Šamiras - akmenis ryjantis kirminas

Senovės pasaulyje karalius Saliamonas garsėjo išmintimi ir didybe. Jo valdymas atnešė taiką ir klestėjimą tarp Egipto, Izraelio ir Mesopotamijos. 950 m. pr. m. e. Saliamonas pradėjo statyti šventyklą, kuri išgarsėjo savo grožiu ir puošnumu. Tačiau iškilo iššūkis: kaip pastatyti tokį didžiulį pastatą nenaudojant geležinių įrankių?

Pasak legendos, išminčiai Saliamonui pasakė, kad vyriausiųjų kunigų krūtinės liemenėse yra brangiųjų akmenų. Šie akmenys buvo poliruojami dar kietesniu už juos įrankiu. Šis įrankis buvo vadinamas šamiru. Pasak dvasininkų, Šamiras buvo mažas kirminas, bet turėjo neįtikėtiną galią perskelti kiečiausią akmenį.

Įdomu pastebėti, kad žodis "šamir" yra egiptietiškos kilmės, o hebrajiškai reiškia deimantą. Tačiau archeologiniai radiniai rodo, kad senovės egiptiečiai kaip pjovimo įrankį naudojo tik kristalinį kvarcą, nes apie tikrąjį deimantą jie nieko nežinojo.

XX a. pradžioje archeologai atrado Senosios karalystės laikotarpiu valdžiusio faraono Sahuros piramidės liekanas. Itin kietose akmens uolienose, iš kurių buvo sudaryta piramidė, rasta tiksliai vienu kampu išgręžtų skylių. Tai rodo, kad senovės egiptiečiai naudojo uolienų gręžimo techniką, panašią į šiuolaikinį uolienų gręžimą.

Anglų archeologas Flindersas Petrie pastebėjo, kad gręžiant granitą grąžto apkrova siekė mažiausiai 2 tonas. Jis darė prielaidą, kad tokiam sudėtingam darbui atlikti buvo naudojama speciali technika, kurios negalėjo turėti senovės egiptiečiai su jų turimais įrankiais, pagamintais iš vario.

Taigi senovinių įrankių paslaptis taip ir liko neišspręsta. Kaip buvo sukurti hieroglifai ant diorito dubenų, aptiktų Gizoje, ir kokiais įrankiais buvo išpjautos preciziškai išgręžtos skylės Sachuros piramidėje, lieka paslaptis.