- Neliesk mano produktų, ar supratai? Tu dar neužsidirbai ant tokių", - barė uošvienė paraudonavusia nuotaką

- Padėk produktus atgal, - pasakiau aš! - Veros Pavlovnos uošvės balsas skambėjo taip pakiliai, tarsi pokalbis tą akimirką būtų ne apie produktus, kuriuos iš jos šaldytuvo paėmė uošvė, o apie pavogtus milijonus, kuriuos bandoma atimti tiesiai jai po nosimi.

- Tai tik du pomidorai, Maksimas nupirks tau vėliau, bet dabar negalime eiti į parduotuvę, - Lena ėmė teisintis dėl iš uošvės paimtų pomidorų.

- Neskaičiuok čia mano sūnaus pinigų, oportuniste! Jis dirba visą dieną, o tu muši užpakalį! - Vera Pavlovna ėmė šaukti dar garsiau, nors atrodė, kad aukščiau balso pakelti neįmanoma.

Staiga į virtuvę įėjo jos sūnus Paša ir iškart atkreipė abiejų moterų dėmesį.

- Atvirai pasakius, man jau nusibodo jūs abi. Daugiau nebegaliu gyventi šitoje netvarkoje, metas ją nutraukti... - niūriai ištarė jis, o neišsimiegojusios akys nieko gero nežadėjo.

Kodėl tu ją vedei?

Didžiausia tragedija Veros Pavlovnos gyvenime buvo jos sūnaus Maksimo vestuvės su mergina Lena, kuri motinai iš karto nepatiko. Ji nebuvo graži, nebuvo kilusi iš geros šeimos ir, kaip atrodė motinai, darė blogą įtaką sūnui.

Maksimas leisdavo laiką su motina, padėdavo jai namų ruošoje ir tvarkyti pinigus. Dabar jai grėsė viską prarasti dėl varžovo, kuris dabar sulauks Maksimo dėmesio vietoj Veros Pavlovnos.

Moteris nenorėjo su kuo nors dalytis sūnumi ir nuolat jam kartojo, kad jis daro klaidą, sudarydamas santuoką.

- Tu supranti, kad su šia mergina tavo gyvenimas pavirs šeimynine rutina, kuri po metų tau nusibos, teks išsiskirti, - Vera Pavlovna pranašavo sūnui jo ateitį su nuotaka.

- Lena yra nuostabi mergina, kurią myliu dėl jos savybių. Nežinau, kas bus toliau, bet esu įsitikinęs, kad su ja mums bus gerai, - visada atsakydavo jai Maksimas.

- Kam užaugai toks naivus, sūnau? Tikriausiai nesupranti, kad tokioms moterims kaip tu reikia tik pinigų ir vyro, kuris jas vežiotų. Štai kodėl tu nesėdėjai ramiai su mama, tu viską turėjai, - galų gale apgailestavo mama.

Per vestuves ji taip pat sėdėjo susiraukusi ir nesuprato, ką jos sūnus, kurį ji asmeniškai užaugino, galėjo rasti šioje rudų akių brunetėje, kuri, be to, turėjo per mažą biustą ir prastus plaukus. Per vestuves uošvė atidžiai apžiūrinėjo savo atžalą.

Mamos pasiūlymas

Vis dėlto, nepaisydama santykių šališkumo, apie kurį Lena puikiai žinojo, mama nenorėjo prarasti Maksimo ir nutarė pasinaudoti visais jai prieinamais mechanizmais, kad išlaikytų sūnų šalia, net jei dėl to teks pakęsti erzinančią svainę.

- Kodėl tau reikia nuomotis butą? Ar žinai, kiek pinigų tai suvalgys iš tavo atlyginimo? - Vera Pavlovna krūptelėjo, kai sūnus jai pranešė, kad išsikrausto su žmona į kitą butą.

- Mes jau esame šeima, visavertė visuomenės ląstelė, kuri turėtų turėti savo gyvenamąjį plotą. Taip, bus problemų dėl pinigų, nes su Lena net kartu uždirbame ne tiek jau daug, bet kitos išeities nėra, - atsakė jai Maksimas.

- Gali ateiti gyventi pas mane, aš turiu dviejų kambarių butą, galiu duoti tau vieną kambarį.

Maksimas suabejojo. Viena vertus, jis suprato, kad gyventi kartu su motina ir žmona - juokinga mintis, bet kartu analizavo savo finansines galimybes, kurios nieko gero nežadėjo. Ką daryti jo atveju? Jis susimąstė ir nusprendė, kad vis dar mama yra mažesnė blogybė.

- Juk kaip gyventi su mama? Ar tu išprotėjai? Ji juk išprotėjusi! Ji tiesiog negali manęs pakęsti ir nepraleidžia nė akimirkos, kad pradėtų mane kritikuoti, - Lena nustebo dėl vyro sprendimo.

- Suprantu, bet ką dar galime padaryti? Mūsų tokia padėtis su pinigais, kad tiesiog negalime sau leisti nuomotis buto ir valgyti gero maisto, - Maksimas atsiduso ir paėmė žmoną už rankos, - Mums tiesiog reikia kurį laiką apsišarvuoti kantrybe ir susitaupyti butui. Kai galėsime jį nusipirkti, iš karto įsikelsime, o kol kas gyvensime atskirame kambaryje pas mamą.

- Žinai, kad ten, kur eini tu, einu ir aš, - atsakė Lena, - tik tikiuosi, kad šis laikotarpis nebus ilgas ir praeis taip, kad net nespėsiu pastebėti.

Baisi kaimynystė

Deja, porai stebuklas neįvyko. Močiutė neslėpė nemeilės savo atžalai, tačiau pirmosiomis dienomis stengėsi su ja elgtis santūriai. Tai nuramino jaunuosius, kurie nusprendė, kad Vera Pavlovna tikrai laikysis pažado ir leis jiems ramiai gyventi. Tai buvo didelė klaida.

Iš tikrųjų Vera Pavlovna tik davė jiems į valias, ir jau po pirmos savaitės prasidėjo pirmieji skundai ir pastabos, kurios beveik visos buvo susijusios tik su Lena.

- Nesuprantu, kodėl ant stalo nešvari lėkštė? - paklausė senoji ponia, vos įėjusi į kambarį poilsiaujančių jaunavedžių.

- Tai aš valgiau, mama. Išplausiu ją po dvidešimties minučių, o aš noriu atsigulti ir pailsėti, - atsakė jai Maksimas.

- Kodėl tu turi ją plauti? Negi neturi žmonos? Lena, kodėl neplauni indų savo vyrui? Juk tu esi šeimininkė, kaip, žinai, - po šių žodžių ji apžvelgė jų kambarį ir paniekinamai šniurkštelėjo.

- Kodėl turėčiau plauti indus už Maksimą, Vera Pavlovna? Šiandien jo laisva diena, jis turi pilnas rankas, - jaunoji žmona nesuprato savo uošvės reikalavimo.

- Oi, kokia tu nedėkinga! Jis tave aprūpina, maistą ir drabužius perka, aš irgi prisijungiau, pastogę suteikė, o tu taip elgiesi! Susiradai žmoną už galvą, - pasakė Vera Pavlovna sūnui.

- Užteks kivirčytis. Pats nueisiu ir ją išplausiu, nematau tame jokios problemos, - pasakė berniukas ir išskrido iš kambario.

- O tu čia išsiplauk, kambaryje būti neįmanoma. Viskas buvo gerai, kol tu neįsikraustei, - prieš išeidama uošvė nukirto dukrytę. - Tau, kaip suprantu, viskas tavo gyvenime buvo gerai, kol aš neatėjau, - sušnibždėjo Lena Verai Pavlovnai, kuri išėjo taip, kad negirdėjo.

Po šio įvykio Lenos gyvenime prasidėjo košmaras - uošvė ją kamantinėjo kiekviena proga. Ji skambindavo ir priekaištaudavo Lenai kaskart, kai kur nors būdavo šiukšlių, dulkių ar neplautų indų, taip pat peikdavo ją už tai, kad neva prastai gamina sūnui.

Ji taip pat reguliariai kreipdavosi į Maksimą ir nuteikdavo jį prieš žmoną. Sakė jam, kad ji jam neprilygsta, kad jis galėjo susirasti geresnę, kad Lena nieko neveikia ir yra niekam nereikalinga. Taip pat ypatingas skundas Lenai dėl Veros Pavlovnos buvo jos atlyginimas. Ji labai dažnai primindavo savo prosenelei, kad ji nieko į namus neatnešė, kad sūnus viską uždirbo, o ji yra tik jo išlaikoma moteris, kuri nė vieno negali išspausti. Ir tai nepaisant to, kad Lena taip pat dirbo taip pat sunkiai kaip ir Maksimas, o kartais dar sunkiau, dirbdavo dvigubas ir trigubas pamainas, kai Maksimui kažkam neužtekdavo pinigų.

- Kiek ji ten uždirba? 20 000 rublių? Tai dešimčia tūkstančių mažiau nei tu! Kas čia tokio? Vadinasi, tu ne tik po ją valai ir kartais pats sau gamini maistą, bet ir esi balastas, - pasakė senutė sūnui, kuris beveik užsikimšo ausis, kad neklausytų motinos.

- Kokią reikšmę turi jos uždarbis? Pagrindinę mūsų biudžeto dalį sudaro mano pinigai, ir aš tame nematau nieko keisto, - parėkavo Maksimas.

- O ar tai normalu? Jūs tiesiogine prasme ją išlaikote. Išlaikote parazitą, kuris netrukus sugriaus mano butą. Ar ketini daryti remontą už savo pinigus? - Vera Pavlovna nesustojo.

- Mama, palik mane ramybėje. Mes patys nuspręsime, kas ką išlaiko ir iš kieno pinigų gyvensime. Iš tavęs jų neimsime, - mostelėjo jai ranka Maksimas.

Tokiomis akimirkomis Vera Pavlovna vis tiek atsitraukdavo, bet Maksimo nuotaika buvo visiškai sugadinta, visa tai kėlė susierzinimą ir pyktį, kuris išsiliejo ant Lenos.

Merginos gyvenimas nebuvo patogus, buvo daug ginčų su uošve, paskui prisidėjo ir skandalų su vyru, kuris visada ją užstodavo, o dabar ėmė su ja ginčytis.

- Galėtum bent kartą išplauti indus, tikrai, - šaukė Maksimas žmonos adresu.

- Kada turėčiau tai padaryti? Kai plaunu grindis, ar kai dirbu dvigubą pamainą? Nežinau, kada tu valgai, todėl negaliu iš karto pribėgti ir išplauti tavo lėkštės, kad mama neįsižeistų, - paragino Lena.

- Mama čia niekuo dėta, neperlenk lazdos, - tęsė Maksimas, - pati kalta, kad nesugebi palaikyti švaros, pati jai pasirodai kaip bloga šeimininkė ir susilauki visų tų nemandagių žodžių savo adresu.

Lena buvo sukrėsta to, ką išgirdo, ir ėmė verkti, o Maksimas, kuris visą tą laiką buvo įsitempęs, šiek tiek atvėso, atsisėdo prie žmonos ant lovos ir ėmė ją raminti.

- Atsiprašau už šiurkštumą, tiesiog esu nuolatinėje įtampoje, tokia pavargusi, - šluostydamas ašaras Lenai pasakė Maksas.

- Žinau, viskas dėl tavo mamos. Ji manęs nekenčia ir nori visiškai tave valdyti. Ji negali pakęsti minties, kad gyveni viena, todėl nuteikia tave prieš mane, argi nesupranti? Ji nori, kad mes išsiskirtume? - Lena su ašaromis akyse pasakė Maksimui.

- Mano mama labai pavydi, ji mano, kad tu nori man padaryti bloga, kad aš nebūsiu su tavimi laiminga. Tai paprastas motiniškas instinktas - norėti savo vaikams geriausio, - pasakė Maksimas.

- Ir ar tu tikrai ja tiki? Ar pateisinate ją sakydami, kad ji turi būtent tokį instinktą? - Lena toliau verkė.

- Ne, aš tik aiškinu motyvaciją. Mums reikia kažką daryti. Aš apie tai pagalvosiu, - vyras bandė paguosti savo nuotaką.

Kompromisas

Virtuvėje kilęs skandalas dėl pomidorų buvo paskutinis lašas Maksimui, pavargusiam nuo amžinų barnių ir bandymų pelnyti jo dėmesį. Šį kartą jis nusprendė, kad reikia tam padaryti galą, todėl privertė abi moteris atsisėsti prie stalo.

- Mama, noriu tau pasakyti, kad paskutines kelias dienas gyvename pas tave, - pradėjo Maksimas, žiūrėdamas į nustebusį motinos veidą, - o savaitės pabaigoje kraustysimės į kitą butą, jau turiu variantų.

- Ar tau negaila pinigų? Kodėl? Kas negerai su mano butu? - klausė Vera Pavlovna, tarsi nesuprasdama.

- Vera Pavlovna, tai nepakenčiama, - įsikišo į pokalbį Lena, - tu nuolat puola mane ir Maksimą, nori mūsų skyrybų ir nekenti manęs.

- Kokias nesąmones kalbi, Lena? Aš jus visus vienodai myliu, tu esi beveik ir mano dukra, bet tave reikia auklėti, nes tu visai nesi pripratusi prie gyvenimo, - pasakė senoji moteris savo poziciją.

- Ne aš nepripratusi, o tu neprisitaikiusi prie bendro gyvenimo, - paragino mergina, - aš viską darau taip, kaip patogu ir patinka tavo sūnui, o ne tau, tavo pretenzijos man nepagrįstos, jose aiškiai perskaitomas noras mane įskaudinti ir pažeminti.

Vera Pavlovna trenkė kumščiu į stalą ir atsisuko į sūnų:

- Ar matai, sūnau, ką ji sako apie mane? Aš jau, pasirodo, esu pikta ragana, kuri stengiasi ją pažeminti ir sugriauti jūsų santuoką. Tai absurdas!

- Nežinau, ar tai absurdas, ar ne, bet suprantu, kad jei dabar neišsikraustysime, arba išsiskirsime tavo malone, arba aš išprotėsiu, arba abu tave nužudysime, - grasinamai tarė sūnus motinai.

- Vadinasi, tu nori klausyti jos, o ne manęs, savo motinos. Matau, kas tau negerai. Augino, rūpinosi, o galiausiai dabar buvo nereikalingas, - Veros Pavlovnos pasipiktinimas nuskambėjo netikroviškai, bet ji iš pasipiktinimo taip papūtė lūpas ir skruostus, kad tai buvo net gana juokinga.

- Kaip sau nori, mama, bet po poros dienų mes išsikraustome. Jei nenori bendrauti ir draugauti, tai aš tavęs neverčiu, o jei vis dėlto atvažiuosi, tai esu pasirengęs priimti tave be paliovos į savo pusę, - pasakė Maksimas, paėmęs Leną už rankos ir išvesdamas ją iš virtuvės.

Po kelių dienų pora iš tiesų persikraustė į kitą Maksimo minėtą butą. Jis nebuvo toks erdvus ir patogus kaip jo motinos butas, bet buvo jų nuosavas ir jiems nereikėjo juo su niekuo dalytis.

Vera Pavlovna ilgai piktinosi sūnumi už tai, ką jis jai pasakė. Ji jam neskambino, nors ir jaudinosi, kol pasigailėjo ir nusprendė atsiprašyti.

Vera Pavlovna paprašė atleidimo už savo elgesį jiems būnant kartu ir pažadėjo, kad daugiau juoda katė nebėgios tarp jos ir dukrytės.

Pora priėmė atsiprašymą ir pradėjo geriau bendrauti su vyresniąja moterimi, nors buvo aišku, kad tarp jos ir Lenos vis dar tvyrojo šaltumas, kuris buvo tiesiog slepiamas.