Keistų Tibeto bokštų paslaptis

XX a. pabaigoje Himalajų papėdėje buvo aptikta daug didelių bokštų, kurių kilmė iki šiol tebėra paslaptis. Dėl neprieinamos vietovės jų tyrimas yra sudėtingas.

Bokštai dažniausiai yra 8 ir 12 žvaigždžių formos, o jų aukštis siekia apie 60 metrų. Jie pastatyti iš akmenų, nenaudojant rišamojo skiedinio, tačiau iki šių dienų išliko nepažeisti.

Manoma, kad bokštai atsparūs žemės drebėjimams, kitaip jie nebūtų išlikę tokį ilgą laiką. Manoma, kad šie bokštai buvo pastatyti tam, kad išgyventų stichines nelaimes.

Keista, kad vietiniai gyventojai žinojo apie bokštų egzistavimą ir naudojo juos savo reikmėms, tačiau tiksli jų atsiradimo data lieka nežinoma.

Jau 1000 metų Himalajuose stovi paslaptingi bokštai, kurių paslaptis vis dar neatskleista. Ankstesnės žmonijos kartos paliko įvairių pėdsakų, tačiau ne visada pavyksta juos sėkmingai ištirti.

Puikus to pavyzdys - Himalajų kalnų papėdėje stūksantys akmeniniai bokštai. Nepaisant to, kad jų istorija siekia daugybę šimtmečių, istorikai iki šiol tiksliai nežino, kas, kada ir kokiu tikslu juos pastatė.

Šie nuostabūs statiniai išsibarstę Himalajų kalnų papėdėje, Tibeto plynaukštėje. Kai kuriuos jų vietiniai gyventojai pavertė arklidėmis ir gyvulių tvarteliais, nes jie stovi kaimuose.

Tačiau kiti bokštai tebėra apleisti ir sugriauti, jau be stogų ir į jų vidų patekti beveik neįmanoma. Įdomiausia tai, kad šiems bokštams jau keli šimtmečiai, o pirmosios užuominos apie juos mokslo bendruomenėje pasirodė tik 1998 m.

Prancūzų mokslininkė Frederika Daragona (Frédérique Darragon), tyrinėdama sniego leopardus, Kinijos kalnuose aptiko neįprastus akmeninius bokštus. Ji buvo nustebusi, kad niekas nežinojo, kam šie statiniai buvo pastatyti. Penkerius metus Frederika tyrinėjo šias struktūras, sudarinėjo žemėlapius, skaičiavo ir analizavo statybines medžiagas.

Be to, ji netgi galėjo užlipti į pačius bokštus, kurie nebuvo itin pavojingi. Suprantama, prancūzų tyrinėtojas bandė rasti bet kokios informacijos apie Himalajų dangoraižius, tačiau vietiniai gyventojai apie juos tikrai nieko nežinojo: jie tvirtino, kad jie ten visada buvo. Tuomet ieškotojas nusprendė nuvykti į budistų vienuolynus ir išstudijuoti senus vietinius tekstus, tačiau ir tai buvo bevaisis darbas. Vis dėlto,

Frederikai pavyko rasti užuominų apie bokštus tik keliose kinų kronikose ir XIX a. Europos keliautojų užrašuose. Šiuolaikiniai istorikai mano, kad dėl paties regiono apie bokštus iš tiesų nieko nežinoma.

Himalajų papėdė buvo vietovė, kurioje šimtmečius gentys gyveno atsiskyrusios viena nuo kitos. O jų atskirtis buvo tokia stipri, kad net jų kalbos ir tarmės vystėsi atskirai viena nuo kitos.

Iš tiesų netoli vienas kito gyvenantys žmonės iki šiol gali nesuprasti kaimynų kalbos. Taigi, jei kažkada ir būta legendų apie šiuos bokštus, jos buvo perduodamos žodžiu, o laikui bėgant ši tradicija tiesiog išnyko.

Himalajų bokštai traukia dėmesį ne tik savo paslaptingumu, bet ir unikalumu - jie stovi jau šimtmečius, nepaisant regione dažnai vykstančių žemės drebėjimų.

Jų tvirtumą lemia savita jų sudėtis. Remiantis Frederikos tyrimais, šie statiniai yra akmenų, plytų ir medžio derinys, įvairių formų: kvadrato, daugiakampio ir net žvaigždės formos su 12 kampų.

Medienos naudojimas kartu su akmeniu ir plytomis leido bokštams būti lankstiems ir atspariems seisminiam aktyvumui.

Prancūzų tyrėjai Daragonai taip pat pavyko nustatyti bokštų amžių - nuo 600 iki 1000 metų, nors kai kurie gali būti dar keliais šimtmečiais senesni.