Lietuvos Konstitucija (1938 m. gegužės 12 d.)

LIETUVIŲ TAUTA, SENOSIOS LIETUVOS DIDINGOS PRAEITIES GAIVINAMA, YRA ATSTAČIUSI NEPRIKLAUSOMĄ SUVERENINĘ LIETUVOS VALSTYBĘ IR GINKLO KOVOJE JĄ APGYNUSI TAM, KAD, VYKDYDAMA SAVO AMŽINĄJĄ TEISĘ BŪTI LAISVAI IR NEPRIKLAUSOMAI SAVO TĖVŲ ŽEMĖSE, VIENINGA VALIA SERGĖTŲ, KAS JAI IŠ AMŽIŲ PRIKLAUSO, TĘSTŲ GARBINGUS LIETUVOS ŽYGIUS IR ESAMOSIOS BEI BŪSIMŲJŲ KARTŲ PASTANGOMIS UGDYTŲ LIETUVOS GALIĄ.

LIETUVIŲ TAUTOS PATYRIMU, KURĮ JAI YRA DAVĘ JOS SENOVĖ IR VALSTYBINĖ PRAEITIS, JOS ATGIMIMAS IR KOVOS DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS, PRISIKĖLUSIOS LIETUVOS GYVENIMAS IR TAUTINĖS VALSTYBĖS KŪRIMAS, NUSTATOMA LIETUVAI ŠI KONSTITUCIJA:

I SKYRIUS. Bendrieji nuostatai

l straipsnis

Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė.

Jos suverenumas priklauso Tautai.

2 straipsnis

Lietuvos Valstybės teritorija yra žemės, kurių sienos nustatytos sudarytomis ligi šiol Lietuvos Valstybės tarptautinėmis sutartimis. Jos negali būti atskiriamos.

3 straipsnis

Lietuvos Valstybė yra respublika.

Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas.

Jis vadovauja Valstybei.

4 straipsnis

Valstybės valdžia yra vienatija ir nedaloma. Ją vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas.

5 straipsnis

Valstybės valdžios organai savo veiksmuose vadovaujasi teisingumu.

6 straipsnis

Lietuvos sostinė - Vilnius. Kitur ji gali būti perkelta laikinai įstatymu.

7 straipsnis

Valstybinė kalba - lietuvių kalba.

Įstatymu nustatoma, kuriuose Lietuvos kraštuose ir kuriose viešosiose įstaigose, be lietuvių kalbos, gali būti vartojamos ir kitos kalbos.

8 straipsnis

Valstybės ženklas - baltas Vytis raudoname lauke.

Tautinės spalvos - geltona-žalia-raudona.

Valstybės ženklas, tautinė vėliava ir jų vartojimas nustatomi įstatymu.

Lietuvos kraštai ir miestai gali turėti savo ženklus, nustatomus įstatymu.

9 straipsnis

Valstybės šventės yra:

1) vasario šešioliktoji - Lietuvos Nepriklausomybės atstatymui minėti;

2) rugsėjo aštuntoji - Senosios Lietuvos Didingai Praeičiai minėti.

10 straipsnis

Valstybės šventės, sekmadieniai ir kitos Valstybės pripažįstamos šventės yra poilsio ir dvasinio pakilimo dienos.

Šventėse gali būti dirbama įstatymu nustatytais atvejais.

II SKYRIUS. Pilietybė

11 straipsnis

Pilietybė įgyjama gimimu, jungtuvėmis ar kitokiu šeiminiu ryšiu, taip pat jos optavimu arba jos atgavimu.

12 straipsnis

Piliečiu gali būti priimtas:

1) lietuvis, apsigyvenęs Lietuvos Valstybėje;

2) nelietuvis, išgyvenęs Lietuvos Valstybėje bent dešimt metų;

3) asmuo, nusipelnęs Lietuvos Valstybei.

13 straipsnis

Pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės.

Įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės.

14 straipsnis

Pilietis gali netekti Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvos Valstybėje ir yra nutraukęs ryšius su Lietuvos gyvenimu.

Pilietybė gali būti atimta už veiksmus prieš Valstybės saugumą.

15 straipsnis

Sąlygos ir tvarka pilietybės įgijimo, taip pat priėmimo Lietuvos piliečiu ir pilietybės atėmimo bei netekimo, nustatomos įstatymu.

III SKYRIUS. Piliečių teisės ir pareigos

16 straipsnis

Piliečiui Valstybė yra jo paties buvimo pamatas.

Valstybė saugo piliečio laisvę, garbę, sveikatą, gyvybę ir turtą.

17 straipsnis

Pilietis naudojasi savo laisve, nepažeisdamas kito teisių ir visuomet atsimindamas savo pareigas Valstybei.

Piliečio pareiga - būti ištikimam Valstybei.

18 straipsnis

Prieš įstatymus piliečiai lygūs.

Negali būti mažinamos piliečio teisės dėl jo tikybos ar tautybės.

19 straipsnis

Mokesčiai dedami įstatymu.

20 straipsnis

Valstybė saugo piliečio sąžinės laisvę. Pilietis yra laisvas priklausyti ar nepriklausyti prie Valstybės pripažintų bažnyčių ar kitų tolygių tikybinių organizacijų.

Tikintiesiems, kurie yra kieno nors valdžioje, duodama laiko savo tikybos pareigoms atlikti.

Piliečio įsitikinimas negali būti pamatas nusikaltimui pateisinti arba Valstybės dedamai pareigai nevykdyti.

21 straipsnis

Piliečio asmuo neliečiamas.

Pilietis gali būti šaukiamas tieson arba suimamas įstatymo nurodytais atsitikimais ir tvarka.

Suimtam piliečiui ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas duodamas nutarimas dėl jo suėmimo ir nurodomas suėmimo pamatas. Negavęs to nutarimo, suimtasis paleidžiamas.

22 straipsnis

Valstybė saugo piliečio buto neliečiamybę.

Valstybė gali įstatymu aprėžti piliečio buto neliečiamybę, kiek tatai reikalinga Valstybės kovai su nusikaltimais.

23 straipsnis

Valstybė saugo piliečių susižinojimo turinio paslaptį.

Valstybė gali įstatymu tikrinti piliečių susižinojimo turinį, kiek tatai reikalinga Valstybės kovai su nusikaltimais.

24 straipsnis

Pilietis gali laisvai kilnotis visoje Valstybės teritorijoje ir gyventi bet kurioje jos vietoje.

Valstybė gali įstatymu varžyti šitą teise Valstybės saugumo sumetimais.

25 straipsnis

Valstybė saugo piliečių visuomeninio veikimo laisvę, ypač spaudoje, draugijose ir susirinkimuose, žiūrėdama, kad jis nebūtų veikiamas kenksminga Valstybei kryptimi.

26 straipsnis

Pilietis turi peticijos teisę.

Šia teise pilietis naudojasi įstatymo nustatyta tvarka.

IV SKYRIUS. Tikyba

27 straipsnis

Vertindama religiją žmogaus gyvenime, Valstybė pripažįsta esamas Lietuvoje bažnyčias bei kitas tolygias tikybines organizacijas.

Kitos bažnyčios bei tolygios tikybinės organizacijos gali būti Valstybės pripažintos, jei jų mokslas ir apeigos nepriešingi dorai ir viešajai tvarkai.

28 straipsnis

Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos tolygios tikybinės organizacijos gali laisvai skelbti savo mokslą, atlikti savo apeigas, turėti maldų namus ir laikyti dvasines mokyklas dvasininkams ruošti.

29 straipsnis

Valstybės pripažintų bažnyčių bei kitų tolygių tikybinių organizacijų dvasiniai ordinai, kongregacijos ir brolijos, kiek jų veikla pasireiškia tikybos mokslo skelbimu ir tikybinėmis apeigomis bei maldomis, gali veikti laisvai.

30 straipsnis

Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos tolygios tikybinės organizacijos turi teisinio asmens teisių. Šių teisių ribos nustatomos įstatymu.

31 straipsnis

Valstybės pripažintų tikybų dvasininkai įstatymu gali būti atleidžiami nuo tarnavimo kariuomenėje.

32 straipsnis

Valstybės pripažintų bažnyčių bei kitų tolygių tikybinių organizacijų mokslo skelbimas, tikybinių apeigų bei maldų atlikimas ir kita tikybinė veikla, taip pat maldų namai, negali būti naudojami tam, kas priešinga Konstitucijai ir įstatymams.

33 straipsnis

Bažnyčių bei kitų tolygių tikybinių organizacijų padėtis Valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.

V SKYRIUS. Šeima ir motinystė

34 straipsnis

Tvirta šeima yra Valstybės stiprumo pamatas.

Valstybė gerbia, saugo ir globoja šeimą. Gausios šeimos ypatingai globojamos.

35 straipsnis

Motinystė gerbiama, saugoma ir globojama. Globodama motinystę, vaiką ir jaunuolį, Valstybė siekia, kad augančioji karta būtų sveiko kūno ir stiprios dvasios.

VI SKYRIUS. Auklėjimas ir švietimas

36 straipsnis

Auklėjimo ir švietimo pamatiniai židiniai yra šeima ir mokykla.

Valstybė pripažįsta auklėjamos reikšmės ir bažnyčioms bei kitoms tolygioms tikybinėms organizacijoms.

37 straipsnis

Tėvų pareiga - auklėti vaikus, įkvėpti jiems Tėvynės meilę ir pasiryžimą aukotis dėl Tėvynės.

Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir saugoti jų palikimą.

38 straipsnis

Jaunimui auklėti, mokyti ir šviesti Valstybė turi auklėjamųjų įstaigų, mokyklų ir jaunimo organizacijų.

Valstybė rūpinasi, kad jaunuolio dvasinės ir fizinės jėgos būtų taip lavinamos, kad jis galėtų pritaikinti jas dvasiniame ir ūkiniame Lietuvos gyvenime.

39 straipsnis

Atskiriems piliečiams ir organizacijoms, taip pat bažnyčioms bei kitoms tolygioms tikybinėms organizacijoms, leidžiama įstatymu nustatytomis sąlygomis ir tvarka laikyti auklėjamąsias įstaigas ir mokyklas.

40 straipsnis

Pradžios mokslas privalomas. Valstybės ir savivaldybės laikomose pradinėse mokyklose jis nemokamas.

41 straipsnis

Pradinėse ir vidurinėse mokyklose tikyba dėstoma mokiniams, priklausantiems prie Valstybės pripažintų bažnyčių ir kitų tolygių tikybinių organizacijų. Kuriose kitose mokyklose tikyba dėstoma - nustatoma įstatymu.

Kai mokinių, priklausančių prie kurios bažnyčios ar kitos tolygios tikybinės organizacijos, mokykloje yra maža, tai tikyba tiems mokiniams įstatymo numatytais atvejais nedėstoma.

Tikyba mokiniams, priklausantiems prie kurios bažnyčios ar kitos tolygios tikybinės organizacijos, nedėstoma, kai negalima parūpinti jos mokytojo.

42 straipsnis

Valstybė vadovauja auklėjimo ir švietimo darbui, prižiūri auklėjamąsias įstaigas ir mokyklas.

43 straipsnis

Lietuvos mokslo ir meno uždavinys visų pirma tarnauti Lietuvos pažangai.

Valstybė globoja mokslą, meną ir saugo Lietuvos praeities paminklus ir kitus kultūros turtus.

VII SKYRIUS. Darbas

44 straipsnis

Kiekvienas darbas yra visuotinės kūrybos dalis ir lygiai gerbtinas.

Valstybę laiko nepaliaujamas darbas.

Piliečio darbo galia yra kartu ir Valstybės turtas.

Piliečiui auklėjama darbo meilė ir kūrybinė darbo dvasia.

45 straipsnis

Valstybė siekia, kad dirbantysis ir jo šeima galėtų naudotis Lietuvos gyvenamu kultūros gyveniniu.

Valstybė rūpinasi, kad dirbančiajam būtų poilsio ir tinkamų tam poilsiui sąlygų.

46 straipsnis

Valstybė siekia, kad galintieji dirbti turėtų darbo. Vengiančius darbo Valstybė gali priversti dirbti.

47 straipsnis

Rūpindamasi tikslingu ir taisyklingu piliečių darbo galios sunaudojimu, Valstybė globoja ir rikiuoja darbą.

VIII SKYRIUS. Tautos ūkis

48 straipsnis

Tautos ūkio uždavinys - duoti medžiaginių sąlygų, reikalingų Valstybei ir piliečiui tarpti.

49 straipsnis

Sėkminga Tautos ūkio veikla remiasi piliečio įsisąmonintu pasiryžimu kurti savo ir Valstybės gerovei ir darniu darbo bei kapitalo veikimu.

50 straipsnis

Valstybės ir piliečio gerovė pasiekiama, kai pilietis tikslingai tvarkingai dirba ir tausiai vartoja.

51 straipsnis

Valstybė saugo nuosavybės teisę.

Turtas deda jo valdytojui pareigą turto naudojimą derinti su Valstybės reikalais.

Valstybė gali įstatymu nusavinti turtą viešajam reikalui už atlyginimą.

52 straipsnis

Pilietis turi teisę visoje Valstybės teritorijoje duoti ar imti darbo savo pasirinkimu, taip pat pasirinkti ūkinio veikimo vietą ir rūšį.

Valstybė gali įstatymu varžyti šitą teisę Valstybės saugumo sumetimais.

53 straipsnis

Valstybė rūpinasi, kad žemės ūkis būtų pagrįstas gajais ūkio vienetais ir kad ūkininkas veikliai dalyvautų tikslingoje ir taisyklingoje žemės ūkio gamyboje ir turėtų tam reikalingų sąlygų.

Valstybė rūpinasi, kad pramonė, prekyba ir amatai tikslingai naudotų ūkinius galimumus.

54 straipsnis

Valstybė remia naudingas piliečių ūkines pastangas ir, kai tatai reikalinga, pati imasi ūkinės veiklos.

55 straipsnis

Valstybė gali nustatyti darbo prievolę viešajam reikalui.

56 straipsnis

Rūpindamasi tikslinga ir taisyklinga Tautos ūkio santvarka ir veikimu, Valstybė prižiūri ir rikiuoja ūkio ir jo atskirų įmonių veikimą.

IX SKYRIUS. Sveikata ir socialinė apsauga

57 straipsnis

Valstybė rūpinasi piliečių sveikata.

58 straipsnis

Valstybė rūpinasi dirbančiaisiais ir jų šeimomis ligos, senatvės ir nelaimingų atsitikimų atvejais.

59 straipsnis

Valstybė palaiko ir stiprina piliečio valią ir pajėgumą pačiam aprūpinti save ir savo šeimą.

Valstybė siekia, kad negalintieji aprūpinti savęs ir savo šeimos piliečiai būtų aprūpinti.

60 straipsnis

Atskiriems piliečiams ir organizacijoms, taip pat bažnyčioms bei kitoms tolygioms tikybinėms organizacijoms, leidžiama įstatymu nustatytomis sąlygomis ir tvarka laikyti labdarybės įstaigas.

X SKYRIUS. Respublikos Prezidentas

61 straipsnis

Respublikos Prezidentas reprezentuoja Lietuvos Valstybę, priima svetimųjų valstybių atstovus, skiria Lietuvos Valstybės atstovus ir daro kita, kas Konstitucija ir įstatymais jam pavesta.

62 straipsnis

Respublikos Prezidentas renkamas septyneriems metams.

Jis gali būti perrenkamas.

63 straipsnis

Respublikos Prezidentu gali būti renkamas pilietis, kuris ligi balsavimo dienos yra suėjęs ne mažiau kaip keturiasdešimt metų amžiaus ir kuris gali būti renkamas Seimo Nariu.

64 straipsnis

Respublikos Prezidentą renka Tautos Atstovai.

Kas gali būti renkamas Tautos Atstovu, kaip Tautos Atstovai renkami ir kaip jie renka Respublikos Prezidentą, nustatoma įstatymu.

65 straipsnis

Išrinktas Respublikos Prezidentas perima Valstybės vadovavimą, prisiekdamas Tautos Atstovų akivaizdoje.

Priesaikos žodžiai yra šie:

"Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad, vadovaudamas Valstybei, rūpinsiuosi Tautos vieningumu, saugosiu jos garbę, ugdysiu Lietuvos galią ir gerovę ir duotą man Konstitucijos galią vykdysiu teisingai, visuomet atsimindamas savo atsakymą už Lietuvos dabartį ir ateitį. Didingoji Senosios Lietuvos Praeitis ir sunki Nepriklausomybės atstatymo kova teskatina mane prie to. Kad taip man, Dieve, padėtumei".

Priesaikos aktą pasirašo Respublikos Prezidentas ir Ministras Pirmininkas.

Priesaiką duoda ir perrinktas Respublikos Prezidentas.

66 straipsnis

Respublikos Prezidento Valstybės vadovavimo laikas prasideda nuo dienos, kurią jis perima vadovavimą.

67 straipsnis

Respublikos Prezidento rinkimai daromi paskutinį esamojo Respublikos Prezidento Valstybės vadovavimo pusmetį.

Išrinktas Respublikos Prezidentas perima Valstybės vadovavimą rytojaus dieną, suėjus esamojo Respublikos Prezidento septynerių metų Valstybės vadovavimo laikui, arba, jei tą dieną Respublikos Prezidento rinkimai dar neįsiteisėję, rytojaus dieną jiems įsiteisėjus.

68 straipsnis

Respublikos Prezidentui mirus arba atsistačius, Respublikos Prezidento rinkimai daromi tuoj po mirimo arba atsistatymo.

Išrinktas Respublikos Prezidentas perima Valstybės vadovavimą rytojaus dieną rinkimams įsiteisėjus.

69 straipsnis

Jei Respublikos Prezidento negalima rinkti arba rinkimų tęsti dėl karo ar kitų nenugalimų kliūčių, tai rinkimai daromi tuoj po to, kai kliūtys išnyksta.

Išrinktas Respublikos Prezidentas perima Valstybės vadovavimą rytojaus dieną rinkimams įsiteisėjus.

70 straipsnis

Ligi išrinktas Respublikos Prezidentas perima Valstybės vadovavimą, jai tebevadovauja esamasis Respublikos Prezidentas.

71 straipsnis

Respublikos Prezidentui sergant arba esant užsienyje, jį pavaduoja Ministras Pirmininkas.

Pavaduodamas Ministras Pirmininkas atlieka už Respublikos Prezidentą jo galios veiksmus.

72 straipsnis

Respublikos Prezidentui mirus arba atsistačius, ligi bus išrinktas Respublikos Prezidentas ir ligi jis perims Valstybės vadovavimą, Valstybei vadovauja Ministras Pirmininkas.

Vadovaudamas Valstybei, Ministras Pirmininkas turi visą Respublikos Prezidento galią.

73 straipsnis

Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Už kitus veiksmus Respublikos Prezidentas negali būti šaukiamas atsakyti, ligi vadovauja Valstybei.

74 straipsnis

Respublikos Prezidento aktas reikalingas Ministro Pirmininko arba atitinkamo Ministro parašo.

Respublikos Prezidento aktas, kuriuo skiriamas ar atleidžiamas Ministras Pirmininkas arba Valstybės Kontrolierius arba kuriuo duodamas sutikimas iškelti Ministrui Pirmininkui arba Valstybės Kontrolieriui bylą dėl tarnybinio nusikaltimo, Ministro Pirmininko arba kito Ministro parašo nereikalingas.

XI SKYRIUS. Seimas

Yra daugiau.... visą skaitykite Lietuvos konstitucija paskelbta valstybės žinios PDF
 

A. Smetona

Respublikos Prezidentas

V. Mironas

Ministras Pirmininkas

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“. Lietuvos Respublikos Seimas, f. 2, ap. 6, b. 2, l. 19.