Prieštaringos nuostatos, kurios trukdo išsaugoti gerus santykius

Santykiai visada vyksta tarp dviejų žmonių. Jie patys nieko nereikalauja ir nieko neduoda: nei aukų, nei gėrybių. Tai daro žmonės. Jie prisigalvoja visokių mitų ir visuomenės padedami susikuria įsitikinimus, kurie kartais prieštarauja vieni kitiems ir sukelia vidinius bei išorinius konfliktus.

Toliau panagrinėsime kelias populiariausias prieštaringas nuostatas, kurios neišvengiamai veda prie konfliktų.

1. Reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra – aš galėsiu jį pakeisti (su manimi jis taps geresnis).

Ši kraštutinumų pora – pagrindinė nusivylimų ir nuoskaudų priežastis. Žmogus gali pasikeisti tik tada, kai pats to norės. O kartais ir to neužtenka. Dažnai mes matome ne kitą žmogų, o mūsų fantazijas apie jį. Ir dar: priimti žmogų tokį, koks jis yra, nereiškia, kad reikia kentėti pažeminimus ar leisti jam pažeisti savo asmenines ribas.

2. Tikros meilės be kančių nebūna – geri santykiai visada yra šventė.

Romeo ir Džiuljeta, Tristanas ir Izolda mylėjo gražiai, bet nebuvo laimingi ir mirė greitai. O realybėje santykiai, kurie taip smarkiai alina nervus, verčia mus merdėti ilgai ir sunkiai.

Būti blaškomiems emocinių bangų, kilti į palaimos viršūnes ir kristi į nevilties bedugnes, žinoma, yra stipru ir įsimena visam gyvenimui. Jeigu pavyks išgyventi ir išsaugoti savivertę. Kitas kraštutinumas – amžinas džiaugsmas. Deja, net pavieniams žmonės ilgai pasidžiaugti nepavyksta. Po to seka išsekimo ir depresijos fazė.

Iš to galima padaryti išvadą: bet koks labai stiprus išgyvenimas (aistra, baimė, laimė, skausmas) per ilgesnį laiką išsekina. Bet kokiam normaliam žmogui reikia laiko, ramybės, tylos, kad atstatytų savo resursus.

Kentėjimai ir sunkumai nėra vienas ir tas pats. Krizės ir nesėkmės pasitaiko kiekvienam žmogui ir bet kokiuose santykiuose. Jeigu sugebėsite išspręsti problemas, nesileisdami į kentėjimus, tai bus būtent tai, ko reikia.

3. Kad ir blogas, bet užtat savas – blogus santykius reikia nutraukti nedelsiant.

Šių kraštutinumų pagrindą sudaro priklausomybės ir priešinimosi prisirišimui fenomenai.

Priklausomybė reiškia visišką paklusnumą, ištirpimą kitame ir savęs praradimą dėl galimybės būti santykiuose. O priešinimasis prisirišimui: „Aš nė sekundės nebūsiu su tavimi, jei tu man kuo nors neįtinki. Aš apskritai nenoriu įsijungti į tavo gyvenimą.“

Deja, nei viena, nei kita pozicija netinka santykiams. Santykiai atsiranda erdvėje tarp AŠ ir TU. Yra aš, tu ir santykiai tarp mūsų. Priklausomybės atveju yra tik vienas didelis TU, neprisirišimo atveju – tik vienas didelis AŠ, bet nėra santykių.

4. Jis man privalo (vyras turi, moteris turi…) – santykiuose neturi būti reikalavimų.

Jeigu vienas per daug investuoja į santykius (laiko, jėgų, dėmesio, resursų), o gauna mažai, tai jam ims kauptis nuoskauda. Dar labiau padėtį komplikuoja stereotipai apie vyriškas ir moteriškas pareigas. Sveikuose santykiuose kiekvienas daro tai, kas jam geriausiai išeina.

Kitas kraštutinumas – visiškas reikalavimų nebuvimas. Pirmoji darnių santykių taisyklė – gerai nustatytos ribos.

5. Visą save atiduoti kitam (viskas bendra) – priešingybės traukia.

Jeigu save visą atiduosite, tai su kuo reikės santykius kurti? O jeigu mes tokie skirtingi, tai kur surasime sąlyčio taškus?

Savęs išsižadėjimas dėl kito nužudys santykius. Atiduodamas visą save, žmogus išsenka ir tampa neįdomus kitam.

Dauguma įsimylėjėlių pereina susiliejimo etapą. Ir gerai, tada jiems lengviau sekasi surasti tai, kas tarp jų yra bendra. Bet tai turi būti tik pradinis etapas, paskui reikia pastebėti skirtumus ir atskirti, kas yra aš, o kas yra tu. Kiekvienam reikia turėti savo erdvės, kuri reikalinga, kad galėtų vystytis ir turėtų, kuo praturtinti kitą.