Trečiojo Reicho Paslaptys: Naujoji Švabija

Prie Trečiojo reicho bandymus sukurti „skraidančias lėkštes“ šiandien žinoma nemažai. Tačiau klausimų, metams bėgant, nemažėja. Ką vokiečiams pavyko sukurti? Kas jiems padėjo? Ar darbai buvo nutraukti po karo, o gal buvo tęsiami kitose slaptose pasaulio vietose? Kiek pagrįsti yra gandai, kad nacistai turėjo kontaktų su nežemiškomis civilizacijomis? Kaip bebūtų keista, atsakymų į šiuos klausimus reikia ieškoti tolimoje praeityje.

Slaptos Trečiojo reicho istorijos tyrinėtojai šiandien jau nemažai žino apie jos mistines šaknis ir apie tas užkulisines jėgas, kurios atvedė į valdžią Hitlerį bei koregavo jo veiklą.

Fašizmo ideologijos pagrindą sukūrė slaptos draugijos dar gerokai iki susikuriant nacistinei valstybei, tačiau aktyvia jėga ši pasaulėžiūra tapo po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare.

1918 metais grupė asmenų, jau turėjusių darbo tarptautinėse slaptosiose draugijose patirties, Miunchene įkūrė Teutonų riterių ordino filialą - “Thule” draugiją (pagal legendinės arktinės šalies - žmonijos lopšio - pavadinimą).

Oficialus jos tikslas - senovės germanų kultūros tyrinėjimas, tačiau tikrieji uždaviniai buvo gerokai gilesni.

Fašizmo teoretikai rado tinkamą savo tikslams kandidatūrą - trokštantį valdžios, turintį mistinės patirties ir dar priklausomą nuo narkotikų jefreitorių Adolfą Hitlerį ir įteigė jam pasaulinio vokiečių nacijos viešpatavimo idėją.

1918 metų pabaigoje jaunas okultistas Hitleris buvo priimtas į “Thule” draugiją ir greitai tapo vienu iš aktyviausi jos narių. O netrukus “Thule” teoretikų idėjos atsispindėjo jo knygoje “Mano kova”.

Grubiai kalbant, “Thule” draugija siekė vokiečių rasės viešpatavimo matomame - materialiame - pasaulyje. Bet “tas, kas mato nacionalsocializme tik politinį judėjimą, mažai žino apie jį”.

Šie žodžiai priklauso pačiam Hitleriui. Okultiniai “Thule” draugijos šeimininkai turėjo ir kitą, ne mažiau svarbų tikslą - nugalėti ir nematomame, metafiziniame pasaulyje, kitaip tariant, “anapusiniame pasaulyje”.

Tuo tikslu Vokietijoje buvo kuriamos uždaros struktūros. Pavyzdžiui, 1919 metais buvo įkurta slapta “Šviesos ložė” (vėliau pervadinta “Vril" - pagal senovės Indijos kosminės gyvybinės energijos pavadinimą).

1933 metais buvo įkurtas elitinis mistinis ordinas “Ahnenerbe” (“Protėvų palikimas”). Himlerio inciatyva nuo 1939 metų šis ordinas tapo svarbiausia SS moksline tyrimų struktūra.

“Ahnenerbe” draugija jungė pusšimtį tyrimo institutų. Draugija ieškojo senovinių žinių, kurios leistų kurti naujausias technologijas, maginiais metodais valdyti žmogaus sąmonę, atlikti genų manipuliacijas, siekiant sukurti “superžmogų”.

Gauti žinių buvo bandoma ir netradiciniais metodais - veikiant haliucinogeniniams narkotikams, per transo būseną arba per kontaktus su Aukščiausiais protais arba, kaip juos vadino, “Išorinėmis ausimis”

Buvo naudojami ir “Ahnenerbe” narių rasti senoviniai okultiniai “raktai” (formulės, užkeikimai ir pan.), kurie leido užmegzti kontaktus su “Svetimais”. “Seansus su dievais” rengdavo patyrę mediumai ir kontaktuotojai (Marija Otte ir kt.).

Kad rezultatai būtų kuo tikslesni, eksperimentus atskirai darydavo “Thule” ir “Vril” draugijos. Sakoma, kad kai kurie okultiniai “raktai” suveikė, ir nepriklausomais “kanalais” buvo gauta beveik identiška technogeninio pobūdžio informacija. Pavyzdžiui, “skraidančių diskų” brėžiniai ir aprašymai. Šie aparatai savo charakteristikomis gerokai lenkė to meto aviacijos techniką.

Kitas mokslininkams iškeltas uždavinys, anot gandų, buvo išspręstas - sukurti “laiko mašiną”, kuri leistų prasiskverbti j istorijos gelmes ir gauti senovinių išsivysčiusių civilizacijų žinių, o konkrečiau, žinių apie maginius Atlantidos, kuri buvo laikoma arijų rasės protėvyne, metodus. Ypač nacių mokslininkus domino techninės atlantų žinios, kurios, anot legendos, padėjo statyti didžiulius jūrų laivus ir orlaivius, kuriuos veikti priversdavo nežinoma jėga.

Trečiojo reicho archyvuose buvo rasti piešiniai, paaiškinantys subtilių fizinių laukų “užsukimo” principus, kurie leidžia sukurti kažkokius technomagiškus aparatus. Gautos žinios būdavo perduodamos garsiausiems mokslininkams, kad jie “išverstų” jas j konstruktoriams suprantamą inžinerinę kalbą.

Vienu iš technomagiškų įrenginių kūrėjų buvo garsus mokslininkas daktaras V. O. Šuma. Jei tikėti liudijimais, tai jo elektrodinaminės mašinos, kurios naudojo greitą sukimąsi, ne tik keisdavo aplink save laiko struktūrą, bet ir kabojo ore. (Šiandien mokslininkai jau žino, kad greitai besisukantys objektai keičia aplink save ne tik gravitacinį laiką, bet ir erdvės bei laiko charakteristikas. Todėl nieko fantastiško tame, kad, kurdami “laiko mašiną”, nacių mokslininkai pasiekė antigravitacijos efektą, nėra. Kitas klausimas, kiek tie procesai buvo valdomi).

Yra duomenų, kad aparatas su tokiomis galimybėmis buvo nuvežtas į Augsburgą prie Miuncheno, ten jo tyrimai buvo tęsiami. Techninis padalinys SS1 sukūrė seriją “Vril” tipo “skraidančių diskų”.

Kita “skraidančių lėkščių” karta buvo serija “Haunebu”. Manoma, kad tuose aparatuose buvo panaudotos kai kurios senovės indų idėjos ir technologijos, taip pat Viktoro Šaubergerio varikliai. V. Šaubergeris buvo garsiausias skysčių judėjimo srities specialistas, sukūręs kažką panašaus į “amžinąjį variklį”.

Yra žinių, kad SS IV konstravimo ir bandymų centre, kuris buvo pavaldus “Juodosios saulės” draugijai, buvo sukurta slapta “skraidanti lėkštė” “Haunebu-II”.

Savo knygoje “Vokiečių skraidančios lėkštės” O. Bergmanas pateikia kelias jos technines charakteristikas: diametras - 26,3 m; variklis - 23,1 m “Thule”-tachionatorius 70.; valdymas - magnetinio lauko 4a impulsų generatorius; greitis - 6000 km per valandą (maksimalus greitis - 21000 km per val.); skrydžio trukmė - 55 valandos ir daugiau; prisitaikymas skristi kosminėje erdvėje - 100 procentų; ekipažas - devyni žmonės, su keleiviais - dvidešimt žmonių; užplanuota serijinė gamyba - 1943 metų pabaiga-1944 metų pradžia.

Šio įrenginio likimas nežinomas, tačiau amerikiečių tyrėjas Vladimiras Terzickis praneša, kad kitas šios serijos aparatas buvo Haunebu-III, skirtas kovoti su jūros eskadromis iš oro. “Lėkštės” skersmuo buvo 76 metrai, aukštis - 30 metrų. Aparatas turėjo keturis artilerijos bokštus, kiekviename iš jų buvo sumontuota po tris 27 kalibro pabūklus iš kreiserio “Maizenau”. Terzickis tvirtina, kad 1945 metų kovo mėnesį ši “lėkštė” vieną kartą apskrido Žemę ir nusileido Japonijoje. Ten patrankos buvo pakeistos devyniais japoniškais 45 milimetrų kalibro pabūklais iš kreiserio “Jamato”. Judėti “lėkštę” priversdavo “laisvos energijos variklis, kuris ... naudojo praktiškai neišsenkančią gravitacijos energiją”.

XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje australai tarp trofėjinių kino juostų rado vokiečių dokumentinį filmą-ataskaitą apie tiriamąjį skraidančio disko “Fau-7” projektą, apie kurį iki tol išvis nieko nebuvo žinoma. Kiek šis projektas buvo realizuotas, kol kas neaišku, tačiau tiksliai žinoma, kad garsiajam “specialiųjų operacijų” specialistui Otto Skorceniui karo viduryje buvo pavesta suburti 250 pilotų būrį, kurie turėjo pilotuoti “skraidančias lėkštes” ir pilotuojamas raketas.

Nieko neįtikėtino nėra ir pranešimuose apie gravitacinius variklius. Šiandien mokslininkams, dirbantiems alternatyvių energijos šaltinių srityje, žinomas taip vadinamas Hanso Kolerio kovertorius, kuris gravitacinę energiją paverčia elektros energija.

Yra žinių, kad šie kovertoriai buvo naudojami taip vadinamuose tachionatoriuose (elektromagnetogravitaciniuose varikliuose) “Thule” ir “Andromeda”, kurie buvo gaminami Vokietijoje 1942-1945 metais “Siemens” ir “AEG” gamyklose. Nurodoma, kad tie patys konvertoriai buvo naudojami kaip energijos šaltiniai ne tik “skraidančiuose lėkštėse”, bet ir kažkokiuose gigantiškose (5000 tonų) povandeniniuose laivuose ir požeminėse bazėse.

“Ahnenerbe” mokslininkai gavo rezultatų ir kitose netradicinėse žinių srityse: psichotronikoje, parapsichologijoje, “subtiliųjų” energijų naudojime, valdant individualią ir masinę sąmonę ir t.t.

Manoma, kad trofėjiniai dokumentai apie metafizinius Trečiojo reicho projektus davė naują postūmį panašiems projektams JAV ir Sovietų Sąjungoje. Šios valstybės iki tol tinkamai neįvertino tokių tyrimų svarbos arba nutraukė juos.

Dėl ypatingo informacijos apie vokiečių slaptųjų draugijų veiklą įslaptinimo šiandien sunku atskirti faktus nuo gandų ir legendų. Tačiau neįtikėtina psichinė transformacija, kuri per kelerius metus nutiko su atsargiais ir racionaliais vokiečių piliečiais, staiga virtusiais paklusnia minia, fanatiškai patikėjusia beprotiškomis idėjomis apie savo išskirtinumą ir pasaulinį viešpatavimą, priverčia susimąstyti....

Seniausių magiškų žinių paieškoms “Ahnenerbe” draugija rengė ekspedicijas į atokiausius pasaulio kampelius: į Tibetą, Pietų Ameriką, Antarktidą... Antarktidai buvo skiriamas ypatingas dėmesys.

Ši teritorija ir šiandien slepia daug paslapčių bei mįslių. Greičiausiai mes sužinosime dar daug netikėtų dalykų, gal ir tų, kuriuos žinojo senovės žmonės.

Oficialiai Antarktidą atrado rusų F. Belingshauzeno ir M. Lazarevo ekspedicija 1820 metais. Tačiau nenuilstantys

archyvarai rado senovinius žemėlapius, iš kurių paaiškėjo, kad apie Antarktidą buvo žinoma, gerokai anksčiau. Vienas žemėlapis, kurį 1513 metais sudarė turkų admirolas Piris Reisas, buvo rastas 1929 metais. Buvo rasti ir kiti: 1532 metais sudarytas prancūzų geografo Oronce Fine žemėlapis, 1737 metų Filipo Buašė žemėlapis.

Falsifikacijos? Neskubėkime...

Visuose šiuose žemėlapiuose labai tikslai pavaizduoti Antarktidos kontūrai, bet ... be ledo dangalo. Dar daugiau, Buašė žemėlapyje puikiai matomas sąsiauris, dalinantis kontinentą į dvi dalis. O jo buvimas po storu ledo sluoksniu naujausiais metodais nustatytas tik paskutiniais dešimtmečiais.

Dar pridursime, kad tarptautinės ekspedicijos, tikrinusios Pirio Reiso žemėlapį, išsiaiškino, kad jis tikslesnis už žemėlapius, sudarytus XX amžiuje. Seisminė žvalgyba patvirtino tai, ko niekas nesitikėjo: kai kurie Karalienės Matildos Žemės kalnai, iki šiol laikyti vieningo masyvo dalimi, iš tikrųjų pasirodė esančios salos, kaip ir buvo nurodyta senoviniame žemėlapyje. Taigi, apie falsifikaciją, ko gero, kalbos nėra. Tačiau iš kur tokias žinias turėjo žmonės, gyvenę prieš kelis šimtmečius iki Antarktidos atradimo?

Ir Reisas, ir Buašė tvirtino, kad, sudarydami žemėlapius, naudojosi senovės graikų originalais. Radus žemėlapius, buvo keliamos įvairiausios hipotezės apie jų kilmę. Dauguma jų kalba apie taip, kad pirminius žemėlapius sudarė kažkokia itin išsivysčiusi civilizacija, kuri egzistavo tais laikais, kai Antarktidos dar nedengė ledas, t.y. iki globalinio kataklizmo.

Buvo kalbama, kad Antarktida - tai buvusi Atlantida. Vienas iš argumentų: šios legendinės šalies matmenys (30 000 x 20 000 stadijų pagal Platoną, 1 stadija - 185 metrai) maždaug atitinka Antarktidos matmenis.

Žinoma, “Ahnenerbe” mokslininkai, kurie visame pasaulyje ieškojo atlantų civilizacijos pėdsakų, negalėjo nekreipti dėmesio į šią hipotezę. Juo labiau, kad ji puikiai derėjo su jų filosofija, tvirtinančia, kad planetos poliuose yra įėjimai į didžiules ertmes Žemės viduje. O Antarktida tapo vienu iš svarbiausių nacių mokslininkų tikslų.

Vokietijos vadovų susidomėjimo Antrojo pasaulio karo išvakarėse šiuo tolimu ir neapgyvendintu pasaulio rajonu protingai paaiškinti tada nebuvo galima. Tuo tarpu dėmesys Antarktidai tada buvo ypatingas.

1938-1939 metais vokiečiai surengė dvi ekspedicijas į Antarktidą. Per jas “Luftwaffe” lakūnai ne šiaip apžiūrėjo, bet ir metaliniais vimpelais su svastika pažymėjo kaip priklausančią Trečiajam reichui, didžiulę (Vokietijos dydžio) šio kontinento teritoriją - Karalienės Matildos Žemę (netrukus ji buvo pavadinta “Naująja Švabija”).

Sugrįžęs į Hamburgą, ekspedicijos vadovas Ritšeris 1939 metų balandžio 12 dieną raportavo: “Aš įvykdžiau misiją, kurią man skyrė maršalas Geringas. Pirmą kartą vokiečių lėktuvai praskrido virš Antarktidos kontinento. Kas 25 kilometrus mūsų lėktuvai išmetė vimpelus. Taip pažymėjome maždaug 600 tūkstančių kvadratinių kilometrų. 350 tūkstančiai iš jų buvo nufotografuoti”.

Geringo oro asai savo darbą atliko. Atėjo laikas veikti “povandeninių laivų fiurerio” admirolo Karlo Denico (1891-1981) “jūros vilkams”. Ir Antarktidos krantų link patraukė povandeniniai laivai.

Garsus rašytojas ir istorikas M. Demidenko rašo, kad ypač slaptuose SS archyvuose jis rado dokumentus, kurie liudija, kad povandeninių laivų eskadra per ekspediciją į Karalienės Matildos Žemę rado ištisą sistemą tarpusavyje sujungtų urvų su šiltu oru.

“Mano povandenininkai rado tikrą žemišką rojų”, - prasitarė tada Denicas. O 1943 metais iš jo lūpų nuskambėjo ir kita paslaptinga frazė: “Vokietijos povandeninis laivynas didžiuojasi tuo, kad kitame pasaulio gale fiureriui sukūrė neįveikiamą tvirtovę”. Kaip?

Pasirodo, penkerius metus vokiečiai kruopščiai slėpė, kad Antarktidoje kūrė slaptą nacių bazę su kodiniu pavadinimu “Bazė 211”. Bent jau taip tvirtina nemažai nepriklausomų tyrinėtojų. Liudininkų parodymais, jau 1939 metų pradžioje tarp Antarktidos ir Vokietijos prasidėjo reguliarūs (kartą per tris mėnesius) tyrimų laivo “Švabija” reisai.

Knygoje “Vokiečių skraidančios lėkštės” Bergmanas tvirtina, kad nuo tų metų kelerius metus į Antarktidą nuolat buvo siunčiami kalnakasybos įrenginiai ir kita technika, tarp jų bėginiai keliai, vagonėliai ir didžiulės frezos tuneliams kasti. Greičiausiai krovinius gabeno ir povandeniniai laivai. Ir ne tik paprasti.

Amerikiečių atsargos pulkininkas Vindelas Stivensas (Wendelle C. Stevens) sakė: “Mūsų žvalgybai, kurioje tarnavau karo pabaigoje, buvo žinoma, kad vokiečiai stato aštuonis labai didelius krovininius povandeninius laivus (ar ne juose buvo įrengti Kolerio konvertoriai?), jie visi buvo nuleisti į vandenį, pilnai įrengti ir vėliau dingo be pėdsakų. Iki šių dienų net neįsivaizduojame, kur jie išplaukė. Jų nėra vandenyno dugne, nėra jokiame uoste, apie kurį mes žinome. Tai mįslė, bet ji gali būti atskleista šio australų dokumentinio filmo dėka (jį minėjome anksčiau), kuriame buvo nufilmuoti vokiečių krovininiai povandeniniai laivai Antarktidoje, aplink juos ledai, ekipažai stovi deniuose, laukdami švartavimosi prieplaukoje”.

Stivensas teigia, kad karo pabaigoje vokiečiai turėjo devynias tyrimų institucijas, kuriose buvo bandomi “skraidančių diskų” projektai. “Astuonios iš šių įmonių kartu su mokslininkais ir svarbiausiais vadovais buvo sėkmingai evakuotos iš Vokietijos. Devintas įrenginys susprogdintas...

Turime slaptos informacijos, kad kai kurios iš šių tyrimo institucijų buvo pervežtos į naują vietą, pavadintą “Naująja Švabija”... Šiandien tai jau gali būti įspūdingo dydžio kompleksas. Gali būti, ten yra tie didžiuliai krovininiai povandeniniai laivai. Mes manome, kad į Antarktidą buvo pervežta mažiausiai viena (arba daugiau) diskų gamybos gamykla.

Mes turime informacijos, kad viena buvo evakuota į Amazonės regioną, o kita - į Norvegijos šiaurinę pakrantę, kur gyvena daug vokiečių. Jos buvo evakuotos į slaptus požeminius statinius...”

Garsūs Trečiojo reicho antarktinių paslapčių tyrinėtojai R. Vesko, V. Terzickis, D. Čaildresas tvirtina, kad nuo 1942 metų povandeniniais laivais į Pietų ašigalį buvo permesti tūkstančiai konclagerių kalinių (darbinė jėga), taip pat garsūs mokslininkai, lakūnai, politikai su šeimomis ir hitlerjugendo nariai - būsimos “švarios” rasės genofondas.

Šiems tikslams buvo naudojami ne tik paslaptingi milžiniški povandeniniai laivai, bet ir ne mažiau kaip šimtas serijinių “U” klasės povandeninių laivų, tarp jų ir superslaptas junginys “Fiurerio konvojus”, kurį sudarė 35 povandeniniai laivai.

Pačioje karo pabaigoje Kylyje nuo šių elitinių povandeninių laivų buvo nuimta visa karinė įranga ir sukrauti konteineriai su kažkokiais vertingais kroviniais. Laivais plaukė ir kažkokie paslaptingi keleiviai, buvo gabenama labai daug maisto produktų. Tiksliai žinoma tik apie dviejų laivų iš šio konvojaus likimą.

Vienas iš jų, “U-530”, vadovaujamas 25 metų Otto Vermauto, 1945 metų balandžio 13 dieną išplaukė iš Kylio ir į Antarktidą gabeno Trečiojo reicho relikvijas, asmeninius Hitlerio daiktus bei keleivius, kurių veidus slėpė chirurginiai tvarsčiai. Kitas laivas “U-977”, vadovaujamas Hainco Šeferio, kiek vėliau pakartojo šį maršrutą, bet ką jis gabeno, nėra žinoma.

Abu povandeniniai laivai 1945 metų vasarą (liepos 10 dieną ir rugpjūčio 17 dieną atitinkamai) atvyko į Argentinos uostą Mae del Plata ir pasidavė valdžios atstovams. Greičiausiai, parodymai, kuriuos povandenininkai davė apklausose, nepaprastai sujaudino amerikiečius, ir 1946 metų pabaigoje garsus Antarktidos tyrinėtojas amerikiečių admirolas Ričarsas E. Berdas (Byrd) gavo įsakymą sunaikinti nacistų bazę “Naujojoje Švabijoje”.

Operacija “Aukštas šuolis” (Hugh Jump) buvo užmaskuota kaip paprasta mokslinė tiriamoji ekspedicija, ir tikrai ne visi nutuokė, kad link Antarktidos krantų išplaukė galinga karinė jūrų eskadra. Lėktuvnešis, 13 įvairių tipų laivų, 25 lėktuvai ir sraigtasparniai, daugiau kaip keturi tūkstančiai žmonių, buvo gabenamas pusės metų maisto atsargų kiekis - visa tai daug ką pasako.

Atrodė, viskas vyko pagal planą: per mėnesį buvo padaryta 49 tūkstančiai fotonuotraukų. Ir staiga nutiko kažkas, apie ką oficiali JAV valdžia tyli iki šiol. 1947 metų kovo 3 dieną vos pradėta ekspedicija buvo skubiai nutraukta, o laivai skubiai pakeitė kursą į namus.

Po metų, 1948 metų gegužės mėnesį, Europos žurnalo “Brizant” puslapiuose pasirodė kai kurios detalės.

Buvo pranešama, kad ekspedicija susidūrė su stipriu varžovo pasipriešinimu. Buvo prarastas mažiausiai vienas laivas, dešimtys žmonių, keturi kariniai lėktuvai, dar devynis lėktuvus teko palikti kaip nebetinkamus naudoti. Apie tai, kas nutiko iš tikrųjų, galima tik spėlioti. Tikrų dokumentų neturime, tačiau, jei tikėti žiniasklaida, pasidalinti prisiminimais pasiryžę ekipažų nariai kalbėjo apie “iš vandens išnirusius” ir juos atakavusius “skraidančius diskus”, apie keistus atmosferos reiškinius, kurie sukeldavo psichikos sutrikimus.

Žurnalistai pateikia ištrauką iš R. Berdo ataskaitos, neva pateiktos slaptame specialiosios komisijos posėdyje: “JAV būtina surengti gynybines akcijas prieš priešininko naikintuvus, kurie rengia skrydžius iš poliarinių rajonų. Jei prasidėtų naujas karas, Ameriką gali užpulti priešas, gebantis skraidyti iš vieno ašigalio į kitą neįtikėtinu greičiu!”

Beveik po dešimties metų Berdas vadovavo naujai poliarinei ekspedicijai, kurioje ir žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Po jo mirties spaudoje pasirodė žinios iš neva paties admirolo dienoraščio. Pasakojama, kad per 1947 metų ekspediciją lėktuvą, kuriuo jis skrido į žvalgybą, nusileisti privertė keisti skraidantys aparatai, “panašūs į britų kareivių šalmus”. Prie admirolo priėjo aukštas mėlynakis blondinas, kuris laužyta anglų kalba perdavė kreipimąsi į Amerikos vyriausybę su reikalavimu nutraukti atominius bandymus. Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad po šio susitikimo tarp nacistų kolonijos Antarktidoje ir Amerikos vyriausybės buvo pasirašytas susitarimas dėl naujų vokiečių technologijos iškeitimo į amerikiečių žaliavas. Kai kurie tyrėjai mano, kad vokiečių bazė Antarktidoje išliko iki šių dienų. Dar daugiau, kalbama apie ten egzistuojantį ištisą požeminį miestą, vadinamą “Naujuoju Berlynu”, kuriame gyvena apie du milijonus žmonių. Pagrindinis jo gyventojų užsiėmimas yra genų inžinerija ir skrydžiai į kosmosą. Beje, tiesioginių šios versijos įrodymų kol kas niekas nepateikė. Pagrindinis argumentas tų, kurie abejoja poliarinės bazės egzistavimu, yra tai, kad nepaprastai sunku nugabenti ten milžinišką kiekį kuro, reikalingo gaminti elektros energijai. Argumentas rimtas, bet per daug tradicinis, jam atsikertama taip: jei yra sukurti Kolerio konvertoriai, tai kuro sąnaudos - minimalios.

Netiesioginiais bazės egzistavimo įrodymais laikomi ne kartą Pietų ašigalio rajone matyti NSO. Dažnai matomi ore kabantys “cigarai” ir “lėkštės”. O 1976 metais japonų tyrinėtojai, naudodami naujausią aparatūrą, užfiksavo vienu metu devyniolika apvalių objektų, kurie veržliai nusileido iš kosmoso į Antarktidą ir dingo iš ekranų. Peno kalboms apie vokiečių NSO kartkartėmis pamėto ir ufologinė kronika. Štai du tokie pranešimai.

1957 m. lapkričio 5d., Nebraskos valstija.

Vėlai vakare pas Kernio miesto šerifą atėjo verslininkas, grūdų supirkėjas Raimondas Šmidtas ir papasakojo istoriją, nutikusią jam netoli nuo miesto. Automobilis, su kuriuo jis važiavo keliu Bostonas-San Franciskas, staiga užgeso ir sustojo. Išlipęs iš automobilio pažiūrėti, kas nutiko, netoli kelio miško pievelėje vyras pastebėjo didžiulį “metalinį cigarą”. Vyro akyse atsidarė liukas ir
ant išlindusios platformos pasirodė žmogus įprastais drabužiais. Puikia vokiečių kalba - gimtąja Šmidto kalba - nepažįstamasis pakvietė užeiti į laivą. Viduje verslininkas pamatė du visai įprastos išvaizdos vyrus ir dvi moteris, kurie judėjo kažkaip neįprastai - tarsi čiuožė grindimis. Šmidto atmintyje išliko ir kažkokie žėruojantys vamzdžiai, pilni spalvoto skysčio.

Maždaug po pusvalandžio jo paprašė išeiti. “Cigaras” be garso pakilo į orą ir dingo už miško.

1957 m. lapkričio 6 d., Tenesio valstija, Dante (Noksvilio apylinkės). Pusę septynių ryto pailgos formos “neaiškios spalvos” objektas nusileido lauke už šimto metrų nuo Klarkų šeimos namo. Dvylikametis Everetas Klarkas, vaikštinėjęs tada su šunimi, papasakojo, kad iš aparato išlipę du vyrai ir dvi moterys kalbėjo tarpusavyje tarsi “vokiečių kareiviai kino filmuose”. Aršiai lodamas Klarkų šuo puolė link jų, o paskui ir kiti kaimynų šunys. Nepažįstamieji iš pradžių nesėkmingai bandė pagauti vieną iš prišokusių šunų, bet paskui sulipo į objektą, ir aparatas be triukšmo nuskrido šalin. Noksvilio laikraščio “News-Sentinel” reporteris Karsonas Breveris toje vietoje aptiko suspaustą žolę 7,5 x 1,5 m plote.

Žinoma, daug tyrinėtojų norėtų atsakomybę už tokius atvejus suversti vokiečiams. “Susidaro įspūdis, kad kai kurie laivai, kuriuos matome šiandien, yra tik tolesnis vokiečių diskų technologijų tęsinys. Taigi, gali būti, kad iš tikrųjų mus kartkartėmis aplanko vokiečiai” (V. Stivensas).

Ar jie susiję su ateiviais? Šiandien yra kontaktuotojų informacija (beje, į ją visada reikia žiūrėti labai atsargiai), kad toks ryšys egzistuoja. Manoma, kad kontaktas su Plejadžių žvaigždyno civilizacija įvyko jau seniai - dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ir šis kontaktas turėjo esminį poveikį Trečiojo reicho moksliniams bei techniniams projektams. Iki pat karo pabaigos nacistų vadai tikėjosi tiesioginės karinės ateivių pagalbos, bet taip jos ir negavo.

Kontaktuotojas Rendis Vintersas (R. Winters) iš Majamio (JAV) praneša, kad šiais laikais Amazonės džiunglėse egzistuoja tikras nežemiškų Plejadžių civilizacijų kosmoportas. Jis pasakoja ir apie tai, kad po karo ateiviai priėmė į tarnybą kai ką iš vokiečių. Nuo tų laikų ten užaugo mažiausiai dvi kartos vokiečių, kurie lankė mokyklą su ateivių vaikais ir bendravo su jais nuo ankstyvo amžiaus. Šiandien jie skraido, dirba ir gyvena nežemiškuose kosminiuose laivuose. Ir jie neturi planų valdyti planetą, kaip darė jų tėvai ar seneliai, nes, pažinę kosmoso gelmes, jie suprato, kad yra kur kas reikšmingesnių dalykų.