Mama, aš esu čia, esu su tavimi, tu nesi viena

Sūnaus gimimas Uljanai džiaugsmo neatnešė - vyras ją paliko, paliko, kai ji buvo penktą mėnesį nėščia. Jis paliko ją bjauriai ir nužemintai, tiesiog vieną dieną grįžo namo iš darbo, atsisėdo šalia Uljanos ir papasakojo jai visus savo likusio gyvenimo planus. Sakė, kad jis dar ne ant kojų, sielai reikia laisvės ir bendravimo su draugais, o nėščia žmona jo planuose niekaip netelpa.

Iš pradžių ji tiesiog nepatikėjo tuo, ką išgirdo. Juk jie jau daug metų gyveno kartu ir nė karto nebuvo susipykę. Visi pažįstami pavydėjo jiems ramios laimės, o vaikelis iš pradžių buvo trokštamas ir planuojamas kartu. O dabar ji ir jų būsimas sūnus staiga tapo nereikalingi? Ji sėdėjo ir klausėsi šiurkštaus vyro monologo, kad jam nusibodo kasdien matyti tik darbą ir namus, kad jo jausmai atvėso, kad jis suprato, jog nori gyventi tik dėl savęs, ir negalėjo patikėti, kad kalba rimtai....

Tačiau vyras, baigęs savo tiradą, apsisuko ir išėjo parūkyti, palikdamas ją tyliai verkti ir suvokti savo nereikalingumą bei būsimą vienatvę. Uljana jautėsi taip blogai, kad negalėjo prieštarauti ir atsakyti vyrui, tik pro karčias ašaras stebėjo, kaip jis visiems laikams palieka jų namus. Ir tada ji dvidešimt keturioms valandoms nugrimzdo į užmarštį... Kai atsibudo, suprato, kad nieko daugiau nenori: nei valgyti, nei gerti, nei gyventi.... Ir vaiko ji taip pat nenorėjo.

Tačiau negimusi gyvybė plakė jos viduje, primygtinai primindama apie savo egzistavimą, tarsi sakydama Uljanai: "Mama, aš esu čia, aš esu su tavimi, tu nesi viena...". Ir moteris, kuri vos nepadarė baisaus poelgio, internete ieškodama būdo, kaip atsikratyti kūdikio, apsigalvojo... Ji padovanojo savo sūnui gyvybę ir galimybę gimti.

***

Ir štai jis atsirado. Raudonas, žvilgantis mažas žmogutis. Uljana laikė jį ant rankų, maitino, glostė, bet nejautė vaikui nei meilės, nei gailesčio. Nuo to laiko, kai mylimas vyras išėjo, jos širdis sustojo, ji nustojo jausti bet ką, išskyrus skausmą ir didžiulį sielvartą dėl išdavystės, kaip atrodė daugelį metų, iš gimtojo vyro. Uljana niekada sau neprisipažins, kad slapta visų savo bėdų šaltiniu laiko mažylį berniuką.

Moteris jau kūrė savo ir sūnaus ateities planus, - jis truputį paaugs, atsistos ant kojų, o ji atiduos jį motinai, kuri turėjo širdį anūkui.... O ji pati? O ką daryti su savimi? Ji neturėjo ne tik jėgų, bet net ir noro gyventi. Niekas iš jos pažįstamų nė nenutuokė, kokioje gilioje depresijoje buvo atsidūrusi Uljana ir ką ji ketino daryti...

***

Laikas bėgo, sūnus paaugo, bet moters planai nesikeitė. Atvirkščiai, kasdien vis labiau stiprėjo jos troškimas atsisveikinti su savo gyvenimu, perduodant vaiką motinai. Taip tikriausiai ir būtų atsitikę, jei vieną rytą Uljana, trumpai žvilgtelėjusi į miegantį sūnų ir patikrinusi, ar viskas su juo gerai, staiga nebūtų sustingusi....

Ji stovėjo ir žiūrėjo į mažytį veiduką, tokį panašų į mylimo vyro veidą. Tie patys bruožai, ta pati mieguista šypsena... Ir tada kūdikis atvėrė akis, pilkas ir dideles kaip tėvo, ir nusišypsojo jai, Uljanai. Ir ši šypsena buvo tokia nuoširdi, tokia tikra, joje buvo tiek tikėjimo motiniška abipuse meile, kad Uljana apsipylė ašaromis.

Ji krito ant grindų, griebėsi už lovelės grotų ir karčiai verkė, suprasdama, kad vos nepadarė kažko nepataisomo. Ir su kiekviena karšta ašara atšildė jos ledinę širdį... Ji prisipildė šilumos, gyvybės ir naujos, visiškai kitokios meilės - motiniškos!