Septintasis sekmadienis šv. Juozapo garbei. Sugrįžti į Šventyklą

Katalikų Bažnyčioje yra pamaldumo praktika paskirti šventojo Juozapo garbei septynis sekmadienius iki jo šventės kovo 19 d.

Paskelbdamas Šv. Juozapo metus, kuriuos nesenai užbaigėme, bei skaitydamas katechezių ciklą, skirtą tam, kuris buvo laikomas Jėzaus tėvu, popiežius Pranciškus drąsina iš naujo atrasti pamaldumą šiam ypatingam šventajam, patikint Jo globai savo tikėjimo kelionę.

Tegul šie septyni sekmadieniai su Juozapu taps proga tapti geresniu Kristaus mokiniu, kas ir yra kiekvieno pamaldumo galutinis tikslas.

Septintas Juozapo skausmas ir džiaugsmas

Jėzaus pasilikimas Šventykloje:

„Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.“ (Lk 2, 41–45)

Jėzaus atradimas Šventykloje:

„Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.“ (Lk 2, 46–50)

„Būti tėvu reiškia įvesti vaiką į gyvenimo patirtį, į tikrovę. Ne sulaikyti, ne įkalinti, ne pasisavinti, bet įgalinti jį rinktis, priimti laisvę, leistis į kelią. Veikiausiai todėl pagal tradiciją Juozapas vadinamas tėvu ir apibūdinamas kaip „skaistusis“. Tai nėra tik emocinis apibūdinimas, juo išreiškiama nuostata, priešinga savinimuisi. Skaistumas yra laisvė nesisavinti visose gyvenimo srityse. Tik tuomet, kai meilė yra skaisti, ji yra tikra meilė. Meilė, kuri nori savintis, galiausiai visuomet tampa pavojinga, ji varžo, slopina, daro žmogų nelaimingą.

Tėvystė, kuri nepasiduoda pagundai gyventi vaikų gyvenimu, visuomet plačiai atveria netikėtas erdves. Kiekvienas vaikas visada su savimi atsineša slėpinį, visišką naujovę, kuri gali būti išskleista tik padedama tėvo, kuris gerbia jo laisvę. Toks tėvas suvokia, kad atliko savo ugdomąjį darbą ir iki galo išgyvena savo tėvystę tik tuomet, kai tampa „nenaudingas“, kai pamato, kad vaikas tampa savarankiškas ir pats eina gyvenimo keliu; toks tėvas atsiduria Juozapo situacijoje: jis visuomet žinojo, kad tas Vaikas nėra jo nuosavybė, kad jis tik patikėtas jo globai.“ (Popiežius Pranciškus)

Evangelistas Lukas praskleidžia šydą, dengiantį paslėptą Šventosios Šeimos gyvenimą Nazarete ir pasakoja apie dvylikamečio Jėzaus nuotykį. Šventoji Šeima, kaip ištikima Įstatymo vykdytoja, kiekvienais metais per Velykas keliauja Jeruzalėn. Ir štai, kuomet paaugliui Jėzui sukanka dvylika, jis iškrečia išdaigą ir atsiskyręs nuo Juozapo bei Marijos pasilieka savo Tėvo Namuose.

Kadangi vyrai ir moterys keliaudavo atskiromis grupėmis, tik vakare pasigendama Jėzaus. Kaip ir visi tėvai, taip ir Marija su Juozapu, pilnomis nerimo širdimis skuba ieškoti Jėzaus. Tas tris dienas Juozapas išgyvena savo Velykų Tridienį – tą, kuriam buvo paskirtas kaip Gynėjas ir Globėjas, jis per savo aplaidumą prarado. Tėvų džiaugsmas ir nuostaba atradus sūnų Šventykloje sėdintį tarp rabinų kaip lygų su lygiais, jiems dar kartą primena, kas yra Jėzus. Paauglio atsakas į Motinos skundą – „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ – paliečia Juozapo širdies gelmes.

Jėzaus priminimas apie Jo Tėvą Juozapui atskleidžia tiesą, kad jis neturi teisės savintis Jėzaus. Jis yra Tėvo šešėlis. Pavaduojantis Tėvą, kuris jo globai patikėjo savo sūnų. Juozapas žino, kad tai yra jam ne našta, o malonė. Nors jis nesupranta Jėzaus žodžių ir poelgio, tačiau pasitiki ir myli.

Kartais kasdienybė mus taip įtraukia, jog jaučiamės pametę Jėzų ar dažniausiai patys pasimetę bei nežinantys kur eiti. Juozapas yra puikus pakeleivis, kurio misija padėti mums sugrįžti į Šventyklą – savo širdies centrą, kur mūsų laukia Viešpats, kad ten išgirstume Jo žodžius, kurie yra dvasia ir gyvenimas.

Melskimės:

Šlovingasis šventasis Juozapai, šventumo pavyzdy! Be savo kaltės tu pametei vaikelį Jėzų ir tris dienas susirūpinęs jo ieškojai, kol pagaliau su džiaugsmu jį radai šventykloje tarp Rašto aiškintojų.

Dėl šio rūpesčio ir šio džiaugsmo prašome tave iš visos širdies: paimk mus savo globon, kad niekada dėl sunkios nuodėmės neprarastume Jėzaus! O jei tokia nelaimė atsitiktų, tuomet padėk mums jo be perstojo ieškoti, kol vėl jį laimingai rasime, ypač mūsų mirties valandą. Tada galėsime jį danguje regėti ir amžinai šlovinti jo dievišką gailestingumą.

7 TĖVE MŪSŲ

Šaltinis