Meilės taisyklės, kurių verčiau atsisakyti

(Paranormal) Augdami savo gimtosiose šeimose išmokstame tam tikrų gyvenimo taisyklių. Gyvenimo taisyklės – tai įsitikinimų rinkinys apie tai, kaip teisingai reikėtų gyventi. Šeimoje taisyklės gali būti aiškiai išsakomos ir tiesiogiai yra reikalaujama, kad vaikai jų laikytųsi arba gali būti nerašytos taisyklės, bet vaikai stebėdami tėvus perima tam tikrus būdus, kaip reikia elgtis, jaustis, mąstyti, spręsti problemas, bendrauti ir pan.

Taisyklės gyvenime yra reikalingos, tarkim nežinant kelių eismo taisyklių būtų pavojinga išvažiuoti į gatvę. Tik taisyklės, kurios galiojo mūsų gimtojoje šeimoje, gali visiškai netikti kitose aplinkose arba tai, kas padėjo išgyventi vaikystėje, suaugus gali pradėti trukdyti.

Keisti gyvenimo taisykles yra ganėtinai sudėtinga. Pradžioje reikėtų jas išsiaiškinti. Tai galite padaryti, paanalizavę savo gimtąją šeimą. Pabandykite sau atsakyti į tokius kelis klausimus: „Kokios vertybės buvo mano tėvų šeimoje?“, „Kaip mano mama ir tėtis bendraudavo tarpusavyje?“, „Kaip jie suvokė pasaulį?“, „Kokius patarimus man duodavo?“, „Ką jie kalbėdavo apie kitus žmones?“, „Kaip jie suvokė laimę?“, „Kaip jie suvokė moters ir vyro pareigas?“.

Tada pamėginkite pastebėti, kaip atsineštos taisyklės ir įsitikinimai veikia Jūsų kasdieninį gyvenimą, pasirinkimus.

Dalis išmoktų įsitikinimų ir taisyklių yra susijusių su meile ir su santykiais. Noriu apžvelgti tas taisykles ir įsitikinimus kurie, mano nuomone, labiausiai trukdo užmegzti laimingus artimus santykius.

• Aukodama save parodau savo meilę. O kodėl reikia aukotis, kad parodyti meilę? Aukų niekas nemyli. Aukas išnaudoja. Yra daugybė būdų parodyti savo meilę, savęs, savo poreikių aukojimas nėra meilės įrodymas. Aukoti savo poreikius tenka gimus kūdikiui, bet vyras nėra jūsų vaikas.

• Kito laimė svarbesnė nei mano. Poroje abiejų žmonių laimė turėtų būti vienodai svarbi. Iš esmės meilė galima tik tarp lygiaverčių partnerių, lygiaverčiuose santykiuose. Jei kažkieno laimė, poreikiai, norai visada, visose situacijose yra prioretizuojami, meilei kaip ir nelieka vietos.

• Mano laimė priklauso nuo kito žmogaus. Ar kada pastebėjai, kaip tavo savijauta priklauso nuo jo nuotaikos? Jis džiaugiasi ir tu gali krykštauti, jis liūdnas ir tau diena apsiniaukia, jis piktas, tu gūžiesi kaip pelytė. Tokie amerikietiški kalneliai. Jei jis nelaimingas, aš negaliu būti laiminga. Ar tikrai? Būti laimingu nuolat, kiekvieną akimirką yra neįmanoma. Taigi tavo antra pusė patirs įvairias emocijas, išgyvens ne tik pakilimus, bet ir nuopuolius. Atiduoti savo laimę į kito žmogaus rankas yra kvaila. Tik tu pati esi atsakingas už savo emocijas, ne tave sunervina, ne tave supykdo, ne tave padaro laiminga, o tu susinervini, supyksti, tampi laiminga.

• Ribų nubrėžimas yra kito žmogaus atstūmimas. Meilė yra beribė, meilė ištrina visas ribas. Meilėje žmonės susilieja… Tik nereikia pamesti savęs, meilė yra ne apie susiliejimą ar ištirpimą kito žmogaus asmenybėje, o apie buvimą greta, išlaikant savo savastį ar kaip ten sako žiūrėjimą viena kryptimi. Tu nesi beribė ir tavo meilė neturėtų tokia būti. Besąlygiškai mes galime mylėti tik savo kūdikį, o paskui logiška yra brėžti tam tikras ribas.

• Jei nesistengsiu iš visų jėgų, tai manęs nemylės. Ar tikrai tu tokia nemylėtina, kad be pastangų neįmanoma tavęs mylėti? O jei nemyli gal ir nereikia? Kiekviena iš mūsų yra „limited edition“ ir verta būti mylima tokia, kokia yra. Svarbu priimti ir mylėti save tokia, kokia esi. Tada ir kitam žmogui bus lengva tą padaryti.

Pagalvok kokias taisykles atsinešei iš savo šeimos ir paklausk savęs: „O kas atsitiktų, jei suabejočiau savo įsitikinimu? Kas būtų, jei nebesivadovaučiau pasenusia taisykle? Kokia taisykle tada galėčiau remtis? Kas keistųsi mano gyvenime? Kaip aš jausčiausi?“.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

Šaltinis: psichika.eu