Graži jaunystė duota daugeliui, senatvė –išrinktiesiems

Vienas žymus žurnalistas gavo iš savo amerikietės pažįstamos laišką:

„Mano sena draugė parašė man apie savo senatvę ir aš susimąsčiau: ar ji sena? Mano kūnas kartais sako: taip, sena… bet širdis nesutinka! Aš taip pat nenorėčiau grįžti į savo jaunystės metus. Mano nuomone, šis jos laiškas labai tiksliai apibendrina gyvenimą.“

Štai jis, tas laiškas:

„Neseniai jauna būtybė paklausė manęs, ką reiškia būti senai. Aš truputį sutrikau, nes nelaikau savęs sena. Pamačiusi mano reakciją būtybė be galo susigėdo, bet aš pasakiau, kad klausimas įdomus, kad aš jį apgalvosiu ir pasakysiu savo išvadas.

Senatvė, nusprendžiau, – tai dovana. Šiandien aš, sakyčiau, pirmą kartą gyvenime tapau tuo žmogumi, kokiu visada norėjau būti. Ne, kalbu ne apie savo kūną, žinoma! Kartais šis kūnas varo mane į neviltį – raukšlės, maišeliai po akimis, dėmės ant odos, nukaręs užpakalis. Mane dažnai šokiruoja senutė, kuri įsikūrė mano veidrodyje – bet jaudinuosi neilgai.

Aš niekada nesutikčiau iškeisti savo nuostabių draugų, savo nuostabaus gyvenimo, savo dievinamos šeimos į mažesnį kiekį žilų plaukų ir plokščią patemptą pilvą.

Sendama tampu geresne sau, ne tokia kritiška. Aš tapau sau drauge. Aš nebaudžiu savęs už tai, kad suvalgiau dar vieną sausainuką, kad nepasiklojau lovos, už tai, kad nusipirkau šį idiotišką cementinį driežą, kurio man visiškai nereikia, bet kuris suteikia mano sodui tokį avangardinį atspalvį.

Aš turiu teisę persivalgyti, nesusitvarkyti, būti ekstravagantiška. Aš buvau liudininkė, kaip daugelis – kur kas daugiau nei daugelis – brangių draugų per anksti paliko šį pasaulį, dar nesupratę, nepatyrę didžiosios laisvės, kurią dovanoja senatvė.

Kieno koks reikalas, jei aš skaitau iki ketvirtos valandos ryto ir miegu iki pusiaudienio? Aš pati su savimi šoku klausydamasi nuostabių 1950-ųjų melodijų ir jei kartais noriu paverkti dėl išėjusios meilės, ką gi, taip ir padarau.

Aš eisiu paplūdimiu vilkėdama maudymosi kostiumėlį, kuris vos laiko papilnėjusį kūną, jei panorėsiu, pulsiu į vandenyno bangas nepaisydama užuojautos kupinų pašalinių jaunų būtybių žvilgsnių, vilkinčių (nevilkinčių?) bikinius. Jos taip pat pasens.

Kartais aš būnu užmarši, tai tiesa. Beje, ne viską gyvenime verta atsiminti – o tai, kas svarbu, aš prisiminsiu.

Žinoma, per šiuos metus mano širdis ne kartą buvo sudaužyta. Kaip gali nesudužti širdis, jei tu praradai mylimąjį arba kai kenčia vaikas, arba net jei mylimą šunį partrenkė mašina?

Bet sudužusios širdys ir yra mūsų jėgų, mūsų supratimo, mūsų atjautos šaltinis. Širdis, kuri niekada nebuvo sudaužyta, sterili ir švari, niekada nepažins netobulumo džiaugsmo.

Likimas palaimino mane leidęs gyventi, kol pražils plaukai, iki tol, kol mano jaunystės juokas visam laikui įsirėžė giliomis vagomis mano veide. Juk kiek žmonių niekada nesijuokė, kiek mirė anksčiau nei jų plaukai galėjo pasidengti šerkšnu?

Visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti „ne“. Visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti „taip“. Senstant vis lengviau būti nuoširdžiam. Tu mažiau rūpiniesi, ką kiti apie tave pagalvos. Aš daugiau neabejoju savimi. Aš net pelniau teisę klysti.

Taigi, atsakydama į tavo klausimą galiu pasakyti – man patinka būti senai. Senatvė išlaisvino mane. Man patinka tas žmogus, kokiu aš tapau.

Aš negyvensiu amžinai, bet kol aš čia, nešvaistysiu laiko išgyvenimams dėl to, kas galėjo nutikti, bet nenutiko, nesijaudinsiu dėl to, kas man dar gali nutikti.

Ir aš valgysiu saldumynus desertui kiekvieną mielą dieną.“