo – jų tiesiog negalėjo rasti.

Tačiau 2000-iais metais čekui keliautojui Ivan’ui Mackerle pavyko. Ekspedicijoje dalyvavusi etnografė Aitalina Nikiforova (rus. Айталина Никифорова) prisimena, kad kelionė buvo labai sunki ir varginanti. Mirties slėnio plotas yra didelis, todėl ieškoti taigoje ir pelkėse paslaptingų katilų – uždavinys nelengvas. Buvo planuota apžiūrėti 200 km Viliujaus upės teritorijos. Pėstute neapeisi, o vienos valandos kaina sraigtasparniu – 1500 dolerių. Tačiau Mackerle pasinaudojo puikia idėja, kad teritoriją reikia apskristi paramotoru – parašiutu su varikliu.

Rezultatai atsirado po 3-4 dienų, kai buvo aptiktas keistas ratas su lygiais kraštais. Aplinkui buvo baltas sniegas, todėl objektas labai aiškiai matėsi. Netoliese buvo pastebėtas ir kitas. Tuomet palydoviniu navigatoriumi buvo užfiksuotos koordinatės ir keliauta pėsčiomis. Pastangos nebuvo bevaisės – keistas ratas išties priminė paskendusį katilą.

Prieš išvykdamas į Jakutiją,  Ivan Mackerle dar Čekijoje apsilankė pas aiškiaregę. Jis turėjo labai konkretų interesą – išsiaiškinti apie geopatogenines zonas Viliujaus upės teritorijos žemėlapyje. Pranašė žemėlapyje nurodė keturis taškus, tačiau pasakė, kad vykti į šią kelionę mirtinai pavojinga, neva jis važiuojantis mirties pasitikti. Aišku, kad tie žodžiai entuziasto nesustabdė, tuo labiau, kad į šią ekspediciją buvo nemažai ir investuota, tad pasiėmęs savo amuletą jis išvyko į Jakutiją. Ar teisingi aiškiaregės žodžiai ar ne, deje, Mackerle pabuvojęs prie atrastų paslaptingų ratų, apsirgo: jam svaigo galva, prarasdavo sąmonę. Neva blogumai nurimo palikus šią teritoriją. Detaliai ištirti radybų vietą čekui ir jo komandai nepavyko, nes trūko ir brangiai kainuojančios įrangos. Tačiau duodami interviu, ekspedicijos nariai džiaugėsi, kad vien tai, jog pavyko aptikti kažką panašaus į ieškomus katilus yra didelė sėkmė. Informaciją apie koordinates jie žadėjo perduoti sekančiai ekspedicijai.

2002-iais metais grupė studentų iš Jakutijos taip pat bandė ieškoti metalinių katilų Viliujaus upės pakrantės teritorijoje. Ir jiems pavyko – buvo aptikta 10-ies metrų skersmens kostrukcija, kyšanti iš po žemės. Jų nuomone, ji yra iš patvaraus metalo, nes bandymai įbrėžti ar įpjauti-įskelti nei atsuktuvu, nei kirviu buvo nesėkmingi. Kaip įrodymą apie radinį – suvenyro namo jiems atsivežti neteko. Tiesa, požeminės konstrukcijos su metalinėmis patalpomis jie neaptiko, bet pastebėjo, kad augmenija aplink rastą objektą nebuvo charakteringa toms vietovėms – kai kurie augalai neįprastai dideliais lapais, žolė žymiai aukštesnė nei žmogaus ūgis. Apie pablogėjusią sveikatą taip pat užsiminė.

Dar viena – 2008-ų metų ekspedicija rezultatų nedavė. Jai vadovavo teleprogramos ,,Keliautojo dienoraštis” autorius Evgenijus Trošinas (rus. Евгений Трошин). 2011 metais paieškos ekspedicijoje į Mirties slėnį dalyvavo filmavimo grupė ,,Jakutijos ieškotojai”. Katilų jai aptikti taip pat nepavyko. Katilų paslaptis dar neatskleista, nors liudininkų, pabuvojusių anomalioje vietoje ir net aptikusių keistų objektų pėdsakus, yra labai daug. Ekspedicijos planuojamos, ten ruošiasi vykti istorikai, archeologai, fizikai ir kiti entuziastai.

O šiandien versijos keliamos įvairios: NSO teoretikai palaiko ateivių bazės buvimo galimybę, kad tai gali būti patyrusių katastrofą ateivių kosminių laivų gelbėjimosi kapsulės. Kitų nuomone, tai senų nežinomų civilizacijų liekanos arba nežinomos natūralios geologinės formacijos, net žmonių, paveiktų metano dujų, haliucinacijos. O gal tai liekanos, dalys kosminių raketų, kurios sudužo jas paleidžiant. Žinoma, kad Jakutija yra oficialiai pripažinta zona, kur gali kristi raketų nešėjų, paleistų Kazachstane, nuolaužos. Bet esmė ta, kad legendos apie metalinius katilus šioje teritorijoje sklando jau labai seniai, dar tais laikais, kai žmonija pagal visuotinai pripažintą teoriją negalėjo žinoti apie skraidymą kosmose. Tad kas gi tie paslaptingi ,,metaliniai katilai”?