Senovės inkų kelias: nuostabios inžinerijos didybė ir paslaptys

Senovės inkų didybė ir meistriškumas audrina šiuolaikinio žmogaus vaizduotę. Nenaudodami rato, gyvulių jėgos, metalinių įrankių ir net rašto kalbos, jie sukūrė seniausią Žemėje kelią, besidriekiantį daugiau nei 3 mln. kvadratinių kilometrų plotu. Bendras šio kelio ilgis - beveik 40 000 kilometrų. Senovės inkų kelių sistema, vadinama Khapak Nyan, yra vienas įspūdingiausių senovės inžinerijos pasiekimų. Ji buvo inkų imperijos, tapusios didžiausia ir pažangiausia Vakarų pusrutulio kultūra, raidos pagrindas.

Šis neįtikėtinai sudėtingas kelių tinklas padėjo inkams įveikti didžiulius atstumus ir užkariauti teritorijas, kurios anksčiau buvo nepasiekiamos. Šiandien, praėjus šimtams metų, didžioji dalis šio kelio vis dar naudojama, o tai liudija apie jo neprilygstamą kokybę ir statytojų meistriškumą. Kai kurie mokslininkai Khapak Nyan net vadina didžiausiu senovės architektūros pasiekimu.

Inkų kelių tinklas driekiasi per sunkiausiai prieinamas vietas, jungdamas snieguotas Andų viršūnes su Ramiojo vandenyno pakrantėmis. Jis kerta atogrąžų miškus, karštas dykumas ir siekia šiaurines Kolumbijos bei pietines Čilės ribas. Šio kelio tiesimas Anduose buvo sudėtingas ir daug darbo reikalaujantis procesas, nes inkai turėjo įveikti kalnus, aukštas kalvas ir stačius šlaitus. 2014 m. senovinė kelių sistema buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pripažįstant jos unikalumą ir svarbą žmonijai.

Istorikai teigia, kad inkų kelių tiesimas turėjo du pagrindinius tikslus. Pirma, jis tarnavo pranešimams perduoti. Specialiai apmokyti kurjeriai įsimindavo informaciją ir perduodavo ją iš vieno posto į kitą. Kiekvienas postas buvo nutolęs tam tikru atstumu vienas nuo kito, kad informacija būtų perduodama greitai ir veiksmingai. Antra, keliu buvo gabenamos įvairios prekės ir atsargos. Tačiau norint naudotis šiuo keliu, reikėjo gauti leidimą, todėl ne visi galėjo juo naudotis.

Stebina tai, kad senovės inkų kelių tinklas buvo nutiestas nenaudojant rato ar metalinių įrankių. Mokslininkai kol kas nerado jokių įrodymų, rodančių, kad kuriant kelią buvo naudojamos šios technologijos. Tai rodo, kad inkai turėjo unikalių statybos įgūdžių ir žinių.

Vienas iš įdomių inkų kelių tinklo aspektų yra tas, kad jis jungia daugelį svarbiausių megalitinių vietų Pietų Amerikoje. Tivanaku, Puma Punku, Kuskas, Maču Pikču, Ollantajatambo ir Sacsayhuamanas - visi šie garsūs architektūriniai statiniai yra sujungti senoviniu inkų keliu. Tai liudija apie neįtikėtinai sudėtingą ir technologiškai pažangią senovės Pietų Amerikos tautų kultūrą.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad šios megalitinės vietos yra tūkstančiais metų senesnės už pačią inkų imperiją, todėl šis kelias yra dar senesnis. Pasak vietinių gyventojų, inkų palikuonių, pasakojimų ir legendų, šio kelio statytojai buvo ne inkai, o kita, labiau išsivysčiusi ir mums nežinoma senovės civilizacija. Tai atveria naujus tyrimų horizontus ir leidžia įsivaizduoti, kad senovės inkai buvo tik savo žinių ir pasiekimų paveldėtojai.