Italijos bažnyčioje saugomo tikro kalavijo akmenyje paslaptis

Vadinamasis "kalavijas akmenyje" paprastai siejamas su britų legenda apie karalių Artūrą, tačiau vienoje Italijos bažnyčioje iš tikrųjų saugomas akmenyje įstrigęs kalavijas. Vienas mokslininkas nustatė, kad jis yra autentiškas. 

Sienos (Italija) Montesiepi koplyčioje ant grindų yra nedidelė uždara erdvė, kurią dengia stiklinis kupolas. Jis saugo akmenį, kuriame įkaltas kardas, ir manoma, kad akmuo ten išbuvo šimtmečius. 

Legenda byloja, kad kalavijas priklausė 1148 m. gimusiam riteriui Galgano Guidotti, kuris iš pradžių garsėjo kaip nuožmus karys, bet vėliau tapo pamaldžiu kataliku ir net įgijo šventojo statusą. 

Guidotis priklausė diduomenei ir nuo jaunystės dalyvavo turtingų Italijos šeimų konfliktuose ir kruvinoje nesantaikoje. Sakoma, kad jam patiko žudyti žmones, tačiau vieną dieną jis nukrito nuo žirgo ir išvydo "religinę viziją", po kurios nusprendė tapti vienuoliu eremitu.

Jis paliko savo sužadėtinę ir išvyko gyventi į nuošalią vietovę, pasistatęs primityvų namelį. Tačiau jis ir toliau regėjo "dieviškus regėjimus". 

Po vienos iš šių vizijų, įsiutęs dėl savo paties praeityje padarytų kruvinų darbų, kurių pasekmių nebegalėjo panaikinti, jis iš visų jėgų įsmeigė kalaviją į akmenį.

Tą pačią akimirką, kai jis įsmeigė kardą, akmuo staiga tapo "minkštas kaip sviestas", o paskui vėl sukietėjo. Kardo rankena kyšojo iš akmens viršaus, o jo galas šiek tiek kyšojo iš akmens apačios. 

Kažkuriuo metu šis kalavijo akmuo buvo perkeltas į Toskanos regione esančią Sienos koplyčią ir ten išliko iki šių dienų. Ir tik nedaugelis suabejojo, ar jis autentiškas, ar padirbtas. 

Tik palyginti neseniai į akmenį atkreiptas rimtų mokslininkų dėmesys. 2001 m. chemikas Luidžis Garlaselis (Luigi Garlaselli) nutarė ištirti akmenį ir netikėtai aptiko, kad yra daug požymių, jog tikrą viduramžių kalaviją pervėrė kietas akmuo. 

Pirmiausia jis nustatė, kad pats kalavijas neatrodo kaip naujadaras: 

"Kalavijo stilius atitinka kitų panašių to meto ginklų stilių, netgi galime jį įvardyti kaip "Na" tipo kalaviją, būdingą XII a. pabaigai". 

Tuomet Garlaselli per akmenyje išgręžtą skylę ištraukė nedidelius kardo pavyzdžius ir išsiuntė juos analizei. 

"Nors geležinių artefaktų negalima tiksliai datuoti, metalo sudėtis nerodo, kad būtų naudojami šiuolaikiniai lydiniai, todėl visiškai atitinka viduramžių kilmę. 

Taip pat palyginome kardo metalo mikroelementus su geležies šlako gabalėliais, kurių vis dar galima rasti didžiojoje Šventojo Galgano abatijoje. 

Šis šlakas - tai mažų liejyklų, kuriose vienuoliai iš vietinės geležies rūdos gamino nedidelius geležinius daiktus, atliekos."

Beje, kuri taip pat yra gana keista detalė, šalia šio akmens toje pačioje koplyčioje saugoma mumifikuotų žmogaus rankų pora. Sakoma, kad šios rankos priklausė vagims, kurie norėjo pavogti akmenį iš koplyčios, ir kad "už bausmę Dievas jas sumušė".

Nedideli šių rankų mėginiai buvo ištirti laboratorijoje atliekant anglies analizę ir ji parodė, kad žmonės, kuriems jos priklausė, gyveno XII amžiuje. 

Garlaselli taip pat nustatė, kad iš akmens apačios kyšantis kalavijo galas ir kalavijo rankena "sudaro vieną visumą", o tai reiškia, kad labai tikėtina, jog kalavijo ašmenys eina per akmenį. 

Vis dėlto liko paslaptis, kaip kalavijas galėjo pradurti akmenį. Garlaselli netikėjo, kad akmuo galėjo staiga suminkštėti, tačiau kito paaiškinimo nepateikė.