Miško dušas ir gamtos terapija

Iliustracija: Sebastian Unrau / Unsplash

Praeitas lapkritis kaliošus lėtai ir vangiai į purvą merkė, pečius nugulė ne tik šlampančių lapų ir batų našta. Lyg tyčia, tuomet atmenu, ir žmonės į darbą rideno ar vilko savo istorijas ritiniais, ant sielos virvių išdžiaustytos jos varvėjo skausmu ir ašaromis. Oras regis prisipildė tamsaus slogaus tvaiko. Bemaž ėmė atrodyti, kad nemaža dalis planetos ketina pasitraukti iš šio pasaulio tą rytą, netolimoje praeityje arba tuoj pat ateityje. Ir net jei taviškis žemės lopinys regis laiko tvariai, vis dėl to gali ir nepastebėti, kaip sielos akys pamažu apsitraukia ūku, šiaip jau manytum vilties kupinų. Ir jei savirūpestį atsainiai kur į kampą numesi su lietsargiais džiūti, greitu laiku apsunksi nuo regis beviltiško, beširdiško, bedališko, beprasmiško – pasak kenčiančių žmonių – gyvenimo.

Bet laiku užtikau, kad tos istorijos išsėlindavo už uždarų darbo durų, greta atsisėdavo autobuse, mindžiukavo eilėje ar šnarpsėjo geriant arbatą, užčiuopdavau svetimo skausmo trupinių, pribirusių atminties kišenėse ar paklodės raukšlėse. Laiku užčiuopiau, kad kasdienybėje šį tą reikia keisti. Kitaip sakant, užbėgti empatiniam nuovargiui už akių. Ne veltui dėstytojai kaldavo mums į tuomet gal ir naivokas galvas, nusiteikusias kalnus versti be atvangos ir poilsio. Kaip, klausdavo jie dar ir dar kartą, jūs rūpinsitės savimi?

Iš pradžių it pamišusi ėmiausi seno hobio. Vienas iš greitų būdų, leidusių tuoj pat galvą prapūsti kokiais nors kultūriniais vėjais, buvo atrastasis Duolingo – išmanaus telefono programėlė, leidžianti mokytis kalbų. Lietingais vakarais autobuse istorijų nebenarpliodavau, įnikdavau į kokią kalbą ir išnykdavau. Yra keletas veiklų, kurių eigoje mintims neišeina vaikščioti stogais ar šulinio rentimis. Tiesiog esi šimtą procentų jose.

Psichologas M. Csikszentmihalyi tai vadina srauto būsena. Kai esi pasinėręs veikloje tiek, kad laikas ir erdvė išnyksta, kai saulei pakilus, nebeprisimeni ją nusileidžiant, kai nebegali pasakyti, laimingas esi ar ne. Nes to nė nereikia. Esi tame. Nes ta veikla verčia šiek tiek ūgtelti, reikia save ar užduotis įveikti, ir jauti, kaip atlygio cheminis junginys dopaminas prausia smegenis. Taip kadaise jaučiausi mušdama būgnus, dainuodama chore, rašydama knygą ar lipant kalnais, kur tenka susikaupti maksimaliai. Tą patį pasakoja grojantys instrumentais, kuriantys, uždavinius sprendžiantys, su meile maistą gaminantys žmonės.

Tad iššūkis, netrukus tapęs įpročiu po šiai dienai, tapo išsigelbėjimu erdvėse, kurios tarnavo kaip apmąstymų kelionė. Tačiau tai dalinis vėjas, ir man reikėjo dar šio to tvaresnio. Ir lyg per rūką atmintyje priplaukė kažkur girdėta matyta prabėgomis skaityta valtis – prisiminimas. Miško dušas. Japoniškai shinrin yoku. Angl. forest bathing.

Geriau mane pažįstantieji puikiai žino, kad šiaip jau gamta – mano namai. Kai keliavome kadaise po pasaulį, tvirtai įaugau į sekvojų ar eukaliptų, ąžuolų ar palmių šakas ar šaknis, siela jei ne kūnas murkdydavosi jūros putoj ar supdavosi upės vingyje. Tačiau sugrįžus į nekelioninį gyvenimą, mėginant žongliruoti rūpesčių kamuolėliais, atidėliojant išvykas į gamtą dėl šio ar ano, gali netikėtai atitolti nuo itin svarbių patirčių.

Atsimenu, kai į namus atkeliavo viena iš knygų apie Shinrin Yoku. Už lango pliaupė, kaip ir ne kartą tą žiemą, tad apsiklojau pledu ir delnus šildė arbata. Perbraukiau kone medžio žieve grublėtą viršelį, jis kvepėjo mišku. Tikrai, regis, galėjau užuosti pušų ar kedrų aromatą. Kaip kad vaikai, gavę knygutę, įsiūtą velvetu ar pliušu, godžiai ją glosto, glosčiau viršelį ir aš. Atvėriau puslapius, po vieną kitą – o jie apsodinti ne tik žiniomis, bet ir Japonijos miškų nuotraukomis, ir jaučiau, kaip mano kūnas ir protas pamažu atsigauna. Knygą kone vienu ypu sugėriau, kaip tą šiltos arbatos puodelį.

Dabar gi, kai nuolat nuolat ir nuolat su šeima vėl sukuriame šimtus galimybių kasdienybėje susitikti medį, sakalėlį ar upės vingį, klausiu, kaip gi galėjau leisti sau iki tokio alkio tada prieiti. Dabar tas troškulys net truputį svetimas. Tačiau tuo metu suvokiau, kad tokia patirtis bus labai vertinga. Sustabdžiau tą akimirką savyje, kaip įdžiūvusi žemė godžiai geria lietaus lašus. Juk tai turėtų patirti nemaža dalis žmonių, gyvenančių tarp betono ir stiklo.

Miško duše nusimaudžiusi, dabar jau vasaros vakarais ar rytais basomis po pievą risnoju, irklente iriuosi mylima Temze, dviračiu riedu lyjant liepų medui ant kaktos, pėdinu žvyro taku Alberto parku, tarp senų išsikerojusių kedrų ir akacijų, vyšnių ir bugienių, pavasarį kraujo žiedais apipiltų apskritalapių cersių. Tuokart atrodo, kad medžiai ankstų rytą paslapčia išsivolioja balsvai rausvo rūko patale. Uodžiu žiedus, braukiu šilkinius pumpurus ir nedrąsiai lendančius lapelius. Apsikabinu medžius, gloastau jų kamienus, švelnius ir aptakius, kitus giliai išvagotus ir grublėtus. Ieškau sudėtingiausių formų žiedų kuokelėse, tuo tarpu Temzė žvilga giliai žaliu veidrodžiu. Jame savo atspindžiu jau žavisi garbanas vandenyje sumerkę gluosniai.

Dabar jau keliauju ne tik į gamtą. Pakviečiau jos ir į mūsų namus. Kai tik pradėjau Shinrin Yoku pasivaikščiojimus, vis dažniau patalpose pastebiu žoliją ar jos stoką. Nuvykusi trumpam į Londoną kreipiu dėmesį, kiek stogų yra apsodinti medžiais, kiek kompanijų savo patalpose augina milžiniškas ir mažulėles, ištaigias ar paprastas gėles. Iki šiolei Bristolio oro uostas yra mano mėgstamiausias dėl gyvos samanų sienos. Myliu savo darbo patalpas, nes, vadovės dėka, jose tarpsta kambariniai augalai, o žaluma apsigyveno terasoje, ir žydi šakomis į josios grindinį atsirėmęs medis. Į mūsų namus po truputį atkeliavo kaktusai ar sukulentai, dracena ar difenbachija, mūsų mažutis lauko prieangis prisipildė žydinčiais augalais, alyvmedžiu ir japoniškais klevais. Įmanyčiau, regis, visus laiptus nukločiau samanomis. Ir kai laistome juos drauge su Karoliu ar vaikais, tai ir žaidimas, ir meditacija, ir bendravimas tarpusavyje ir su augalais.

Shinrin-yoku

Taip japonų mokslininkai pradėjo vadinti betikslį pasivaikščiojimą mišku, kai veiklon pajungiama kuo daugiau savo juslių. Ir dažnai žmonės pradeda patirti tai, kas sunkiai žodžiais nusakoma, o tą jausmą japonai vadina Yūgen. Žinant, kad ši tauta liūdnai pagarsėjusi mirtimis iš nuovargio ir milžiniško darbo krūvio, kai penktadalis dirbančiųjų yra šio reiškinio – karoshi – pavojuje, imtis kažko jau buvo būtinybė. Japonijoje, kaip ir visame vakarų pasaulyje, stresas – kone didžiausias dalgis, šienaujantis sveikatą tykiai ir užtikrintai, galiausiai virstantys nerimo sutrikimais, depresija ar somatiniais negalavimais. Mūsų nuolatinis bėgimas žiurkėno rate gerai žinomas kaip “kovok arba bėk“ būsena (angl. „fight or flight“), o atokvėpio minutės – poilsio ir virškinimo laikas („rest and digest“). Bemaž nebeverta kartoti, kad bėgdami rūpesčių takeliais mes nevirškiname, dirba kitos mūsų sistemos – širdies, kvėpavimo ir raumenų. Tad jei leidžiate sau pailsėti tik nedidelę laiko dalį, tiek energijos galėsit pasiimti iš suvirškinto maisto.

Mūsų kūnas veikia kaip sūpuoklės – kartais reikia, kad veiktų simpatinė (kovok, bėk, daryk, spręsk problemas), o reguliariai ir parasimpatinė sistema – ilsėkis, vaikščiok, medituok, stebėk debesis, žvaigždes ar ugnį, tuo metu virškink ir leisk išmaniam organizmui atlikti reikalingus remonto darbus. O miškas – puiki vieta būtent šiai svarbiai sistemos daliai palaikyti. Tad Japonijoje miško dušo takų jau nemažai: žmonės čia keliauja patirti girių naudą, pasisemti jėgų ir vėl išmokti atsipalaiduoti, nes tai nebėra taip paprasta.

Čia pasidalinsiu tik keletu nuotrupų-įdomybių iš mokslininkų ar kitų tyrimų, galbūt įkvėpsiančių dažnesniam pasimatymui su mišku. Kadangi abi knygas rašė japonų mokslininkai, nesikartosiu, kad mintys nėra tik būrimas kavos tirščiais ar kalbėjimas apie pūkuotukus. Vienas jų, profesorius Yoshifumi Miyazaki, netgi įkūrė specialią laboratoriją, kurioje tyrė, kaip miško ir gamtos terapijos (gėlių komponavimo, kambarinių augalų, medienos ar gėlių kvapų) elementai veikia smegenų veiklą, įkvepia teigiamoms emocijoms, malšina stresą ir mažina nerimą, normalizuoja kraujospūdį ir pulsą, netgi sustiprina susilpnėjusias ląsteles žudikes, padedančias kovoti su vėžiu ir kitomis kūno negerovėmis. Tai faktas. Klausimas, kiek šiuos faktus norime įtraukti į savo kasdienybę. Tai ne prabanga, tai – būtinybė.

Rega

Shinrin Yoku tikslas – keliauti po mišką be tikslo. Ir tik savo juslėmis pažinti aplinką. Ne tik pėdomis, bet ir akimis vaikštinėti mišku, stebint medžių kupolų ar voratinklių raštus, šviesos sklaidą pro medžių šakas. Ar pastebėjote, kokia ši šviesa švelni, kai leidžiasi saulė ar spinduliais suvertas tinklas pasidengia lengva migla. Šiam reiškiniui japonai turi tam skirtą žodį – komorebi. Šį žodį jie vis primena svečiams užsieniečiams, kuriems prisireikia gero sakinio ar kelių aprašyti tokį potyrį.

O kaip dažnai stebite fraktalus? Tai sudėtingos formos gamtoje, kaip antai snaigės raštas, lapo gyslelės vingiai, medžio išsišakojimai, sraigės kiauto spiralė, bangos lūžis, žaibo kreivė ar upės atspindys. Tai raštai, kurie vis atsikartoja. Šių reiškinių stebėjimas, pasirodo, sumažina stresą net 60%, nes, pasak fizikos prof. Tayloro, mūsų smegenys yra evoliuciškai pozityviai pasirengusios atsiliepti į šias formas – jų sudėtingumas ir aptakumas mus atpalaiduoja.

Kvapas

Kodėl keliaujant mišku, ypatingai pušynu, atrodo, kad plaučiai prisipildo gaiva? Mat seniausi aromatingieji medžiai spygliuočiai, ypač pušys, išskiria taip vadinamuosius fitoncidus (phytoncides) – aliejus, kurie apsaugo nuo kenkėjų ar grybelio. Toks dušas – ko gero vienas geresnių būdų sustiprinti ir mūsų imuninę sistemą. Įdomu tai, kad šios medžiagos yra ir tarpusavio bendravimo būdas.

Ne tik fitoncidai, bet ir negatyvūs jonai ore teikia mums energijos, sustiprina mąstymo aiškumą ir kelia mūsų psichologinį gerbūvį. Jų ypač daug miškuose, šalia upių ir krioklių (apie 10 000 kubiniame cm) ir labai nedaug patalpose (keletas 100). Dabar suprantu, kodėl taip nesinori į sporto klubą, mat ten lyg trūksta gryno ir gaivaus oro. Ir atvirkščiai, itin mielai fizines veiklas atlieku lauke, man atrodo, kad gamta būtų apsigyvenusi manyje, o aš joje. Kaip Navajo indėnai sako: „mūsų įkvėpis ir iškvėpis yra maži vėjai – didelio vėjo dalis“.

Naršydama literatūrą ir vėl aptikau, kad smegenyse mūsų uoslės svogūnėlis yra labai arti migdolinio kūno – baimės/saugumo namų. Kelias tarp jų nebūtinai privalomas per mūsų valingąją mąstomąją dalį. Kaip tik dėl to, alyvų kvapas nevalingai mane gali parskraidinti į saugų mano vaikystės kiemą, o šviežių bandelių aromatas – ne vieną žmogų sumažinti iki patenkinto šešiamečio. Prisiminimai ir kvapai taip tampriai susiję, kad užbėgti šiam reiškiniui už akių vargiai įmanoma. Tai reiškia, kad kvapas vienas iš greičiausių būdų suvokti pavojų (na, ne taip stipriai kaip gyvūnams), arba pajusti saugumą, kai kvapas yra malonus.

Vanderbilt universiteto medicinos centro seselės iš pradžių išbandė namuose eterinius aliejus, pastebėjusios itin teigiamą efektą, tai pakartojo savo darbe. Departamente pasklidęs malonus aromatas pagerino ir kitų darbuotojų psichologinę būseną, jie gebėjo geriau susidoroti su problemomis, jautė mažiau nuovargio. Japonų autoriai mokslininkai sutinka, kad eterinių aliejų kvapas, ypač tokie miško kvapai kaip pušis ar kedras, iš tiesų gali atpalaiduoti ir teikti teigiamą fitoncidų naudą.

Tad ir mūsų pačių namai netikėtai prisipildė spygliuočių ar eukalipto aromatais. Vaikštau tarsi po žaliaskarę miško karaliją, ir be jokių ypatingų pastangų jaučiuosi atsipalaidavusi. Kartą pirtyje nugirdau keletą vietinių vyrų, atsinešusių eterinių aliejų ir bemasažuojančių kūną, pokalbius apie tai, kaip jiems ir jų šeimynykščiams nuo stiprios įtampos darbe padeda nusiraminti aromatiniai oro drėkintuvai. „Oho!“, mintyse net šūktelėjau, o vėliau neištvėriau jų nepagyrusi ir neįsivėlusi į našią diskusiją , „kad žmonės suvokia vis geriau, kaip gali sau padėti šiame stimulų užgultame pasaulyje“.

Lietimas

Vasaros ar pavasario metu saulei kiek įšildžius paviršių, išsiaunu iš batų ir keliauju paupio pievomis ar rupiu žvyru basa. Taip darydavau dar tada, kai mažutė su sese ir močiute neapautomis kojomis iškeliaudavome maudytis į Sanžylos upelį. Ne visada būdavo patogu, dažnai tekdavo sulėtėti, nes akmenys įsisprausdavo giliai į pėdutes, tačiau iki dabar tai prisimenu su keistu malonumu ir ramybe. Pasirodo, ir čia yra fizikinis paaiškinimas. Žemė, įsivaizduokite, yra lig didžiulė baterija, pasak japonų mokslininkų, galinti natūraliai įkrauti žemo lygio elektra. Tad kai mes leidžiame save basomis elektriškai įžeminti, esame harmonijoje su žeme.

Liečiant neapdirbtą medieną, net medžio žievės nuoplaišą, gali padėti sumažinti kortizolio (streso hormono) kiekį, o tuo pačiu ir streso pojūtį. Svarbu jos nelakuoti ar nepadengti jokiu paviršiumi, mat tada tokio paties poveikio patirti nepavyks. Kai pasidalinau šiuo faktu su bendradarbiais, šie netruko dalintis istorijomis, kaip vedžiodami šunis ar vaikštinėdami parkais, nesibodi uždėti delno ant kamieno ir patirti atsipalaidavimo naudą. Atsimenu keliaudama po įvairias šalis ne kartą instinktyviai apsikabindavau medžius, ir regis stuburas, fizinis ar mintinis, tapdavo tvirtesnis, prisipildydavau energijos, kurios užteko ilgam ilgam, net pusantrų metų sunkiai kelionei. To šiandien mokau ir savo vaikus – prisiglausti prie medžio.

Be to, dabar suprantu, kodėl mama vaikystėje sakydavo, kad ravėti ir pirštus į dirvą sunerti jai atnešdavo begalinio atsipalaidavimo pojūtį, ir kodėl močiutė po šiai dienai atėjus pavasariui, negali nusėdėti kambaryje: ji būtiniausiai turi pasikapstyti darže, užauginti vieną kitą braškę anūkams. Jos – gyvas mokslinis instrumentas, puikiai savo kūnu užfiksavę, kokį poveikį daro Mycobacterium vaccae. Bakterijos, gyvenančios dirvoje, pasak Bristolio universiteto mokslininkų, tyrusių šį fenomeną, patekusios į žmogaus organizmą, pakelia serotonino lygį, o šis neuropeptidas atsakingas už gerą nuotaiką. Žemas jo lygis ilgainiui sukelia depresiją, o aukštas – kelia imuninę sistemą ir padeda atsipalaiduoti.

Garsas

Neretas pritartų, kad pabuvus kurį laiką triukšmingoje aplinkoje, jaučiasi pavargęs ar išsekęs. Kaip tik tai rodo ir fiziologiniai duomenys: kai triukšmo yra per daug, žmogaus kraujospūdis pakils, jam sunkiau bus išlaikyti dėmesį ir bus užmaršesnis. Ir atvirkščiai, tikriausiai retą stebina faktas, kad miško garsai mus ramina. Japonų mokslininkai teigia, kad gyvendami šimtus tūkstančių metų arti gamtos, miško garsai yra įrašyti tvirtomis jungtimis mūsų smegenyse. Ir kai leidžiame sau iš urbanistinio pasaulio pabėgti į gamtą, atsirandame visai kitokiame garsiniame kraštovaizdyje. Tyrėjai atrado, kad net pasiklausius trumpam pasiklausius paukščių garsų, šie mums palieka pėdsaką net kelioms valandoms.

Braitono ir Middlsexo medicinos mokyklos tyrimai rodo, kad kai klausomės žmogaus sukurtų garsų, dėmesys nukreipiame į vidų, o tai dažnai yra susiję su nerimastingomis mintimis bei spėlionėmis apie neigiamą ateitį ar pasekmes, nemaloniai lydinčias iš praeities. Ir atvirkščiai, kai tyrimo dalyviai klausėsi miško garsų, dėmesį nukreipdavo į išorę. Tai sumažindavo simpatinės (kovos ar bėgimo) ir padidindavo parasimpatinės (poilsio/virškinimo/atsigavimo) sistemos veiklą. Netgi kai tiriamiesiems buvo rodomi miško vaizdai, kur kas didesnį atpalaidavimo efektą teikė greta skambantis miško garsas.

Tad kokie yra mėgstamiausi jūsų gamtos garsai? Japonai, antai, turi net specialių pavadinimų kai kuriems jų.

• Shito shito – lengvo lietaus garsas
• Za za – stipraus lietaus garsas
• Kasa kasa – po kojomis šnarančių lapų garsas
• Gasa gasa – svyruojančių šakų vėjyje garsas
• Hyu hyu – vėjo garsas
• Gorodo gorodo – griaudėjimas
• Saku saku – šiugždančio sniego po kojomis garsas**

O kada paskutinį kartą patyrėte tylą? Gal teko laimė pabūti dykumoje ar kitoje vietovėje, kurioje tyla tarsi įsupa į savo tankų kokoną, o gal josios veikimu virstate plunksna ar garuojate rasos lašu. Tyla yra toks retas reiškinys, kad Vašingtono valstijos Olimpinio Nacionalinio Parko direkcija miške vieną vietą pažymėjo mažu raudonu akmeniu, simbolizuojančiu vieną colį tylos. Tyla šiais laikais yra veikiau prabanga, kurią atrasti sykiais reikia nusigauti toli. Tačiau yra vilties, kad klausydami tylos ‚vieno colio‘ vietovėje, mes išmoksime įsiklausyti ir į gamtos garsus.Kuo dar naudinga gamta

Pasivaikščiojus gamtoje, anot Mičigano universiteto mokslininkų, mūsų kognityviniai sugebėjimai, kaip antai atmintis ir dėmesys, pagerėja bent 20 procentų. Vaikštant ne tik mažinamas nerimo ir kitų neigiamų emocijų poveikis, bet ir patiriame teigiamus jausmus. O Jutos ir Kanzaso universitetų mokslininkai aptiko, kad laikas miške net 5o% pagerina problemų sprendimo sugebėjimus ir kūrybiškumą. Ne veltui tokie rašytojai kaip V.Woolf, J.K. Rowling, E. Hemingvėjus ar Č. Dickensas savo kūrybos proveržius ar kliūčių įveiką sieja su pasivaikščiojimais gamtoje.

Science daily savo straipsnyje teigia, kad senoliai, kurie gyvena pėsčiomis atstumu nuo parko, gyvena ilgiau nepriklausomai nuo ekonominio ar socialinio statuso. Koledžo studentai geriau atlieka kognityvinius testus, kai jų langai yra atsivėrę į gamtą. Vaikai, turintys dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimą, gamtoje aktyviai žaidžiant, demonstruoja mažiau simptomų. O architektūros profesorius R.Ulrichas studijavo pacientų, kurie gijo po tulžies pūslės operacijų, medicininius įrašus. Tie, kurių palatos atsiverdavo į aplinką su medžiais, gijo greičiau nei tie, kurie žvelgė į plytų sieną. Vis daugiau ir daugiau tyrimų rodo, kad ligoninėse tiems, kurie gali matyti pro langus medžius, reikia mažiau vaistų, jie greičiau gija ir patiria mažiau komplikacijų.

Gamta visada liks mano namais, upė mano priebėga, o medžiai, kaip vokiečių poetas ir filosofas H. Hesė yra sakęs, šventoriais. Tačiau tai kartais gali ir užmiršti. Tad kviečiu save ir jus pilnai miško voniai. Giliai įkvepiu kedru prisodrinto oro, žvilgsniu paglostau namų augalą sansevjerą, dar liaudyje vadinamą lydekos uodega ar leopardo lelija. Ir kakta išsilygina nuo rūpesčių likučių, pečiai nusileidžia ramybėje, ir užčiuopiu, kad tarsi kažkas šilku prisiuvo porą sparnų. Tad skriesiu prie upės, pasiimsiu čiobrelių arbatos ir sielą nuprausiu medžių dušu. O palieku jus su Anne Frank ištrauka iš „Jaunos mergaitės dienoraščio“, kuri jį rašė vokiečių okupacijos metu:

„Geriausias vaistas tiems, kurie yra išsigandę, vieniši ar nelaimingi, išeiti į lauką, kažkur, kur jie gali būti tyloje, vienumoje su dangumi, gamta ir Dievu. Nes tik ten galima jausti, kad Dievas nori matyti žmones laimingus, paprastame gamtos grožyje. Aš tvirtai tikiu, kad gamta atneša paguodą visose mūsų bėdose“.

Parengė Evelina Savickaitė-Kazlauskė | menopsichoterapija.lt

Literatūra:

1. Li, Q. (2018) Shinrin-yoku: The Art and Science of Forest-Bathing. How trees can help you find health and happiness. London Penguin random house.
2. Miyazaki, Y. (2018) Shinrin-yoku: The Japanese Way of Forest Bathing for Health and
3. Relaxation. Octopus Publishing group Ltd. London 2018
4. http://www.bbc.com/culture/story/20170811-what-can-trees-teach-us-about-life-and-happiness
5. https://permaculturenews.org/2013/06/05/wellbeing-gardening-gardening-for-the-body-mind-spirit/
6. https://www.naturalhealth365.com/relieve-stress-gut-flora-1771.html
7. https://www.medicalnewstoday.com/articles/66840.php
8. http://www.netdoctor.co.uk/healthy-living/wellbeing/a26431/gardening-as-a-therapy-for-health/
9. https://www.economist.com/science-and-technology/2007/04/04/bad-is-good
10. https://www.psychologytoday.com/intl/blog/the-moment-youth/201403/does-nature-make-us-happy
11. https://www.sciencedaily.com/releases/2009/02/090217092758.htm
12. https://www.crchealth.com/find-a-treatment-center/struggling-youth-programs/help/nature-is-therapeutic/
13. https://www.takingcharge.csh.umn.edu/how-does-nature-impact-our-wellbeing
14. https://www.telegraph.co.uk/news/2018/01/10/birdsong-can-boost-mental-well-being-four-hours-scientists-find/