Mėnulio miestas vis dar lieka mįslė archeologams

Kas 18.6 metų virš Ilinojaus lygumų pakyla retai pasitaikantis pilnas mėnulis ir neryškiai apšviečia senovines lankytinas vietas, kurių amžius jau tūkstantis metų. Kai mėnulis pasiekia patį aukščiausia savo tašką dangaus skliaute, jis praktiškai idealiai sutampa su viena ant žemės esančia piramide nupjauta viršūne, trimis lygiagrečiomis eilėmis nedidelių apvalių pilkapių ir vieta, kurioje maždaug prieš 1100 metų ritualinės ceremonijos metu buvo palaidota jauna moteris.

Šie Ilinojaus valstijoje esantys pilkapiai, dabar žinomi Emeraldo (liet. Smaragdo) pavadinimu. Neseniai vykę kasinėjimai padėjo nustatyti, kad jie yra vienoje vietoje senovėje buvusio Kachokijos miesto pakraštyje, ir aiškiai matyti, kad pilkapiai yra orientuoti pagal mėnulį. Sis atradimas kai kuriems archeologams suteikė priežastį manyti, kad pagrindinis priešistorinis Šiaurės Amerikos miestas buvo, o gal ir iš karto buvo numatytas kaip mėnulio kulto centras.

Archeologas Timotis Poketatas (Timothy R. Pauketat) pažymi: „Mes turime įrodymus - atgabentus keramikos dirbinius, kurie įrodo, jog žmonės, keliaudami į Kachokiją, dideliu keliu užsukdavo į Emeraldą ir kitus netoliese esančius miestelius. Religinės šventyklos ir pilkapiai, sutampantys su šiuo retu mėnulio patekėjimu, leidžia mums manyti, kad tūkstančiai žmonių čia atkeliaudavo tam, kad per vykstančias ritualines ceremonijas pagerbtų mėnulį ir kitas dievybes.“

Savo didžiausio klestėjimo metu Kachokija buvo pati didžiausia gyvenvietė Šiaurės Amerikoje. Miesto kompleksas su maždaug 200 pilkapių ir piramidžių užėmė didelę teritoriją Misisipės ir Misūrio upių santakos vietoje, jis yra netoliese dabartinio Sent Luiso miesto. Prieš tūkstantį metų tai buvo kultūrų susiliejimo vieta ir iš čia po visus aplinkinius rajonus pasklido naujas gyvenimo būdas. „Kachokija buvo unikali vieta su unikalia istorija, pakeitusi kitų Vidurio Vakarų gyventojų gyvenimą“, - pažymi Timotis Poketatas. Iki staigaus Kachokijos iškilimo apie 1050 metus šiose apylinkėse buvo tik nedideli kaimeliai.

Nors miestas tiriamas ne vieną dešimtmetį, archeologams vis dar lieka mįslė toks staigus jo suklestėjimas ir toks pat staigus žlugimas. J kai kuriuos klausimus, tikriausiai niekada nepavyks surasti atsakymų, nes daugiau kaip trečdalis Kachokijos piramidžių buvo nugriautos, augant Sent Luiso miestui.

Emeraldo kompleksą, esantį už 25 km nuo Kachokijos, sudarė didelis pilkapis, kuris šiuo metu apaugęs medžiais, ir mažesnių pilkapių bei šventyklų, kurių iki šių laikų neišliko.

Ilgai buvo manoma, kad Kachokija buvo homogenetine gyvenviete, tačiau neseni tyrimai parodė, kad dauguma miesto gyventojų buvo atvykėliai. Panašu, kad tai buvo „kultūrų katilas“, kažkuo primenantis šiuolaikinius miestus.

Tomas Emersonas (Thomas E. Emerson) iš Ilinojaus valstijos universiteto pasakoja: „Kachokija negalėjo taip greitai augti dėl natūralaus gyventojų prieauglio. Kaip ir visi ankstyvieji centrai visame pasaulyje, miestas augo imigracijos dėka, didžioji dalia Kachokijos gyventojų buvo atvykėliai. Migracija, tikriausiai, padėjo atsirasti naujam gyvenimo būdui, naujiems politiniams ir socialiniams modeliams ir, gali būti, naujiems religiniams tikėjimams. Tyrinėtojams iki šiol neaišku iš kur atvyko visi šie imigrantai“.

Mokslininkai pabrėžia, kad migracijos įrodymai išliko žmonių palaikų, kurie ne vienerius metus buvo aptinkami įvairiose Kachokijos dalyse, kaulų emalyje.

Natūraliomis sąlygomis įvairiose vietose dirvoje aptinkamas skirtingas stroncio izotopų santykis, kas yra savotišku vietinio vandens, augalų ir gyvūnų žymeniu. Žmoguje, kuris vartoja šį vandenį, augalus ir gyvūnų mėsą, šis santykis gali būti aptiktas kauluose ir dantyse. Įvairus izotopų santykis parodė, kad apie trečdalis Kachokijoje mirusių žmonių buvo gimę kitose vietose.

Emeraldo šventyklos kasinėjimai 2012 metais parodė, kad šventyklos grindys buvo padengtos geltonu moliu.

Visiškai tikėtina, jog geltona spalva turėjo priminti neryškią mėnulio šviesą. Po šventyklos grindimis esančiose duobėse archeologai aptiko keramikos gaminių iš Indianos ir Misūrio valstijų pietinių rajonų. Tai leidžia manyti, kad žmonės sukardavo ilgą kelią tam, kad galėtų dalyvauti ritualiniame centre vykstančiose ceremonijose.

Kas traukė migrantus į Kachokiją? Regione esanti derlinga dirva puikiai tiko žemės ūkiui. Tradicinis požiūris skelbia: kai Misisipės upės slėnyje išsimėtę nedideli kaimeliai tapdavo didesniais ir vis labiau priklausydavo nuo žemės ūkio, tai jų vadai politinę ir ekonominę valdžią sukoncentravo Kachokijoje, kuri išaugo į didžiulį miestą, turintį 30 tūkstančių gyventojų. Mūsų dienomis archeologų Timočio Poketato ir Siuzanos Alt kasinėjimų, kurie buvo atlikti į rytus nuo Kachokijos (ši vieta buvo skaitoma nedidelė ir esanti periferijoje), dėka mokslininkai aptiko nepaprastus įrodymus, kad pagrindinė miesto augimo, o gal net ir jo įkūrimo, priežastis galėjo būti religija.

Šalia Emeraldo pilkapio puvo aptikti kelių nedidelių šventyklų pėdsakai, ir visos šios šventyklos buvo orientuotos pagal tam tikrus įvykius, susijusius su mėnulio judėjimu. Panašus išsidėstymas aptiktas kaimynystėje esančiame Pfeiferio pilkapių komplekse.
Aptiktose nedidelėse šventyklose buvo plūktinė asla, kuri kartas nuo karto ritualiniais tikslais buvo padengiama storu geltono molio sluoksniu. Po grindimis esančiose grindyse buvo aptikti paaukojimai - sudeginti audiniai, pinti gaminiai ir daug keramikos gaminių, įskaitant iš Indianos ir Misūrio valstijų pietinių rajonų.

Tyrimai rodo, kad žmonės į čionai atvyko iš nutolusių vietovių. Šventyklų išsidėstymas rodo jų svarbą - jos buvo statomos, perstatomos, uždaromos, vėl atidaromos ir naudojamos specialiems aukojimams.

Emeraldo komplekse ant natūralaus kalvagūbrio yra pagrindinė šventykla, joje matomi dalinės rekonstrukcijos pėdsakai, dėl ko linija nuo šventyklos iki horizonto dar geriau sutapo su pačiu šiauriausiu mėnulio patekėjimo tašku, kuris būdavo per 18,6 metų judėjimo ciklą.

Archeologas Timotis Poketatas pasakoja: „Pati šventykla orientuota į patį šiaurinį mėnulio pakilimo dangaus skliaute tašką. Panašu, kad statytojai specialiai laikėsi 53 laipsnių nukrypimo nuo šiaurės-pietų ašies, po to praplatino pilkapį ir ant jo pastatė kulto pastatą ir laikinus gyvenamuosius būstus. Didelis skaičius tuo pačiu kampu orientuotų statinių ir žemės formų negali būti paprastu sutapimu. Emeraldas buvo vieta, kur žmonės patys save prisitaikė prie kosmoso judėjimo, ypač mėnulio“.

Kachokijoje ir apylinkėse buvo aptiktos nedidelės iš raudono akmens išskaptuotos moterų statulėlės, atsirandančios iš krepšio su senųjų protėvių kaulais, ir moterys su moliūgais ir kukurūzais, augančiais tiesiai iš jų rankų. Mokslininkai mano, kad šios figūrėlės vaizduoja vaisingumo dievybes ir nurodo mėnulio ryšį su šiomis dievybėmis, naktimi ir požeminiu pasauliu.

Mokslininkų manymu, gana nedidelis darbo ir buities įrankių kiekis Emeraldo komplekse rodo, kad tai buvo religinė vieta, kuriame nuolat gyveno nedaug žmonių ir buvo žymiai daugiau atvykėlių, kurie atkeliaudavo garbinti mėnulį. Mokslininkai aptiko daugiau kaip 45 m pločio grįsto kelio, kurio abiejose pusėse buvo iškasti grioviai, liekanas. Emeraldo aveniu, kaip greitai buvo pavadintas šis kelias, vedė į centrą iš pietryčių, o po to pasuko į vakarus, į Kachokiją.

Mokslininkai pažymi, kad Emeraldo kompleksas buvo pastatytas ir aktyviai naudojamas religiniais tikslais dar iki 1050 metų ir galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį Kachokijos miesto įkūrimui.

Kachokijos centre taip pat pastebėtas ryšys su astronominiais reiškiniais. Miesto centre archeologai atkasė 53 moterų palaikus, kurios buvo palaidotos per vieną su mėnuliu susijusį įvykį - mėnulio patekėjimu pačiame piečiausiame taške per 18,6 metų judėjimo dangaus skliautu ciklą - 130 laipsnių nuo šiaurės. Pagal kai kurias mokslininkų versijas pačios Kachokijos pilkapiai, būstai, šventyklos ir aikštės atspindi saulės ciklus. Visas miestas buvo užstatytas tarsi pagal tinklą su 5 laipsnių nukrypimu nuo šiaurės. Ši kryptis visiškai sutampa su saulės patekėjimo kitą dieną po rudens lygiadienio tašku - dienos, kai, ko gero, vykdavo derliaus nuėmimo festivaliai.

Buvo aptiktas paaukštintas apie 18 m pločio ir 800 m ilgio ceremoninis kelias, kuris buvo pavadintas „Barškuolės keliu“.

Jis taip pat buvo nutiestas su 5 laipsnių nuokrypiu ir prasideda pagrindinėje aikštėje, eina per miesto centrą ir veda prie dviejų pačių didžiausių pilkapių.

Kur ir kaip kachokiečiai įgijo žinių apie šį sudėtingą mėnulio ciklą - kol kas mokslininkai to negali paaiškinti. Tačiau jie mano, kad mėnulio garbinimo tradicija galėjo atsirasti iš Hopvelio (angl. Hopewell) - kultūrų, kurios šiaurės rytuose ir vidurio vakaruose klestėjo nuo 200 iki 500 metų prieš mūsų erą. Vienas garsiausių Hopvelio žemės statinių yra 50 akrų plotą užimantis aštuoniakampis, esantis netoliese Niuarko (Ohajo valstija). Panašu, kad šis statinys buvo ne kas kita, o kruopščiai suplanuota mėnulio observatorija, orientuota į tą patį 18,6 metų ciklą, kurį archeologai pastebėjo Emeraldo komplekse.

Viljamas Romeinas, tyrinėtojas iš Ohajo valstijos universiteto „Newark Earthworks Center“, pasakoja: „Mėnulio sąmonės išraišką, kurią matome Emeralde, taip pat jos ryšį su žemesniu pasauliu, moterišku pradu ir vaisingumu mes sutinkame Houpvelio tradicijose ir daugelyje kitų vietų prieš Kachokiją ir po jos“.

Kai visuomenės pasidarė labai priklausomos nuo žemės ūkio, mėnulio ciklas padėjo nustatyti laiką, kad reikia sėti augalus, nuimti derlių, atlikti kitus svarbius darbus. Panašu, kad šios žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą. Šiuose miesteliuose orientavimasis į mėnulio judėjimą nebuvo paprasčiausias atsitiktinumas, tai pasikartoja didelėje teritorijoje skirtingu laiku.

Kachokija klestėjo daugiausia dėl to, kad jos vadai derino savo astronomines žinias su ritualais, laidotuvių apeigomis, architektūrą ir ikonografija, aiškiai akcentuodami moterų vaisingumą, susijusį su mėnuliu, kas susiliejo į vieną religiją. Tai leido visiškai skirtingiems žmonėms, atkeliavusiems iš daugelio kaimų vidurio vakaruose, suformuoti unikalų savo laikui kompleksą.

Kachojiečių Mėnulio kultas, panašu, turėjo misiją - skleisti šio kulto įtaką. Už 800 km nuo Kachokijos, aukštyn upe Viskonsino valstijoje yra Trempealeau miestelis, kurio architektūra, taip pat vietiniame platformų komplekse aptikti artefaktai yra Kachokijos kultūros pavyzdžiu. Čia, kaip ir Emeraldo komplekse, viskas orientuota pagal mėnulio ciklą.

Archeologė Siuzana Alt tvirtina: „Mes manoma, kad religija sukūrė Kachokiją ir ji tapo neatsiejama dalimi viso to, ką žmonės darė ir apie ką galvojo, ir visa tai kasdieniniame gyvenime taip persipynė, kad faktiškai viskas tapo religija. Ši Misisipės religija, prasidėjusi Emeralde ir Kachokijoje, buvo nauju gyvenimo būdu“.

Buvo iškeltos kelios Kachokijos kolapso versijos. Netoliese miesto esančio ežero nuosėdų analizė rodo, kad tuo metu, kai Kachokija buvo savo klestėjimo viršūnėje, įvyko didelis potvynis. Jeigu miestas žlugo ir ne dėl potvynio, tai didelę įtaką tam galėjo padaryti gaisrai.

Atliekant archeologinius kasinėjimus Sent Luiso rytinėje dalyje prieš pradedant statyti tiltą, jungiantį Ilinojų ir Misūrį, buvo aptikti čia vykusio didžiulio gaisro pėdsakai. Išdegusi teritorija nebebuvo atstatyta. Tyrinėtojai nežino, ar gaisras kilo dėl nelaimingo atsitikimo, natūralių priežasčių, agresijos akto ar kažkokio apsivalymo ritualo, tačiau jiems tiksliai žinoma, kad po to prasidėjo Kachokijos griūtis.

Kachokijos krizė aiškinama ir atšalimu, kuris pakeitė prieš tai buvusį šiltą klimatą. Gyventojai nebegalėjo auginti šilumą mėgstančius ir iš pietų atgabentus kukurūzus, moliūgus ir pupas. Kitas scenarijus nurodo ekologinę savižudybę: kachojiečiai nužudė per daug gyvūnų ir iškirto visus aplinkinius miškus, todėl vietinė ekosistema nebegalėjo išmaitinti tokio didelio gyventojų skaičiaus.

Kita hipotezė teigia, kad senasis indėnų megapolis žuvo dėl imigrantų, o tiksliau - dėl jų nesugebėjimo tarpusavyje rasti bendrą kalbą.

Apie 1400 metus mieste vyravęs Mėnulio kultas ar tai, kas kaskada siejo žmones, buvo visiškai užmirštas. Kachokija nepaliko beveik jokių pėdsakų JAV etniniame žemėlapyje. Skirtingai nei indėnai majai, kachokiečiai nesugebėjo sukurti savo naciją.