Antarktida juos domino labiausiai

(Paranormal) Neišsenkamas istorijos šaltinis su laiku ne tik neatsako į dabarties žmogui rūpimus klausimus, bet užduoda vis naujus. Nauji atradimai, naujos technologijos, leidžiančios vis giliau ieškoti, kelia dar didesnį susidomėjimą, didesnį susirūpinimą, – o kaipgi buvo iš tikrųjų? Akivaizdus pavyzdys Antarktida, jos šilti polediniai ežerai, naujausi nuosėdinių uolienų pavyzdžiai iš vandens gelmių ir t. t. Daugeliui atradimų kol kas nėra tikslių įrodymų, yra keliamos įvairios hipotezės. Todėl skeptikai numoja ranka, bet kita vertus, daugelis pasaulio mokslininkų gilinasi į esamas žinias ir daugumos faktų paneigti taip pat neskuba.

Apie Švabiją Antarkdijoje jau visi žinome, taip pat kaip ir apie Trečiojo reicho ,,skraidančių lėkščių“ plėtros programą. Tačiau, metams bėgant, klausimų ne mažėja. Kiek vokiečiai pasistūmėjo į priekį šioje srityje? Kas jiems padėjo? Ar žlugo tyrinėjimo darbai po karo, ar jie tęsiami kituose, slaptuosiuose pasaulio regionuose? Ir kiek yra tiesos ganduose, kad naciai turėję ryšį su nežemiškomis civilizacijomis?

Atsakymų į šiuos klausimus reikia ieškoti praeityje. Trečiojo reicho istorijos tyrinėtojai šiandien nemažai žino apie jo mistines šaknis ir apie jėgas, atvedusias Hitlerį į valdžią. Fašizmo pamatai slaptųjų organizacijų buvo padėti gerokai anksčiau prieš nacių valstybės susikūrimą ir suaktyvėjo jos po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 metais Adolfas Hitleris įstoja į teutonų riterių ordino draugiją „Tule“ (vok. Thule-Gesellschaft), susijusią su nacizmo formavimusi ir tampa vienas iš aktyviausių jos narių. ,,Tule“ tikslas – vokiečių rasė turi viešpatauti, buvo ne vienintelis, pagal jos principus reikėjo įsiskverbti ir, gal būt, užkariauti valdžią ir ,,anapus“, – nežinomame, nematomame, metafizikos pasaulyje. Siekiant šio tikslo, Vokietijoje kuriamos labai slaptos struktūros: 1919 m. – ,,Šviesos ložė“, vėliau ,,Vrilis“, 1933 metais – elitinis mistinis ordinas ,,Ahnenerbe”, kuris tapo pagrindine moksline struktūra SS žinioje. ,,Ahnenerbe” užsiiminėjo senovės žinių paieškomis, kurios padėtų vystyti naujas technologijas, stebuklingų metodų pagalba valdyti žmogiškąją sąmonę, atlikinėti genetines manipuliacijas, norint sukurti žmogų su antgamtiškomis savybėmis.

Ieškant Senovės magijos žinių, ,,Ahnenerbe” organizavo ekspedicijas į labiausiai nutolusius pasaulio kampelius: Tibetą, Pietų Ameriką ir ypač buvo susidomėta Antarktida.

Šis žemynas ir šiandien yra pilnas paslapčių. Oficialiai apie ją sužinojo F. Belingshauzeno ir M. Lazarevo rusų ekspedicija 1820 metais, o 1929 m. istoriniuose archyvuose buvo aptiktas Turkijos admirolo Piri Reis 1513 metais sudarytas Antarktidos žemėlapis, 1532 m. – prancūzų geografo Orontius Fineus, 1737 m. – Phillip Buashe.

Visuose šiuose senoviniuose žemėlapiuose tiksliai pavaizduoti Antarktidos kontūrai, bet … be ledo dangos. Be to, tuose žemėlapiuose yra puikiai matomas Buashe sąsiauris, kuris atskiria žemyną į dvi dalis. Tačiau apie jo buvimą po ledu sužinota įdiegiant naujausias technologijas tik per pastaruosius dešimtmečius. Be to, tarptautinės ekspedicijos, kruopščiai tikrindamos Piri Reis žemėlapį (1513 metų), sužinojo, kad jis yra tikslesnis už kitus žemėlapius, sudarytus XX amžiuje. Seisminis tyrimas patvirtino tai, ko niekas nežinojo: kai kurie Karalienės Maud žemės plotai, kalnai, kurie buvo laikomi neatsiejama žemyno dalis, tėra salos, kaip ir buvo nurodyta senoviniame žemėlapyje.

Tiek turko Piri Reis, tiek prancūzo Buashe archyviniai duomenys byloja apie jų tvirtinimą, kad abu tyrinėtojai vadovavosi Senovės Graikijos originalais. Tad kyla klausimas – kas gi juos sudarė? Po jų atradimo tarp mokslininkų kilo ginčai ir dikusijos, todėl buvo prieita prie pagrindinės hipotezės apie aukštos civilazacijos egzistavimą dar iki to, kai Antarktida po pasaulinio kataklizmo tapo ledynu. Keliama versija, kad dabartinė Antarktida galėjo būti buvusi legendinė Atlantida.

Ir savaime suprantama, kad tokia organizacija, kaip nacių ,,Ahnenerbe”, po visą pasaulį išsiuntinėjusi savo įgaliotinius (jai pavaldūs buvo apie 50 mokslinių institutų) ieškoti didžiosios Atlantidos, šios idėjos nepraleido iš savo akiračio. Tuo labiau, kad ji sutapo su jos filisofija apie esamas planetos poliuose didžiules ertmes, per kurias galima patekti į Žemės vidų. Todėl Antarktida buvo vienas iš pagrindinių nacių tikslų.

Kodėl tokį didžiulį Vokietijos vadovų susidomėjimą kėlė Antarktida Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, tuomet protingo paaiškinimo nerasta. Tuo tarpu nacių dėmesys į Antarktidą buvo išskirtinis. 1938 – 1939 metais vokiečiai organizavo dvi ekspedicijas į šį atšiaurų kraštą, kurį ne tik tyrinėjo, bet ir gairėmis kas 25 km atžymėjo 600 000 km teritoriją su svastikos ženklu. Šį plotą paskelbė savo valda bei pavadino Naująja Švabija.

Pasirodo, kad vokiečiai penkerių metų bėgyje Antarktidoje vykdė slaptus darbus steigdami nacių bazę kodiniu pavadinimu ,,Base 211″, bet kokiu atveju tai patvirtina eilė nepriklausomų tyrinėtojų. Pagal liudininkų parodymus, nuo 1939 metų tarp Antarktidos ir Vokietijos pastoviai kursavo (vieną kartą per tris mėnesius) mokslinių tyrimų laivas ,,Švabija”. Bergmanas, savo knygoje ,,Vokiečių skraidančios lėkštės” teigia, kad nuo 1939 m. į Antarktidą kelis metus buvo nuolat siunčiami kalnakasybos įrengimai, sunkvežimiai ir kitos mašinos, taip pat geležinkelio keliai bei didelės pjaustyklės tunelių gręžimui. Kroviniams pristatyti buvo naudojami povandeniniai laivai ir, ne tik įprasti.

Amerikos pulkininkas pensininkas Wendelle C. Stevens liudijo, kad jo žvalgybai, kurioje jis dirbo, buvo žinoma, kad vokiečiai sukūrė aštuonis didelius ypatingus krovininius povandeninius laivus, kurie buvo pripildyti, nuleisti į vandenį ir kurie dingo. Jie dingo paslaptingai, nes jų nerandama nei vandenyno dugne, nei jokiame žinomame pasaulio uoste. Tai lieka mįsle.

Iki karo pabaigos, pagal Wendelle C. Stevens liudijimus, vokiečiai turėjo devynias mokslinių tyrimų įmones, kuriose buvo vykdomi ,,skraidančių lėkščių“ projektai. Aštuonios iš jų kartu su mokslininkais ir pagrindiniais žmonėmis buvo evakuoti iš Vokietijos, o devintoji buvo suprogdinta. Amerikietis pulkininkas tvirtina: ,,Mes turime slaptą informaciją, kad kai kurie iš šių mokslinių tyrimų įmonių persikėlė į vietą, vadinamą ,,Naujoji Švabija”… Šiandien tai gali būti jau padoraus dydžio kompleksas. Gal ten ir yra tie dideli krovininiai povandeniniai laivai? Mes tikime, kad į Antarktidą buvo atgabenta bent viena (o gal ir daugiau) mokslinė įstaiga darbui – ,,skraidančių lėkščių“ programos plėtrai. Mes turime informacijos, kad viena iš devynių buvo evakuota į Amazonės rajoną, o kita – į Norvegijos šiaurinę pakrantę, kur yra daug Vokietijos gyventojų. Jie buvo evakuoti į slaptą požeminį kompleksą … “

Žinomi tyrinėtojai, studijavę trečiojo reicho Antarktidos paslaptis: R. Vesco, V. Terziski, D. Childress teigia, kad nuo 1942 metų, naudojant povandeninius laivus, į Pietų ašigalį buvo dislokuoti tūkstančiai koncentracijos stovyklų kalinių (darbo jėga), taip pat žymūs mokslininkai, pilotai, politikai su šeimomis bei organizacijos ,,Hitlerio jaunimas“ nariai – būsimos ,,švarios” rasės genofondas.

Be didžiųjų aštuonių paslaptingų povandeninių laivų buvo dar apie šimtas U klasės povandeninių laivų, įskaitant ir slaptąjį junginį ,,Fiurerio konvojus“ (į jį įėjo 35 povandeniniai laivai). Karo pabaigoje Kylyje (Vokietija) iš šio konvojaus buvo iškrauta visa karinė įranga ir pakrauti konteineriai su užslaptintu kroviniu, matomai, vertingu. Taip pat buvo įlaipinti paslaptingi keleiviai su uždengtais veidais. Iš 35–ių povandeninių laivų, likimas žinomas tik dviejų: U – 530, kuriam vadovavo 25 metų Otto Vermauta, išplaukęs iš Kylio, 1945 m. balandžio 13 dieną į Antarktidą pristatė Trečiojo reicho relikvijas, Hitlerio asmeninius daiktus bei išlaipino paslaptinguosius keleivius. Kitas povandeninis laivas U – 977, vadovaujamas Heinz Schaffer, pakartojo tą patį reisą, tačiau ką jis pervežė, duomenų nėra.

Abu šie povandeniniai laivai – U -530 ir U – 977 1945 metų vasarą (10 liepos ir 17 rugpjūčio) atvyko į Argentinos uostą Mar del Plata ir pasidavė šalies valdžiai. Ką per apklausą pavyko sužinoti atitinkamoms tarnyboms, nelabai žinoma. Tačiau 1946 metų pabaigoje garsus amerikiečių Antarktidos tyrinėtojas, admirolas Richard E. Byrd gavo nurodymą sunaikinti nacių bazę Naujojoje Švabijoje…