Juodasis Hitlerio Ordinas

Okultinėje SS doktrinoje sakoma: „Mes dar negyvenama iš tikro, kol nesuvokiame mus supančios, jungiančios Būties, rengiančios mus naujoms formoms. Kūrimo aktas nebaigtas. Kosminė dvasia dar nesiilsi, tad būsim įdėmūs jos kvietimams, kuriuos dievai perduoda mums, žiauriems magams, kepėjams, nurėžiantiems kraujuojančią ir silpną žmonių vietą“.

Mokslo specialistai ir medikai, dalyvavę pokariniuose nacistų teismo procesuose, darė keistas išvadas. Pasirodė, kad visi tie tyrimai atskleisdavo tik ledkalnio viršūnę, o esmė glūdėjo kažkur reicho viršūnėlės slaptosios religijos gelmėse.

Eutanaziją, numarinimą, patyrė apie 200 tūkst. vokiečių. Toks silpnų, neišgydomomis ligomis sergančių žmonių, galinčių „užkrėsti“ vokiečių kraują sunaikinimas atliktas kaip sunkus šventas įsipareigojimas, su moksliniu kruopštumu ir religiniu įsitikinimu. Prancūzų istorikas Ž. Nobekuras 1) rašė:

„Tai pastebėjo ne tik daugelis pokarinių nacių procesų stebėtojų. Bet ir mokslininkų bei autoritetų medicinoje. Visiškai nelinkusių mistifikacijas laikyti įkalčiais. Labau daug jų padarė išvadą, kad politinis nusistatymas – per silpnas paaiškinimas tam, kas vyko“.
Aiškėjo, kad tarp viršininkų ir vykdytojų buvo kažkoks ypatingas mistinis ryšys. Ž. Nobekuras pastebi:

„Pamažu ryškėja hipotezė apie įšventintųjų bendriją, apie iniciaciją, esančią neišreikšta nacizmo pagrindu. Apie tikrai demonišką pasišventimą, slaptų dogmų egzistavimą, gerokai labiau išvystytų nei paprastos ir primityvios ‚Main Kemp‘ doktrinos... Toks įšventinimas neabejotinai turėjo savus ritualus. Mes neradome jų pėdsakų. Tačiau jų buvimas atrodo neginčytinu analizuojančiam nacistinę patologiją“.

„Mes neradome jų pėdsakų... Netgi pėdsakų...

Nieko nerasta toje milžiniškoje mirties sistemoje. Ir, iš esmės, tikrieji nusikaltėliai išvengė atsakomybės. Niurnbergo kartuvėse atsidūrė tik vykdytojai, užprogramuoti aklam paklusnumui, tylėjimui ir susinaikinimui. Juodieji adeptai ištirpo pabėgėlių miniose, emigrantų eilėse, tarp taikių piliečių. Ir net jei jie būdavo sulaikomi, kas galėjo įrodyti jų kaltę? Jie tik pamokslavo apie dvasinę magų juodais mundurais tiesą, kas nedraudžiama įstatymų. Bet net nepaisant to mielo „nesikišimo“, ataušo net jų pėdsakai.

Kur jie? Jų tarsi nesimato ir nesigirdi...

Iš SS untešturmfiurerio daktaro Bekero 2) pranešimo:

„Nuodijimas dujomis vyksta neteisingai. Kad kuo greičiau baigtų procedūrai, padavėjai visada duoda pilnas dujas. Todėl baudžiamieji miršta uždusę, o ne užminga, kaip buvo numatyta. Mano nurodymai atvedė į tai, kad dabar esant teisingam mirties sverto nustatymui, mirtis ateina greičiau ir kartu nuteistieji ramiai užminga. Iškreiptų veidų ir įsitempimų, stebėtų anksčiau, daugiau nepastebima...“.

Iki 1934 m. nacistinis režimas kurtas kaip vieninga militarizuota sistema, ideologiškai nukreipta į kovą su išoriniu ir vidiniu rasiniu priešu. Vokiečiai žvaliai žygiavo grojant patriotiniams maršams, skelbdami būsimą savo tėvynės iškilimą ir viršenybę virš visų šalių ir tautų. Nugalėtieji patys ims džiaugtis vokiečių valdymu ir juos pripažins kaip išvaduotojus nuo kraujo ištroškusių žydomasoniškų valdytojų.

Bet jau tada ėmė kurtis nauja, vidinė valstybinė ideologija, slapta, apie kurią nežinojo eiliniai vokiečiai. Į valdžią ėjo nauji šeimininkai, kloją kelią naujai doktrinai. Po 1934 m. vasaros solsticijos apie savo teises pasisako Juodasis SS ordinas. Birželio 30 d. surengiama „ilgųjų peilių naktis 3) “, per kurią SS riteriai nužudo 500 SA 4) vadovybės narių iš konkuruojančios generolo Remo organizacijos. Patys „seno kirpimo“ nacistai sakė: „SA įkėpusią gyvybinę idėją birželio 30-ąją įveikė grynai satanistinė SS idėja“.

Netrukus, rugpjūčio 2 d., reichskancleriu tampa Hitleris, įgaudamas absoliučią valdžią, ir armija prisiekia ištikimybę ne šaliai ir konstitucijai, o jam tiesiogiai. SS gauna teisę steigti savas karinės pajėgas. Su SD, savuoju saugumo organu, ordinas pradeda nacionalsocialistinės partijos vidinį valymą.

SS ordinas kurtas pagal jėzuitų ordino principą. Jo apačioje buvo „pasaulietiniai broliai“, o kiek buvo lygių ir kas iš tikro jam vadovavo nebuvo žinoma. Nacistinė vyriausybė niekada oficialiai nepripažino aukščiausiojo Juodojo ordino buvimo fakto. Tik partijos vadovybėje pašnibždomis buvo minimi „priklausantys vidiniam ratui“, tačiau jų vardai buvo paslaptimi.

Burge, ordino pilyse 5), jauni kandidatai, praeidami pirmąją įšventinimo pakopą, rengėsi tapti magais- „kepėjais“, darbui su „kraujuojančia žmoniškąja tešla“. Apie juos Hitleris kalbėjo: „Mano ordino pilyse auga jaunimas, kuris išgąsdins pasaulį. Man reikia jaunimo, trokštančio prievartos, valdžios, nieko nebijančio, baisaus... Laisvas, nuostabus plėšrus žvėris turi žibėti jo akyse...“

Apie kitą lygį Hitleris pokalbyje su Raušningu praneša saikingiau: „Atskleisiu jums paslaptį, aš kuriu ordiną. Iš jo išeis antro lygio žmogus, kuris bus pasaulio matu ir centru, dievažmogis – būties tobulas lygis ir figūra, kultinis įvaizdis... Tačiau dar yra ir kiti lygiai, apie kuriuos man neleista kalbėti...“.

„... man neleista kalbėti...“. Reikia į tai įsiklausyti: visagaliui fiureriui, kurį vokiečių tauta prilygino dievui, kažkas draudžia kažką sakyti ir daryti, įsakinėja, o jis nedrįsta jų neklausyti. Ir apie tai pasisako jis pats...

Ar fiureris buvo tikruoju reicho vadu, jo šeimininku?

Greičiau jau marionete, jei neatsižvelgsime į jo, kaip mediumo savybes.

Parengta pagal:

1) Žakas Nobekuras (Jacques Nobecourt, 1923-2011) – prancūzų istorikas ir žurnalistas. 1961-83 buvo „Le Monde“ užsienio skilties redaktoriumi. Jis specializuojasi politikos istorija bei Vatikano ryšiais su nacistine Vokietija.

2) Augustas Bekeras (August Becker, 1900-1967) – Vokietijos chemikas ir vidurinės grandies SS vadovas. Jis padėjo sukurti dujų automobilius, skirtus mobiliems „mirties būriams“. Po karo buvo nuteistas 3 m. kalėti. Vėliau dirbo pardavėju ir darbininku. 1959 m. jam buvo pateiktas ieškinys ir jis nuteistas 10 m. kalėti, tačiau atleistas nuo įkalinimo dėl sveikatos būklės.

3) Ilgųjų peilių naktis (Nacht der langen Messer) – 1934 m. birželio 30 d. naktį kruvinas susidorojimas su galimais Adolfo Hitlerio konkurentais sukarintoje SA organizacijoje. Oficialiai buvo nužudyti 82 žmonės, iš esmės visi SA lyderiai, įskaitant E. Rohmą, bet manoma kad aukų buvo daugiau. Kodinis operacijos pavadinimas buvo „Kolibris“. Pretekstu žudynėms buvo „šturmuotojų“ nelojalumas ir įtarimai rengiant pučą.

4) SA (Sturmabteilung) – sukarinta Vokietijos nacionalsocialistų partijos organizacija (smogikai), 3-4 dešimtm. daug prisidėjusi, kad A. Hitleris užimtų valdžią. Dėl savo uniformos vadinti „rudmarškiniais“. Savo reikšmę SA prarado po 1934 m. A. Hitlerio surengtų valymų („Ilgųjų peilių naktis“). SS pradžioje buvo SA padalinys.

5) NS-Ordensburgen („Nacionalsocialistų ordino pilys“, ar vadintos Schulungsburgen) – mokyklos elitiniams nacių kariniams daliniams. Jose buvo griežti reikalavimai. Kandidatai turėjo būti 25-30 m. amžiaus, priklausyti nacionalsocialistų partijai ar kitoms „priimtinoms“ organizacijoms, būti fiziškai sveiki, „gryno kraujo“ be paveldimamų defektų. Pavadinimas Ordensburg buvo paimtas iš teutonų ordino. Buvo įsteigtos trys mokymo institucijos („pilys“) su specializuotomis pakraipomis: Vogelzando Šiaurės Reino-Vestfalijos krašte (rasių filosofija), Sonthofeno Bavarijoje (organizaciniai ir kariniai klausimai bei diplomatija) ir Krosino Pomeranijoje (asmenybės vystymo). 4-oji planuota institucija istorinėje Malborko pilyje vakarų Prūsijoje niekada nebuvo įrengta. Pagal mokymo modelį besimokantys turėjo praleisti po metus kiekvienoje „pilyje“.