Tuščias karstas, šešios kulkos ir... Kenedžio nenužudė

1963 metų lapkričio 2 dieną buvo pasikėsinta į 35-ojo JAV prezidento Džono Ficdžeraldo Kenedžio gyvybę. Džonas Kenedis buvo pats jauniausias, patraukliausias ir ... meiliausias Baltųjų rūmų šeimininkas – apie gausybę jo meilės romanų iki šiol sklando legendos. Bet, žinoma, labiausiai mūsų fantaziją audrina jo mirties aplinkybės.

Iki šiol dauguma amerikiečių netiki oficialios senatoriaus Voreno komisijos, nesugebėjusios (tiksliau, nenorėjusios) atsakyti j du svarbiausius klausimus, išvadomis. Komisija turėjo atsakyti į klausimus “Kiek kulkų smigo į prezidentą? Kam tai buvo naudinga?...” Deja...

Tačiau štai kokios įdomios versijos šiuo klausimu buvo keliamos jau mūsų laikais. Kai kas dabar visai rimtai tvirtina, kad JAV prezidento Džono Kenedžio kapas ... tuščias. Nacionalinėse Arlingtono kapinėse po lentele su jo vardu išvis nėra karsto. Anot žurnalo “National Enquirer”, hipotezę apie tuščią kapavietę iškėlė ekspertas Džeksonas Kellis, kuris apklausė šimtus FTB darbuotojų, politikų, išstudijavo daugybę šaltinių. Jo manymu, galimos dvi versijos.

Pagal pirmą versiją, Džonas Kenedis vis dėlto išgyveno pasikėsinimą Dalase. Ir dar ilgai gyveno, slapstydamasis nuo pakartotinio pasikėsinimo. Antras variantas: jo kūnas buvo slapta kremuotas, kad nebūtų galima atlikti pakartotinio skrodimo, kuris neabejotinai būtų įrodęs, kad 1963 metų lapkričio 22 dieną į Kenedį buvo šauta šešis kartus, ir penkios kulkos pataikė į jo kūną, o visai ne dvi - į galvą ir į kaklą, kaip tvirtina oficiali versija.

Daktarė Sonia Feiron tvirtina, kad ji buvo asmeninė Kenedžio gydytoja nuo 1963 iki 1989 metų, o pats prezidentas vis dėlto išgyveno. Daug Amerikos laikraščių pranešė, kad pasenęs Kenedis (o gal jo antrininkas?) buvo nufotografuotas 1991 metų sausio 3 dieną. Tas pats žmogus neva pastebėtas ir vėliau, buvo nufotografuotas slaptosios tarnybos agentų apsuptyje prie Kenedžio kapo.

Tačiau šiems pranešimams prieštarauja Vašingtono laidojimo įmonės darbuotojas, kuris tvirtina, kad slapta kremavo Kenedžio kūną slaptosios tarnybos reikalavimu. Šį liudininką ištyrė psichologai, melo detektorius - jokių įtarimų, kad jis išsigalvoja ar meluoja.

Tačiau daktaras Kelis užginčijo laidotojo parodymus, teigdamas, kad tie parodymai dar nieko nereiškia. Slaptųjų tarnybų agentai galėjo specialiai jį suklaidinti: pasikėsinimą išgyvenusį Kenedį galėjo pakeisti kokiu nors antrininku netikroms laidotuvėms, o paskui kremuoti, kad suklaidintų tyrimą.

Visa tai suteikia pagrindo atmesti visiems žinomas versijas, vėl sugrįžti prie pusės amžiaus senumo įvykių ir pabandyti iš naujo panagrinėti juos.

Pasikėsinimo į prezidentą aplinkybes tyrusi komisija, kaip žinia, priėjo išvados, kad prezidentą nušovė Li Harvis Osvaldas. Jis šovė iš šautuvo su optiniu taikikliu, bet nebuvo samdomas žudikas, tiesiog fanatikas vienišius. Ekspertų nesutrikdė net ir tai, kad Osvaldas yra buvęs marksistu ir maždaug 4 metus gyveno SSRS. Keršto už Karibų krizę jie, reikia deramai įvertinti, šiame pasikėsinime neįžvelgė.

Kokie buvo Osvaldo poelgio motyvai, išsiaiškinti nepavyko: antrą dieną po suėmimo jį viešai nušovė naktinio klubo savininkas Džekas Rubis. Ir vėl komisija laikėsi nuomonės, kad antro nužudymo motyvas buvo asmeninis: neva Rubis įvykdė keršto akciją jo labai mylėto prezidento mirties kaltininkui.

Beje, medicininis tyrimas parodė, kad Rubis gyveno paskutines dienas ir puikiai žinojo, kad vėžys nebepaliko jam jokių šansų. Netrukus jis iš tikrųjų mirė kalėjime, palikdamas skandalingą atmintį apie save.

Tačiau tokie paaiškinimai daugeliui neatrodo įtikinami. Už Dalaso tragedijos jiems vaidenasi gerai organizuotos operacijos, kurią įgyvendino šaltakraujiški profesionalai, scenarijus. Kas jie? Čia nuomonės išsiskiria: Kenedis turėjo pakankamai politinių priešų -ir šalies viduje, ir už jos ribų.

Kai kurie tyrinėtojai net iškėlė versiją, kad Džoną pašalino pasiuntiniai pasaulinės vyriausybės, kurią kontroliuoja ateiviai, - jie nenorėjo, kad apie visa tai sužinotų visi. Be to, nereikėtų atmesti ir galimo kokio nors apgauto vyro keršto, nusprendusio pamokyti tą, kuris įstatė jam ragus. Daugelis iš tų vyrų buvo gana įtakingi asmenys.

Taigi, kas yra žinoma šiandien?

Kaip žinia, oficiali komisija, vadovaujama senatoriaus Voreno, padarė išvadą, kad Li Osvaldas šovė nuo šešto sandėlių pastato aukšto, buvusio netoli prezidento kortežo trasos. Kenedis tuo metu sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, atsirėmęs alkūne į dešinį atviro limuzino bortą. Tiesiai prieš jį sėdėjo Teksaso gubernatorius Konelis.

Anot oficialių duomenų, per 6,5 sekundės Osvaldas atliko tris šūvius, du iš jų pataikė į tikslą. Va čia iškart atsiranda daug abejonių.
Pirma, kai profesionaliems snaiperiams davė į rankas Li Harvio šautuvą, jie atsisakė šauti iš jo - optinis taikiklis buvo “nusimušęs”, gaidukas ir šautuvo spyna buvo tokie standūs, kad tiesiog tris kartus iššauti per šešias sekundes fiziškai buvo neįmanoma. O dar reikėjo nusitaikyti...

Toliau, ant paties šautuvo iš pradžių nebuvo rasta jokių pirštų antspaudų. Jie atsirado jau vėliau, kai šautuvas buvo nuvežtas į morgą, kur jau negyvas gulėjo Osvaldas, ir jo ranka buvo uždėta ant šautuvo buožės. Yra šių faktų liudijimų, į kuriuos Senato komisija nematė reikalo kreipti dėmesį.

Beje, ir pats šautuvas pasirodė beesąs visai ne tas, su kuriuo pozavo Li Harvis nuotraukoje, rastoje jo namuose. Ekspertas Džekas Vaitas išanalizavo tą nuotrauką ir padarė išvadą, kad ji - netikra. Šešėlio po Osvaldo nosimi kryptis nesutampa su liemens šešėliais.

Be to, Li Osvaldas turėjo labai ploną kaklą: jis dėvėjo 36-o dydžio marškinius. O fotografijoje galva uždėta ant 41 cm skersmens kaklo. Nuotraukoje esančio šautuvo ilgis nesutampa su įvykio vietoje rasto šautuvo ilgiu. Išeina, kad šautuvas buvo sukeistas.

Ir tai dar ne viskas... Apšaudymo metu automobilyje sėdėjusiems žmonėms iš viso buvo padarytos septynios žaizdos. Kyla klausimas, kaip tai įmanoma, jei tik dvi kulkos pataikė į tikslą?

Prieš kelerius metus internete buvo galima rasti kompiuterinį modelį, kuris, naudodamas virtualios realybės metodus, atkūrė visą tragedijos schemą. Šio modelio kūrėjai - vokiečių kompiuterininkas Joachimas Marksas ir britų literatorius Metju Smitas.

Naudodami fotogrammetrijos metodus, kurie leidžia tiksliai nustatyti objektų formą, dydžius ir padėtį, atstumus tarp jų pagal nuotraukas ir kitus atvaizdavimus, autoriai pabandė kuo tiksliau atkurti aplinką, kurioje vyko lemtingi 1963 metų lapkričio 22 dienos įvykiai.
Be daugybės nuotraukų, tikrai neįkainojama pasirodė beesanti kino juosta, kurioje kino mėgėjas Abraomas Zapruderis, filmavęs prezidento kortežą, atsitiktinai nufilmavo ir visą tragediją.

Kompiuterinė versija leidžia pažvelgti į įvykių areną įvairiais rakursais, vadinasi, ir numatyti, kur konkrečiai dar galėjo slėptis galimi prezidento žudikai. Dar daugiau, šiuolaikinė technika suteikia galimybę matyti visą įvykių lauką net tarsi kulkos “akimis”!

Taigi, vadovaujantis Voreno komisijos logika, viena iš kulkų turėjo skristi zigzagais ir net ... pakaboti ore 1,1 sek.! Tik tada ji galėjo padaryti tokias žaizdas prezidentui ir senatoriui Koneliui, kokios buvo iš tikrųjų rastos.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šis kompiuterinis Dalaso tragedijos modelis - ne pirmas. Dar aštunto dešimtmečio pradžioje amerikiečių programuotojas Ričardas Spragas į kompiuterio atmintį įvedė visą informaciją, nors kiek susijusią su minėtais įvykiais - liudininkų parodymus, archyvines nuotraukas, piešinius, brėžinius, to paties mėgėjiško kinofilmo kadrus ir kt.

Išvados, kurias padarė programuotojas, jau tada privertė suabejoti Voreno komisijos pranešimu. Anot “elektroninės versijos”, Džonas Kenedis tapo ne vieno, o mažiausiai dviejų ar trijų (gal net ir keturių) žudikų auka. Jie padarė šešis šūvius, iš kurių bent du arba trys pataikė į tikslą.

Vienas iš šūvių atliktas iš priekio. To niekaip negalėjo padaryti Osvaldas, šaudęs nuo šešto pastato aukšto. Siekiant nuslėpti tą “nereikalingą” kulką, jau negyvam prezidentui buvo atlikta slapta kulkos pašalinimo operacija.

O dabar pabandykime atsakyti į svarbiausią klausimą: “Kam buvo naudinga nužudyti prezidentą?” Pasirodo, pirmiausia viceprezidentui Lindonui Džonsonui. Džonas Kenedis negalėjo jo pakęsti, tačiau įtraukė į savo komandą praktiniais sumetimais. Buvo manoma, kad viceprezidentas turėjo prezidentą kompromituojančios medžiagos, todėl prezidentas norėjo jį turėti šalia savęs ir nuolat prižiūrėti.

Kompromituojančią medžiagą Džonsonas galėjo gauti iš FTB šefo Edgaro Huverio, kurį broliai Kenedžiai - prezidentas ir justicijos ministras - ketino pašalinti iš posto. Pats Huveris reikalingus dokumentus galėjo gauti ne tik iš savo agentų, bet ir iš mafijos vadeivų, su kuriais bendradarbiavo ir įspėdavo apie galimus nemalonumus. O jie atsidėkodami suteikdavo galimybę daug išlošti iš statymų totalizatoriuje. Būtent šis triumviratas ir organizavo sąmokslą. Yra liudijimų, kad prieš prezidento atvykimą į Dalasą Džonsonas ir Huveris slaptai susitiko su mafijos vadeivomis. Po to Džonsonas asmeniškai pakeitė kortežo maršrutą taip, kad dviejuose staigiuose posūkiuose prezidento automobilis greitį sumažintų iki 20 km/ val. - taip buvo patogiau į jį šauti. Jis įkalbinėjo ir savo bičiulį Konelį nesėsti į vieną automobilį su prezidentu, o paskui darė spaudimą Voreno komisijai, kad ji padarytų “teisingas” išvadas.

Mafiozai sudarė samdomų žudikų brigadą, kuriems vadovavo geriausias šaulys Džimis Fratiano. Na, o Huveris “atpirkimo ožiu” paskyrė Li Harvį Osvaldą, kurį pašalino taip pat mafijos globotinis Džekas Rubis. Ir jokių galų...

Sako, kad JAV valdžia, pasibaigus senaties terminui, jau tuoj turės praskleisti šios istorijos paslaptis. Gali būti, kad nuo visų mūsų akių vis dėlto bus nuimta melo ir apgaulių skraistė ir galiausiai sužinosime tiesą.

Taip pat sklando gandai, jog CŽV aktyviai priešinasi šios istorijos detalių išslaptinimui ir ketina viską laikyti paslaptyje dar bent penkiasdešimt metų.