Pagrobimai, kuriuos vykdo fėjos, nėra tik senovinės pasakos ir legendos

Istorijos apie fėjas kurios grobia kūdikius ir bando nusivilioti pas save suaugusius žmones, visada domino istorikus. kurie visiems šiems pasakojimams bando rasti logiškus paaiškinimus. Jie šiuos pasakojimuose įžvelgia tik gilius prietarus, tačiau tai gali būti ir kai kas daugiau.

Istorijos apie fėjų - mažų magiškų būtybių su sparneliais - vykdomus pagrobimus paprastai traktuojamos kaip viduramžių pasakos ar net tūkstančius metų siekiančios legendos.

Anglosaksų kultūroje fėjos dažnai laikomos draugiškomis ir išdykusiomis būtybėmis, tačiau realybė tokia, jog jos yra susijusios su labai tamsiomis istorijomis, netgi žmogžudystėmis.

Visos šios istorijos apie fėjų įvykdytus žmonių kūdikių pagrobimus ir sukeistus vaikus vyko ne tik senais laikais, tačiau dar XVIII ir XIX amžiuose. Nejaugi visa tai tik senų prietarų atbalsiai?

1895 metų kovo mėnesį Airijoje dingo jauna moteris Bridžita Kliri. Jos kūnas buvo aptiktas netoli namų, policija netrukus suėmė jos vyrą Maiklą Klirį, tetą Merę Kenedi su vaikais Patriku, Viljamu, Džeimsu ir Maiklu, taip pat Džoną Daną.

Apklausose jie visi pasakojo keistą istoriją apie tai, kad tikrąją Bridžitą pagrobė fėjos, kurios vietoje jos paliko sukeistą moterį. Tai paaiškėjo po to, kai Bridžita netikėtai susirgo keista liga.

Po to „netikroji“ Bridžita buvo surišta ir mušama, bandant sužinoti, kur yra tikroji Bridžita. Netrukus moteris nuo sumušimų mirė, jos kūnas buvo numestas netoliese augančiuose krūmuose, tikintis, kad tikroji Bridžita netrukus grįš namo.

Toks pasakojimas ne tik mums atrodo keistas, tačiau ir to meto policijai pasirodė toks pat - juk XIX amžiaus pabaigoje fėjomis ir sukeistais žmonėmis galėjo tikėti tik visiškai neraštingi valstiečiai. Nieko nuostabaus, kad pasakojimu nebuvo patikėta, visi jie buvo apkaltinti žmogžudyste.

1909 metais laikraštyje „Preston Herald“ buvo išspausdintas straipsnis apie moterį vardu Enė Makintair, taip pat iš Airijos. Straipsnyje buvo rašoma, kad ši garbaus amžiaus moteris iš Derio grafystės gimė, kaip ji pati teigė, 1839 metais per Helovyną. Netrukus po gimimo ją pavogė miško fėjos, nusinešė į Karoukilo mišką, kur ją paguldė ant žolės. Po to mažytės būtybės ėmė šokti ir dainuoti.

Tuo metu Enės brolis iš Kandomago keliavo namo ir išgirdo miške muziką. Kai jis atsargiai įžengė į tankmę, ten pamatė besilinksminančias fėjas ir gulintį kūdikį, iš kurio vystyklų suprato, kad tai yra neseniai gimusi sesuo Enė. Brolis su savimi turėjo Bibliją, kurią išsitraukė iš krepšio ir puolė į fėjų būrį, taip jas išgąsdindamas. Po to jis pakėlė savo mažąją sesutę ant rankų ir parsinešė ją namo. Ten jis papasakojo, kas buvo nutikę. Namiškiai juo patikėjo.

Tėvai, norėdami apsaugoti mergaitę nuo naujo pagrobimo, nusprendė nedaryti įrašo bažnyčios knygoje, todėl moteris neturėjo jokių dokumentų, kurie nurodytų, kur ji gimė ir kiek jai metų. Tai buvo vienintelis toks įvykis šiame regione.

Fėjos dažniausiai pagrobia kūdikius, tačiau sunku pasakyti, kodėl taip yra. Žmonės, norėdami apsaugoti savo vaikus, ištisus amžius bandė apgauti fėjas, apiplaudami kūdikius ir jų lopšius švęstu vandeniu, virš lopšių kabindami geležies strypelius, nes buvo manoma, kad geležis atbaido fėjas. Netgi suaugę žmonės neretai nešiodavosi specialius geležies strypelius, ypač kai keliaudavo į mišką - kad fėjos jų nepagrobtų.

Tyrinėtojas Evansas Vensas savo knygoje rašė: „Fėjos pagrobdavo kūdikius netgi motinoms iš rankų, todėl būdavo imamasi visokių atsargumo priemonių, kad kūdikiai būtų apsaugomi iki krikšto. Po krikšto fėjų jėgos kūdikių nebeveikdavo.

Į kūdikio ir motinos lovą buvo dedamas lygintuvas, kambaryje sudegindavo odos skiautelę, motinai ir kūdikiui duodavo gerti karvės, kuri ėdė tuklę, pieną, taip pat buvo taikomi kiti metodai. Jeigu giminaičiai nepaisydavo šių metodų, tai fėjos galėjo pagrobti tiek kūdikį, tiek jo motiną, ir nusinešti į savo šalį“.

Tačiau visos šios apsaugos priemonės ne visada suveikdavo. „Irish Central“ svetainėje buvo aprašyta istorija, nutikusi moters vardu Greisė senelei.

„Iš karto po to, kai gimė mano busimoji senelė, jos tėvai šalia lopšio, kuriame ji miegojo, padėjo geležinį žarsteklį. Jie tikėjo, kad gyvena būtybės, kurios buvo vadinamos Geraisiais žmogeliukais (vienas iš paplitusių liaudyje fėjų pavadinimų). Dabar tikinčių šiomis būtybėmis yra labai nedaug žmonių.

Mano senelė pasakojo, kad ji buvo vos kelių mėnesių amžiaus, kai ją bandė pavogti Gerieji žmogeliukai, ir nuo to laiko ji tarsi viena koja gyveno mūsų pasaulyje, o kita koja - fėjų pasaulyje. Tai įvyko tuo metu, kai ji miegojo savo lopšyje namuose Limeriko grafystėje (Airija). Tai buvo ferma, kurioje auginamos avys.

Staiga kieme buvusios avys tapo labai neramios, ėmė loti jas ganantys šunys, senelės tėvai išbėgo į kiemą, norėdami išsiaiškinti, kas ten nutiko. Taip nutiko, kad kūdikis kurį laiką liko be priežiūros. Kai senelės tėvai grįžo į namą, pastebėjo, jog kūdikio lopšyje nebėra.

Mergaitė, vis dar gerai susukta į vystyklus, gulėjo ant namo slenksčio, tiesiog prie pat pagrindinių durų. Kaip papasakojo senelė, jos tėvai kaip tik buvo sutarę dėl krikštijimo datos, tačiau mergaitė dar nebuvo pakrikštyta, kuo ir pasinaudojo Gerieji žmogeliukai. Jie suspėjo kūdikį nusitempti iki durų, tačiau tuo metu į namą sugrįžo žmonės, kurie, greičiausiai, išgąsdino fėjas.

Senelė pasakojo, kad nuo pat gimimo buvo „pažymėta“: jos viena akis buvo mėlyna, o kita - žalia, todėl Gerieji žmogeliukai ją ir pasirinko. O geležinis žarsteklis kažkodėl nesutrukdė jiems įlysti į lopšį ir ištraukti iš jo kūdikį“.

Fėjos tarsi jaučia aistrą grobti kūdikius, nors kartais jų aukomis tampa vaikai, paaugliai ir netgi jaunuoliai. Ir visiškai neaišku, kodėl jos niekada neliečia pagyvenusių ir senų žmonių.

Tipiškame pasakojime apie jaunuolių pagrobimą visada dalyvauja du jaunuoliai, kurie eina mišku, ir vienas jų netikėtai išgirsta užburiančią muziką, kurios jo draugas negirdi. Nepaisydamas draugo įkalbinėjimų jis patraukia į tą pusę, iš kur sklinda muzika, ir išeina į laukymę, kurioje šoka fėjos. Jis ima šokti kartu su fėjomis ir po to dingsta. Jo niekas nemato mėnesį, metus ar net kelerius metus. Kai kažkokiu būdu išsilaisvina iš fėjų ratelio ir sugrįžta namo, tai sužino, jog praėjo ne kelios valandos, o mėnesiai ar net metai. Išoriškai toks žmogus būna visiškai nepasikeitęs.

Panašios istorijos buvo pasakojamos XVI amžiuje ir netgi XX amžiaus pradžioje. 1910 metais išleistoje knygoje „Tikėjimas fėjomis keltų šalyse“ aprašomas atvejis, kai vienas berniukas vaikščiojo su savo giminaičiais ir jie pamatė fėjas.

„Tai nutiko vasaros viduryje, prieš pat nusileidžiant saulei. Tuomet aš buvau mažas berniukas, kartu su vyresniu broliu ir pussesere išėjome už uolų rinkti mėlynių. Staiga išgirdome muziką. Mes apėjome uolas ir pamatėme keletą bešokančių Gerųjų žmogeliukų.

Kai jie mus pamatė, iš jų tarpo išbėgo maža moteris, apsirengusi raudonais rūbais, ir žalios spalvos lazda palietė mano pusseserę. Mes nubėgome namo, tačiau vos tik įbėgome į namą, pusseserė krito be gyvybės ženklų. Mano tėvas skubiai pasikinkė arklį ir išjojo pakviesti šventiko tėvo Rajano. Kai jis atvyko, ėmė kalbėti maldas, skaityti psalmes ir savo lazda palietė pusseserę. Tuomet ji atsigavo“.

Toje pačioje knygoje aprašomas dar vienas susitikimo su džentriais (tai dar vienas Airijoje paplitęs fėjų pavadinimas) atvejis. Tai nutiko Ben Bulbino vietovėje.

„Kai buvau jaunuolis, dažnai eidavau į kalnus, kur upėje žvejodavau upėtakius arba medžiodavau. Tais metais sausio mėnuo buvo sausas, todėl į kelionę leidausi su savo draugu. Būtent tuomet pirmą kartą pamatėme džentrį. Jis buvo apsirengę mėlynos spalvos rūbais, ant galvos dėvėjo skrybėlę.

Kai mus pamatė, švelniu sidabriniu balsu pasakė: „Kuo rečiau ateisi į šį kalną, tuo bus geriau. Jame gyvenanti jauna ledi nori jus pagrobti“. Po to jis mums pasakė, kad nešaudytumėme, nes tai neduoda ramybės kitiems džentriams. Mums pasirodė, jog jis stovi sargyboje.

Mes apsisukome ir patraukėme atgal. Paskui džentris mus liepė eiti namo ir neatsisukti, ką ir padarėme. Kitą kartą aš vienas žvejojau upėtakius, kai išgirdau balsą, kuris pasakė: „Tu basas ir žvejoji“. Po to pasigirdo švilpimas ir būgnų tratėjimas, netrukus pasirodė vienas džentris. Jis man pasakė: „Tavo motina mirs po 11 mėnesių, neleisk, kad ji mirtų be išpažinties“. Ir tikrai - mama mirė, nuo šio įvykio praėjus 11 mėnesių. Po to aš visada bijojau vienas eiti į kalnus, tačiau su kuo nors kitu galėdavau tenai nukeliauti“.