Kristaus Atsimainymas – žavi akimirka pakeliui į Kančią

Kas galėjo tikėtis, kad Besimeldžiantysis ant Taboro kalno pradės žėrėti kaip saulė ir Jį matantys mokiniai Petras, Jonas ir Jokūbas pasijus tarsi atsidūrę Danguje?

Nors Jėzus galėjo savo dėkingumo kupiną širdį išlieti Tėvui ir kitoje vietoje, bet Jo malda kalno viršuje yra pavyzdys mums, kad, kai meldžiamės, stengiamės atsiriboti nuo visų pasaulietiškų rūpesčių, kurie yra trukdžiai mūsų širdims „kopti“ aukštyn, į savo vidinio atsinaujinimo Dieve kalną.

Kai Jėzus bendravo su Tėvu, iš Jo sklido tokia nežemiško patrauklumo šlovės šviesa, kokią amžinai regi laimingieji tik Anapusybėje. Šiame švytėjime Žmogaus Sūnaus dieviškoji prigimtis nustelbė žemiškąją. Tai – nuoroda į mūsų nesunaikinamą sielos substanciją, kuriai skirtas esminis vaidmuo atspindėti žmogaus gyvenimo tikrovę, nes ji yra varomoji sąmonės jėga visiems mūsų kūno veiksmams.

Kai mintys sąmoningai kreipiamos į Dievą, o širdis per maldingus apmąstymus yra stiprinama tikėjimo malonės, Jo šlovės veikimas įsilieja į žmogaus dvasią, ir tada asmuo negali nemylėti savo Viešpaties, nes pats tampa tos meilės dalele, dar labiau suvokdamas, jog yra Tikrojo – Originalo – atvaizdas.

Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas (2 Kor 3, 18). Žmogaus dvasiniame gyvenime ne kūnas griežia pirmu smuiku, bet malonės perkeista siela, nuolatinėmis maldingumo pratybomis bei artimo labui daromomis geradarybėmis užgrūdindama jį visur bei visada paklusti…

Nors žmogaus aukščiausias pašaukimas – kontempliuoti Jėzų, ypač Jį išvydus stulbinančioje atsimainymo šviesoje, tačiau trokšti savavališkai prailginti kerinčio džiaugsmo dieviškos vizijos minutes, –  nesuprasti, kad visa tai ir dar nepalyginti daugiau laukia tų, kurie bus verti su Juo gyventi anapus laiko. Pasak vieno autoriaus, tie dalykai dabar negali plėstis, nes trukdo laikas…

Todėl, pamačius Atsimainiusįjį, Petro širdyje ūmai kilęs noras statyti tris palapines Jėzui ir pasirodžiusiems Mozei bei Elijui buvo daugiau nei neapgalvotas. Jis nesižinojo, ką kalbąs, nes jo mintys panašėjo į priekaištą Viešpačiui, kai jis mėgino Jam sakyti, jog negali būti, kad mes Tave prarastume… „Petrai, jei Kryžius netaps tam tikra mano palapine, nebūsi išgelbėtas ir niekados neturėsi savosios dalies mano Širdyje“, – šiais ir panašiais žodžiais galėjo prabilti Tas, kurio ryžtas daryti tai, ką nuo amžių sumanęs, yra nepalaužiamas.

Beje, svarus bei įdomus įrodymas, kad, dar prieš Kristui įvykdant Atpirkimą, amžinybėje egzistuoja pabaigusieji šią žemišką kelionę, buvo Mozės ir Elijo pasirodymai, nes jie ant Taboro kalno kalbėjosi su Juo (Lk 9, 30). Tai – visiems liudijimas, jog miršta tik žmogaus kūnas, o kiekvieno siela nesunaikinama, nemari ir išskirtinais Dievo numatytais atvejais, net išlaikiusi savo buvusio (mirtingo) kūno panašumo tapatybę, gali pasirodyti visu savo gyvastingumu. Šlovė Visagaliui, kuriam nėra negalimų dalykų!

Savo atsimainymu Jėzus siekė, kad Jo artimiausi mokiniai išlaikytų nesugriaunamą viltį Juo, kai Jis turės kentėti ir bejėgiškai numirti… Kad jie Juo niekada nepasipiktintų, ant kalno atsimainė jiems neregėta savo garbe. Savo malone testiprina mus visus Tas, kurio švytėjimą asmeniškai tikimės išvysti Gyvenime po mirties…

Pasak šv. popiežiaus Leono Didžiojo, „tegul niekas nesibaimina kentėti dėl teisybės, tegu neabejoja pažadėtu atlygiu, nes per vargą einama į poilsį, per mirtį į gyvenimą (…).

Todėl kai reikia įvykdyti įsakymą arba iškęsti nelaimę, mūsų ausyse turi visuomet aidėti girdėtasis Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite Jo.“

Šaltinis