Flibustjerų kapitonas Gijomas Šampanis

Gijomas Šampanis (GuilLaume Champagne) mirė po 1680 m. - vienas iš žinomiausių XVII amžiaus septintojo dešimtmečio antros pusės Tortugos flibustjerų. Kai kurių tyrėjų nuomone, jo tikrasis vardas buvo Žanas Pikaras (Jean Picart), bet į piratavimo įstoriją jis įėjo Gijomo Šampanio slapyvardžiu.

Anot grafo d’Estre, jis gimė Vitryle-Franęois miestelyje Šampanės provincijoje. Matyt, iš čia ir kilo jo pravardė. XVII a. šeštajame dešimtmetyje Gijomas plaukiojo su flibustjerų laivu, lankėsi ir Tortugoje, ir Jamaikoje. 1659 metais Jamaikos valdžia suteikė jam kaperio leidimą kovoti su ispanais.

1666 metais, kai Prancūzija įsivėlė į trumpalaikį jūrų karą su Anglija, Gijomas Šampanis išgarsėjo pergale prieš anglų flibustjerus, kurie bandė užgrobti jo laivą prie pietinių Kubos pakrančių. Žinių apie tai rasta abato Žano Batisto du Tertro knygoje (skyrius “Herojiškas veiksmas vieno prancūzų avantiūristo, kurį mesjė d’Ožeronas dosniai apdovanojo”) ir 1667 metų balandžio 20 dienos gubernatoriaus Bertrano d’Ožerono ataskaitoje.

“Pačioje karo pradžioje, apie kurį niekas iš prancūzų nei Tortugoje, nei Sen Domengo pakrantėse nežinojo, - rašė du Tertras, - pas mus buvo čia garsus prancūzų avantiūristas, vardu Šampanis, kuris plaukiojo šiuose vandenyse su fregata “La fortune”. Fregatos vandens talpa buvo maždaug šimtas tonų, ginkluota aštuoniomis patrankomis ir laive buvusiais keturiasdešimt penkiais šaunuoliais -ekipažo nariais ir kareiviais. Anglai, kuriuos jis dažnai aplankydavo Jamaikoje, žinodami jo drąsą ir elgesio manierą ir bijodami patys patirti tai, nusprendė surasti jį ir išdavikiškai užgrobti, naudodamiesi tuo, kad jis dar nieko nežinojo apie santykių tarp dviejų karūnų nutraukimą.

Dideliam savo džiaugsmui, anglai Gijomą surado; kadangi jis visai nebijojo jų ir nežinojo apie karo pradžią, vasarą dažnai atplaukdavo į jų uostus, taip darė ir anksčiau. Jis tada buvo Cayos saloje Kubos salos įlankos gilumoje, arba Havanoje; kai anglai jį aptiko, jie pasiuntė pranešimą Jamaikos generolui, kuris greitai atrinko 140 ryžtingiausių tos salos kareivių, pasodino juos į du gerus laivus ir pasiuntė suimti Gijomo, kaip jau sakiau, arba užmušti mūšyje...

Didesnis iš dviejų anglų laivų, kuris buvo geriausias burlaivis ir kuriam vadovavo kapitonas Morisas, garsėjęs tarp anglų savo narsa, nuleido inkarą Cayos sąsiauryje, kuris sudarė savotišką uostelį prie uolų; ten stovėjo nedidelė mūsų avantiūristo fregata; tas, nieko nežinodamas apie karo paskelbimą, nusprendė, kad tai buvo kažkoks ispanų laivas, ketinęs stoti į mūšį. Dėl to jis pasiuntė į žvalgybą valtį su vienuolika geriausių kareivių, kurie, priartėję prie to anglų laivo, pamatė jame daugybę kareivių, pažįstamų, kurie pakvietė juos užkąsti ir išgerti jų laive; Gijomo kareiviai buvo gana naivūs, patikėjo jais, netrukus jie užlipo į viršutinį denį, ir ten tapo karo belaisviais, su rištomis rankomis ir kojomis buvo įmesti į triumą. Mūsų avantiūristas, kuris tikėjosi, kad jo žmonės greitai sugrįš, dėl jų vėlavimo nusprendė, kad jie buvo apgauti, kad tas laivas buvo ispanų arba kad anglams buvo paskelbtas karas. Ir matydamas, kad antras laivas dėl priešpriešinio vėjo negali prisijungti prie pirmo, jis pasiuntė savo geriausius kareivius valtyje, kad įsijungtų į nelygų mūšį, pakėlė inkarą ir išplaukė su trisdešimt penkiais ar trisdešimt šešiais žmonėmis atakuoti Moriso, kuris užtvėrė jam išėjimą ir kuris savo laive turėjo 78 pasiruošusius kovoti kareivius.

Jis kovojo dvi valandas taip meniškai, narsiai ir sėkmingai, jog matydamas, kaip liejasi kraujas iš abiejų laivų, o anglai nenori pasiduoti, pirmas įšoko su abordažiniu kalaviju į priešo laivą ir privertė Morisą pasiduoti po to, kai buvo nužudyti penkiasdešimt jo žmonių ir sužeisti visi kiti iš likusio tuzino; o pats jis per šį didį mūšį prarado tik vieną nužudytą žmogų ir penkis ar šešis sužeistus.

Mesjė d’Ožeronas ir visi, kurie aprašė man tą mūšį, sakė, kad jie nematė nieko galingesnio ar narsesnio šiame kare.

Tuo metu Šampanis, matydamas, kad jo prizas visiškai sugadintas ir jau niekam nebetinka, sudegino jį, pasiėmęs viską, kas buvo geriausio, ir vėl atplukdė į Tortugą savo mažą fregatą, kurios būklė buvo tokia, kad nebeįmanoma buvo jos suremontuoti. Bet gerasis mesjė d’Ožeronas, norėdamas atsidėkoti jam už tokį šaunumą, nepašykštėjo ir dovanojo jam aštuonis šimtus piastrų, lygių aštuoniems šimtams ekiu, kad išleistų juos savo fregatai ir vėl parengtų ją plaukiojimams. Bet kai jis plaukiojo, skrosdamas jūras ir nesutikdamas grobio, jį patį pagavo du ispanų laivai”.

Kartagenoje, kur buvo sulaikytas kapitonas Champagne. XVII a. graviūra.

Du Tertro pasakojimą papildo Bertrano d’Ožerono žinios, kurios yra jo ataskaitoje apie įvykius Tortugoje ir Vest Indijoje nuo 1666 metų spalio iki 1667 metų balandžio. Tortugos gubernatorius rašo, kad kapitonas Šampanis plaukiojo prieš ispanus su portugalų kaperio liudijimu. “Jis mums pranešė, kad buvo pietiniame krante, vietoje, pavadintoje Cahiers du Su; pamatęs ten laivą, jis pasiuntė į žvalgybą savo valtį su 9 geriausiais vyrais, kurie, pamatę, kad tai anglai, savanoriškai įlipo į jų laivą, neįtardami, kad buvo paskelbtas karas; jie buvo pažįstami seniai, nes kartu plaukiojo korsariškais reikalais. Ir tie 9 vyrai pateko į nelaisvę. Kai kapitonas Šampanis sužinojo apie tai, jis su savo draugais nusprendė žūti arba susigrąžinti tuos žmones, kuriuos pagrobė anglai; dėl to jis atakavo anglų laivą su vos 35 žmonėmis, o tame laive buvo 78 žmonės ir daug patrankų. Mūšis buvo labai atkaklus, su patrankų ir muškietų šūviais. Bet galų gale mūsiškiai nukovė 52 ar 53 anglus, sužeidė 12 ar 19, užgrobė jų laivą ir sudegino. Atidavęs valtį 9 ar 10 anglų, kurie nebuvo sužeisti, kad jie plauktų su tais, kurie buvo sužeisti, kapitonas Šampanis pristatė į Tortugą tik jų generolą kvartirmeisterį ir dar vieną jūreivį, kad tie papasakotų, kaip viskas vyko. Šiame mūšyje prancūzai neprarado nė vieno žuvusio, tik 6 buvo sužeisti, už tai aš daviau 7 ar 8 šimtus piastrų, kuriuos gavau, pardavęs 10 statinių vyno... Tai buvo padaryta, siekiant apdovanoti kapitoną Šampanį už tą nedidelį laivą, kurį jis užgrobė ir kuris priklausė pulkininkui B ereliui (greičiausiai, Samueliui Berry), kuris buvo vadas vietovėje Point Cagwey (Port Royal), nes aš jaučiau pareigą išsiųsti jį atgal dėl šių motyvų.

Likus trims dienoms iki kapitono Šampanio atvykimo, pas mus buvo anglas, vadintas kapitonu Viliu (gali būti Vijamsas). Žmogus nuovokus, kuris visaip stengėsi išsaugoti taiką tarp Tortugos ir Jamaikos, pareikšdamas, kad žmonės toje saloje privers generolą taip elgtis, net jei tas priešinsis”.

Galvodamas, kaip jam pasielgti susiklosčiusiose aplinkybėse, d’Ožerono nusprendė pritarti kapitonui Viliui ir priėmė pasiūlymą išsaugoti taiką ir neutralumą tarp Tortugos ir Jamaikos. Kaip tik todėl jis išpirko iš kapitono Sampanio anglų prizą ir leido kapitonui Viliui pasiimti jį į Port Royal. Po šitos d’Ožerono malonės Jamaikos gubernatorius seras Tomas Modifordas, “žmogus gudrus ir apsukrus”, paleido gandą, kad tarp anglų ir prancūzų nusistovėjo taika ir net paleido į Tortugą įkalintus prancūzų flibustjerus.

“Laivas, kuris juos atgabeno, buvo prikrautas vyno ir daug negrių, kurių mums labai reikėjo, - toliau praneša d’Ožeronas, - juos lydėjo Tomas Klerkas (Tomas Klarkas), kuris atvežė patentą kapitonui Olonė; tai buvo leidimas jam ir jo draugams atvykti į Jamaiką, kur jis žadėjo jam tokias pačias privilegijas, kuriomis naudojosi vietiniai anglai”. Tortugos gubernatorius įtarė Tomą Klarką špionažu ir norėjo jį areštuoti, bet, atsižvelgdamas į tai, kad anglą palaikė daug prancūzų flibustjerų, vis dėlto leido jam netrukdomai grįžti į Jamaiką.

“Likus aštuonioms dienoms iki jo išplaukimo, - tęsia d’Ožeronas, - čionai atplaukė nedidelė valtis, kurioje buvo 7 prancūzai ir keli flamandai. Jie mums papasakojo, kad kai jie buvo kare kapitono Luiso fregatoje, du anglų kapitonai, apsimetę draugais, netikėtai užpuolė juos ir apiplėšė. Paskui jie davė jiems tik dvi kanojas su dviem muškietomis ir truputį parako, kad jie galėtų grįžti atgal. Jie pasakė, kad tai nutiko už 200 ljė nuo čia. Kitą dieną dalis mūsų žmonių išplaukė 9 ar 10 ljė į jūrą ieškoti kapitono Šampanio, norėdami papasakoti jam, kas nutiko tose vietose ir kitur; jie sutiko kapitoną Morisą, anglą, kuris plaukiojo jūromis, tikėdamasis nutverti kapitoną Šampanį. Nors ši prancūzų grupė gavo pasą iš dviejų minėtų anglų kapitonų, kurie juos apiplėšė, kapitonas Morisas juos labai įskaudino. .. ir išlaipino Kubos pakrantėje, nepadavęs nei ginklų, nei parako, nei peilio, be kurio jie negalėjo pasirūpinti sau mėsos prasimaitinti. Kai tie žmonės, kurie išvyko ieškoti kapitono Šampanio, nerado jo, jie grįžo pas savo draugus, kuriuos jie aptiko pagal signalines ugnis, kurias tie uždegė, kol laukė jų. Jie buvo 34 vyrai, ir jie turėjo kanoją, beje, visai mažą, kad sutilptų tiek žmonių; todėl jie bendru sutarimu pasiskirstė - viena grupė nusprendė bandyti pasiekti Tortugą su nedidele kanoja, o kita liko sausumoje, nors tokie priešai, kaip ispanai, nebuvo gailestingi prancūzams. Mes kol kas neturime žinių apie juos. Sėdę į kanoją po 15 dienų plaukimo sutiko flamandus, kurie davė jiems šiek tiek mėsos, tada jie tęsė savo kelionę, užgrobė antrą valtį, su kuria atplaukė čionai ir tokiu būdu išsigelbėjo”.

1667 metų lapkritį, plaukiodamas laivu su 35 žmonių komanda ir susidurdamas Karibų jūroje su ispanais bei anglais, kapitonas Šampanis užpuolė prekybinį laivą “Hope” iš Londono. Išplaukęs į eilinį kreiseriavimą, jis maždaug 1669 metais pateko į ispanų nelaisvę. Tie pralaikė jį Kartagenos kalėjime daugiau kaip dešimt metų, kol prancūzų eskadros Vest Indijoje vadas grafas d’Estre, bendraudamas su ispanų gubernatoriumi, išlaisvino jį (1680 metų liepą). Grafui teko net griebtis grąsinimų, nes ispanai “išvis nesiruošė atiduoti to flibustjerų viršininko”. Atvykęs į Espanjolą, grafas planavo pasiimti kapitoną Šampanį su savimi į Prancūziją, tačiau nežinoma, ar jis tai padarė ar ne.