Kiarizas - Angos Žemėje. Kaip manote, kas tai?

Kaip kalbama apie Persiją, pirmiausia prisimenamas karalius Kserksas, kuris kovojo su spartiečiais Termopilio tarpeklyje per graikų ir persų karus. Tačiau derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tais laikais persai buvo gana išsivysčiusi civilizacija, kurios palikimas matomas iki šiol.

Pažiūrėkite į šias keistas angas žemėje - kaip manote, kas tai? Šiam įrenginiui jau beveik 3000 metų, jis buvo pastatytas dar prieš persų karą su graikais, kokiais trimis šimtais metų anksčiau...

Tai kiarizas arba kanatas. Jis yra Gonabado mieste dabartinio Irano teritorijoje.

Kiarizas laikomas vienu iš didingiausių to meto išradimų! Tai požeminė hidrotechninė sistema, skirta gruntinio vandens surinkimui ir tiekimui į miestą ir į irigacinius kanalus. Šios sistemos dėka Persija sugebėjo gyvuoti ir net klestėti sausringo klimato sąlygomis.

Hidrotechninę sistemą sudaro pagrindinis šulinys, kuris surenka požeminį vandenį, tunelių sistema, kuri transportuoja vandenį į tam tikrą vietą, ir vertikalūs vėdinimo šuliniai palei visą maršrutą, tai taip pat padeda kondensuoti drėgmę. Be to, požeminis vandentakis padeda žymiai sumažinti brangios drėgmės išgaravimą.

Gonabado kiarizo ilgis yra 33,113 m, jis turi 427 įdubas vandeniui. Statiniai buvo pastatyti, naudojant fizikos, geologijos ir hidraulikos žinias. Tai tik patvirtina aukštą persų išsivystymo lygį. 2007 metais Gonabado kiarizas įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.

Tokį vandens gavybos metodą perėmė daug kitų tautų. Jis sutinkamas Maroke, Alžyre, Libijoje ir Afganistane. Kiarizas yra taip pat Eupatorijoje, Kryme. Yra žinoma, kad kažkada labai seniai čia kiarizą pastatė armėnai.

Prieš aštuonis tūkstančius metų Kopetdago pakalnėje buvo pradėta kultivuoti drėkinamoji žemdirbystė, naudojant nuo kalnų tekančių sraunių upeliukų ir upių vandenį. Plintant žemdirbystei, reikėjo naujų vandens šaltinių. Tai užtikrino kiarizai.

Mokslininkų nuomone, pirmieji kiarizai Pietų Turkmėnistane ir šiauriniuose Irano rajonuose atsirado I tūkstantmetyje pr. m. e. Turkmėnų legendos pasakoja, kad kiarizai buvo statomi Aleksandro Makedoniečio laikais. Dar senovės graikų istorikas Polibijus pasakojo apie Pietų Parfijos kiarizus, apie tai, kad tam, kuris atves “šaltinio vandenį į vietovę, iki tol nedrėkintą”, leidžiama naudotis visa sritimi penkioms kartoms. Ir tikrai neatsitiktinai. Kiarizas yra sudėtingas hidrotechninis statinys, tai šulinių, sujungtų požeminėmis galerijomis, sistema. Kiarizų gylis siekdavo kelis šimtus metrų, o galerijų ilgis - ne vieną kilometrą, todėl pastatyti tokį įrenginį buvo nepaprastai sudėtinga. Beje, meistrai kasė šulinius iš apačios į viršų. Tai buvo itin pavojingas darbas. Gana dažnai šuliniai įgriūdavo. Vieno kiarizo statyba užsitęsdavo ne vienerius metus, kartais net dešimtmetį, tačiau kiarizo vanduo drėkindavo dešimtis hektarų derlingų žemių.

Pagrindinis meistras - kiarizgenas - vadovavo 4-5 žmonių grupei. Kasant šulinius ir rausiant požemines galerijas, buvo naudojami paprasčiausi įrankiai: kirtikliai, nedideli kastuvai, apsauginės lentos, šviestuvai, specialūs galvos apdangalai, odiniai maišai, medinis suktuvas meistrams, maišams su žemėmis, instrumentais ir t.t. pakelti ir nuleisti.

Šulinio gylį nustatydavo pagrindinis meistras su paprastu gulsčiuku (virvelė su svoriu). Šulinio diametras neviršydavo 1 m, galerijos aukštis paprastai būdavo nuo 1 m 30 cm iki 1 m 50 cm, plotis siekdavo iki 80 cm. Kai trūkdavo oro, prie šulinio statydavo kalvio žaizdrą ir per meldų vamzdelius paduodavo orą į galeriją. Atstumas tarp šulinių buvo maždaug 20-30 metrų, atstumą nustatydavo pats meistras. Ir naujų kiarizų statymui, ir remonto atkuriamiesiems darbams reikėjo ne tik ilgo ir sunkaus darbo, bet ir ypatingų meistrų kiarizgenų gebėjimų bei atkaklumo. Meistrai ir jų pagalbininkai buvo labai stiprūs fiziškai. Tai matyti, pavyzdžiui, iš akmenų dydžių, kai kurie iš jų būdavo 120 x 70 x 50 cm dydžio. Norint pakelti ir juolab tvarkingai įmūryti tokį akmens luitą į požeminę galeriją, reikalingas kėlimo kranas. Kaip tai sugebėdavo atlikti tolimi mūsų protėviai, lieka paslaptis iki šiol.

Hidrologo G. Kurtovezovo manymu, požeminių vandenų gavyba, naudojant kiarizų sistemas, buvo unikali tuo, kad vanduo išgaunamas iš didelio gylio per sudėtingas požeminių galerijų ir vertikalių kontrolinių šulinių grandines, savitakas išveda vandenį į žemės paviršių, nenaudojant tradicinių energijos šaltinių.

Iš tikrųjų, priekalnių ir dykumos vietovėse kiarizai būdavo faktiškai vieninteliai geriamo vandens šaltiniai. Turkmėnai kruopščiai uždengdavo šulinius veltinio gabalais, taip saugodavo juos nuo užnešimo smėliu ir slėpdavo nuo priešų. Viduramžiais Turkmėnijos teritorijoje buvo gana daug kiarizų. Chorasano valdovas Abdulachas ibn Tachiras (830-840 m.) net pavedė religinės teisės žinovams (fakichams) sudaryti specialų kiarizų žinyną. XI amžiaus autorius Gardezi rašo, kad sudaryta knyga “Kitab al-Kuni” (“Knyga apie šulinius”) tarnavo ir jo laikais, t.y. praėjus 200 metų po knygos parašymo. Deja, mūsų laikų ši knyga nepasiekė.

Daugybė kiarizų buvo Alyn-asyr, Ak-bugdai, Ruchabato, Heoktepino, Bacharlos etrapuose. Stambūs kiarizai veikė Bacharlos etrape. Jie aprūpindavo gyventojus vandeniu vos ne iki mūsų dienų. Kiti stambūs kiarizai yra Duruna, Murčia, Sunčia, Keliata.

Leidinyje “Užkaspijo srities apžvalga 1882-1890 m.” rašoma, kad 1890 metų pradžioje vien Ašchabado apskrityje buvo priskaičiuojama 17 kiarizų ir 140 šulinių. Ir pačiame Ašchabade iki XX amžiaus ketvirto dešimtmečio veikė keturios stambios kiarizų sistemos. Inžinierius J. Tairovas nurodo, kad 1892 metais Ašchabado apskrityje veikė 42 kiarizai. Gali būti, kad kai kurie seni kiarizai buvo išvalyti ir atkurti. Galinga kiarizų sistema veikė Akdepo piliavietės Bikrovo miestelyje (dabar Ašchabado miesto Čandybilio etrapas). Atliekant šio statinio kasinėjimus, rasti 38 užversti šuliniai, kurie buvo išsidėstę lanku pietūs-vakarai-pietūs ir toliau į pietus iki šiuolaikinės autostrados. Gali būti, kad šulinių buvo gerokai daugiau, jie tęsėsi nuo kalnų papėdės iki senosios piliavietės.

Kiarizai stebina savo tvirtumu ir grandioziškumu. Pavyzdžiui, Kone Murča kiarizo požeminė galerija buvo iki 4 metrų aukščio ir 2 metrų pločio! Duruno kiarizai stebina savo ilgumu. Vandentakis iš degintų plytų tęsėsi dešimtis kilometrų nuo priekalnių iki Šechrislamo miesto, kuris buvo prie dykumos.

Kiarizų vandenys sukdavo daug vandens malūnų ir vandens kėlimo įrenginių (čigirių). Vienas toks Čigiris minimas X amžiuje Faravo kiarize (Parau). Tyrinėtojai mano, kad kalba eina apie Džanachyro kiarizą pietvakarinėje Serdaro miesto dalyje. Anot al-Cho-rezmio, viduramžiais Chorasane buvo įvairių čigirių (du-labas, dalija, garafas, zurnukas, naura, mandžanunas), kuriuos priversdavo judėti kinkomieji galvijai. Šaltiniai liudija, kad vien prie Amudarjos upės XX amžiaus antrajame dešimtmetyje buvo iki 15 tūkstančių čigirių. Jie padėdavo drėkinti kone trisdešimt tūkstančių hektarų žemės.

Turkmėnų tautoje gyvas buvo Šachizenos - šaltinių meistrų globėjos - kultas. Jo garbei buvo net aukojama. Nuėmus viršutinį žemės sluoksnį, meistrai kiarizgenai sukviesdavo žmones savanoriškam aukojimui Šachizenos garbei, kad nebūtų nelaimių, rausiant šulinį. Meistras melsdavo Šachizenos pagalbos visuose darbuose - pradedant nuo tinkamos vietos šuliniui paieškos, baigiant visų darbų pabaigimu. Kiarizų meistrų darbą apmokėdavo kiekvienas pajininkas pagal tai, kiek vandens sunaudodavo per parą.

Įdomu, kad vienas kiarizas gali tarnauti dideliam žmonių skaičiui. Pavyzdžiui, prieš daugiau kaip 120 metų Duruno kiarizai Huntuš ir Ainabat aprūpindavo vandeniu atitinkamai 95 ir 143 namų savininkus, o kiarizas Kone Murča vandenį tiekdavo 53 namų savininkams. Kai kuriose vietose žmonės pamena net kiarizų meistrų vardus. Pavyzdžiui, kiarizą Džanabat prieš 160 metų pastatė meistras kiarizgenas Ernazaras su pagalbininkais.

Iš tikrųjų, savotiška liaudies hidrotechnika buvo tobulinama tūkstantmečiais. Dabar, kai žmogui tarnauja galinga technika ir šiuolaikinės technologijos, šį neįkainojamą praeities patyrimą reikia atidžiai tyrinėti ir domėtis juo.

Stebina tai, kad Gonabado sistema veikia iki šiol, nors buvo pastatyta prieš 2700 metų. Mūsų dienomis ji aprūpina vandeniu maždaug 40 000 žmonių. Tai tikrai įspūdinga.