Teleportacija Viktorijos laikų Londone

Momentinis žmonių ar daiktų perkėlimas - vis dar nepasiekiama mokslininkų svajonė. Tačiau tai, kas mokslui neįkandama, XIX amžiuje buvo įprasta britų spiritistams.

Gėlės ant stalo

Garsus zoologas Alfredas Raselas Volesas, Darwino draugas ir bendražygis, 1866 metais susidomėjo spiritizmu. Jis neilgai trukus susirado gerą mediumą. Mokslininko sesuo Fanė Sims pasakojo, kad pas ją gyvena keista bičiulė. Agnesės Nicolės akivaizdoje daiktai ima judėti, girdisi keisti stuksenimai. 

Volesas surengė keletą spiritizmo seansų su Agnese ir pasiekė įspūdingų rezultatų. Labiausiai dalyvius šokiravo nematomų jėgų gebėjimas atnešti daiktus ant stalo. Vieną iš seansų mokslininkas aprašė taip: “Gruodžio 14 dieną mano sesuo, ponia Sims, gavo žinutę tarsi iš savo mirusio brolio Viljamo: „Ateik šį vakarą į tamsų kambarį ir aš tau parodysiu, kad esu su jumis“. Vakare ji atėjo kartu su mis Nicole ir papasakojo apie žinią. Atvykus keturiems draugams mes susėdome prie stalo, tačiau, užuot pasigirdus beldimui, kambarys ir stalas stipriai sudrebėjo - kaip ir anksčiau. 

Matydamas, kad kitų apraiškų nėra, užsiminiau apie gautą žinią. Perėjome į kitą kambarį ir, uždarę duris bei langus, susėdome aplink stalą, nuo kurio prieš tai buvome nuėmę knygas, laikydami vienas kitą už rankų. Netrukus prasidėjo beldimasis.... 

Nes ramiai sėdėjome ir po kelių minučių kai kurie neaiškiai pamatė, kad ant stalo kažkas atsirado. Vieni matė ranką, kiti - kažką panašaus į gėlę. Objektas tapo aiškesnis. Kažkas padėjo ranką ant stalo ir pasakė: „Čia tikrai gėlės“. Kai buvo įjungta šviesa, visi, kaip perkūno iš giedro dangaus sukrėsti, pamatė, kad stalas iki pusės padengtas gėlėmis ir paparčio lapais. Visi jie buvo švieži, šalti ir drėgni nuo rasos, tarsi tą pačią minutę būtų atnešti iš nakties oro“. 

Volesas ir jo draugai suskaičiavo 37 gėles. Jų gauti tais metais vidury žiemos nebuvo lengva, nors šiltnamiai jau egzistavo. 

Trumpo nuotolio skrydžiai

Keletą kartų mis Agnesė pati tapo „dvasių“ perkeliamu objektu. 1867 metų birželio 14 dieną barono Gildenštubės namuose vykusio seanso dalyviai pamatė vidurį stalo stovinčią kėdę su į transą panirusia Nikole. 

Mediumė buvo pilno sudėjimo dama ir tuo metu svėrė beveik šimtą kilogramų. Niekas iš sėdinčiųjų aplink stalą, laikydamasis už rankų, nepajuto nė menkiausio judesio. Nors seansas vyko visiškoje tamsoje, Agnesė vargu ar galėjo apgauti spiritistus ir nepastebėta užlipti ant stalo kartu su kėde. 

1867 metų gruodžio 10 dieną 29 metų Agnesė ištekėjo už 77 metų Samuelio Gepio, seno ir labai turtingo spiritizmo entuziasto. Jie kurį laiką praleido Europoje ir po trejų metų grįžo į Angliją. Misis Gepi, tapusi turtinga moterimi ir susilaukusi sūnaus, nenustojo rengti seansų.

Vienas iš ponios Gepi užsiėmimų. Jos rankose - gėlės, kurias, kaip manoma, atnešė dvasios. Fone - "dvasia", kuri labiau panaši į išskleistą audeklą. 

Grįžusi į Londoną Agnesė pradėjo mokyti spiritizmo paslapčių du mediumus - Franką Ernį ir Čarlzą Viljamsą. 1871 metų pradžioje jie pradėjo rengti mokamus seansus Lambs Conduit gatvėje Nr. 61. Įjungus šviesą, pasigirsdavo beldimas, o stalas būdavo pakeliamas ir pakreipiamas. Išjungus šviesą, žmonės girdėdavo „dvasių“ balsus, jausdavo prisilietimus ir matydavo tam tikras švieseles. Muzikos instrumentai skraidė ore, o baldai patys judėjo po kambarį. 

1871 metų gegužės 19 dieną misis Gepi namuose paslaptingai pasirodė Frankas Ernis. Jis teigė, kad ėjo gatve ir staiga pasijuto blogai. Atsigavo jau būdamas dvaro viduje. 

Misis Gepi sakė, kad ėjo link savo sutuoktinio, besileidžiančio laiptais žemyn. Jie kalbėjosi tarpusavyje, nors vis dar nematė vienas kito. Staiga ji pamatė kažką, kas atrodė panašu į didelį juodą maišą, lėtai besileidžiantį nuo lubų, ir iš baimės sušuko. Skubėdamas
į pagalbą Samuelis pastebėjo nuo grindų kylantį Ernį. 

Dvaras buvo saugiai užrakintas iš vidaus. Niekas iš įvykiuose dalyvavusių asmenų neabejojo paranormaliu įvykio pobūdžiu, nors skeptikai užsiminė, kad Agnesė pati įsileido į namus savo meilužį, o paskui suvaidino sceną savo vyrui. 

Tai, kas įvyko 1871 metų birželio 3 dienos vakare, privertė nutilti visus skeptikus. Tarp liudininkų buvo Mančesterio verslininkas Henris Morisas ir žurnalo „Spiritualistas“ redaktorius Viljamas Harisonas. 

Trys mylios per sekundę

„Dalyvavau seanse Ernio ir Viljamso namuose, - rašė sukrėstas Morisas Londono laikraščiui „Echo“. - Draugiją sudarė trys moterys ir septyni ar aštuoni vyrai, įskaitant mediumus. Kai kurie iš jų, tarp jų ir aš, niekada anksčiau nebuvo dalyvavę seanse. Kambarys, į kurį įėjome, buvo pirmame aukšte. Vieninteliai baldai jame buvo stalas, ant kurio stovėjo muzikinė dėžutė, kelios kėdės ir spinta, kurią pamatėme atidarytą. Sandariai uždengtas langas nepraleido jokios šviesos. 

Kai susėdome prie stalo, visos durys buvo uždarytos ir užrakintos. Jų nebuvo galima nepastebimai atidaryti - iškart būtume pastebėję iš kito kambario sklindančią šviesą. 

Seansas prasidėjo vienam iš mediumų sukalbėjus maldą, kurią pakartojo visi susirinkusieji. Buvo paleista muzikinė dėžutė. Beveik iš karto pamatėme švieseles, panašias į tas, kurias skleidžia jonvabaliai. Jos plaukiojo po visą kambarį. Dėžutė pakilo į orą ir toliau grojo, keliaudama virš mūsų galvų ir nuskriedama iš pradžių į vieną lubų kampą, paskui į kitą. 

Tada išgirdome balsus, kaip mums buvo pasakyta, Džono Kingo ir jo dukters Ketės King dvasių. Džono balsas buvo labai žemas, o Ketės balsas buvo labiau panašus į visiškai aiškų šnabždesį. Įsivaizduokite drugelį, kuris vasaros vakarą skraido kambaryje, atsitrenkia į lubas ir po minutės praskrenda šalia jūsų galvos, apdovanotas gebėjimu kalbėti su jumis pašnibždomis, ir jūs gerai įsivaizduosite jos išdaigas. Kai jos paklausėme, ar ji ką nors atneš, išgirdome: „Taip, taip“. 

Vienas lankytojas juokaudamas pasakė: „Norėčiau, kad ji atgabentų misis Gepi“. Kitas seanso dalyvis pasakė: „Gerasis Dieve, tikiuosi, kad to nebus, nes ji viena storiausių moterų Londone“. Vėl pasigirdo Ketės balsas: „Atnešiu, atnešiu, atnešiu“. Džono siela šiurkščiu balsu sušuko: „Tu to negalėsi padaryti, Kete“, o ji, lyg tyčiodamasi, pakartojo: „Atnešiu, atnešiu“. Mes juokėmės ir juokavom apie tokios minties absurdiškumą, kai staiga pasigirdo Džono balsas: „Sėdėkite ramiai“. 

Kažkas sušuko: „Dieve mano, kažkas palietė mano galvą“. Tuo pat metu pasigirdo stiprus smūgis į stalą ir vienas ar du šūksniai. Tuoj pat buvo uždegtas degtukas. Pasirodė, kad viduryje ant stalo stovi misis Gepi. Visi mes vis dar sėdėjome aplink stalą, liesdamiesi vienas prie kito. 

„Kete, tu šaunuolė“, - pasigirdo Džono balsas. Durys liko užrakintos. Tačiau visas dėmesys buvo nukreiptas į misis Gepi. Atrodė, kad ji yra apimta transo ir visiškai nejuda. Bijojome, kad šokas jai pakenks, bet tada pasigirdo Džono balsas: „Ji netrukus bus visai sveika“. 

Viena ranka misis Gepi užsidengė akis ir joje laikė plunksną, o kitoje rankoje, kabančioje palei jos šoną, buvo buhalterijos knyga.

Atsigavusi ji pradėjo verkti ir pasakė, kad ką tik sėdėjo namuose ir darė savaitės balansą. Tame pačiame kambaryje su ja buvo ir mis Niland, kuri skaitė laikraštį. Rašalas ant plunksnos buvo drėgnas; paskutinis žodis, kurį ji buvo parašiusi, tiksliau, pradėjusi rašyti, bet nebaigusi, buvo išteptas ir vos išdžiūvęs. 

Nuo juokais pasakytos pastabos, kad misis Gepi turi būti atgabenta, iki jos pasirodymo ant stalo nepraėjo nė trys minutės.”

Išvykimo vietoje

Morisas džentelmeniškai nuslėpė svarbią detalę - Agnesė ant stalo pasirodė basa ir tik su naktiniais marškiniais. Toks ištekėjusios moters pasirodymas svetimų vyrų akivaizdoje grėsė skandalu. 

Gepių dvaras Haiberio parke buvo už trijų mylių nuo Ernio ir Viljamso namų. Džentelmenai, padoriai aprengę damą, nuvežė ją namo. Mis Niland pasakojo, kad likus valandai ar dviem iki jų apsilankymo, ji su Agnese sėdėjo tame pačiame kambaryje ir kalbėjosi su šeimininke. Ji išsiblaškiusi vartė laikraštį ir staiga pamatė, kad kambaryje nėra misis Gepi. Mis Niland patikino, kad Agnesė negalėjo tiesiog išeiti: durys buvo už jos nugaros. 

Agnesės dingimas nesukėlė nerimo. Samuelis Gepis, išgirdęs apie dingimą, atsisėdo prie spiritizmo staliuko ir paklausė: „Dvasios, ar tai jūsų darbas? “ Staliukas atsakė vienu stuktelėjimu, kuris reiškė „Taip“. Išgirdęs stuktelėjimą, kuriuo buvo patvirtinta, kad jai nieko neatsitiks, vyras ramia sąžine grįžo prie vakarienės. 

Viljamas Harisonas sudarė tos dienos įvykių aprašymą ir išspausdino jį žurnale. Seanso dalyviai pasirašė po juo, nurodydami savo vardus, pavardes ir adresus. Tarp jų buvo žmonių, turinčių mokslo laipsnius, ir turtingų vyrų, kurie rizikavo savo reputacija.

Ta pačia tema

Vokietis daktaras Justinas Kerneris šiandien prisimenamas tik kaip mokslininkas, kuris pirmasis iš sugedusio maisto išskyrė botulino toksiną ir išbandė jo poveikį su savimi. Jo darbai apie „naktinę gamtos pusę“ - dvasias, vaiduoklius, apsėdimą, aiškiaregystę, somnambulizmą ir kitas visatos paslaptis - buvo visiškai pamiršti. 

Mažiausiai aštuoni žmonės turėjo sudaryti sąmokslą, kad suklastotų tai, kas vyko natūraliai. Agnesė galėjo nepastebimai užlipti ant stalo iš viršaus pro lubose esantį liuką tik virvių pagalba, tam reikėjo pasamdyti porą stiprių vyrų. Tokiu sudėtingu sąmokslu buvo sunkiau patikėti nei teleportacija. 

Kai gandai apie tai, kas įvyko, pasiekė karalienę Viktoriją, Samuelis Gepis buvo iškviestas į rūmus. Pagyvenęs vyras prisiekė savo garbe, kad nemelavo, ir pasisiūlė įkišti žmoną į bet kurią kamerą, o dvasių paprašyti ją išgabenti iš požemio. Karalienė pasitikėjo jo žodžiais ir paliko jį ramybėje. 

Londono spaudoje kilęs skandalas sugriovė visų trijų mediumų reputaciją. Po Samuelio mirties misis Gepi ištekėjo už kitos spiritisto ir prie savo pavardės pridėjo jo pavardę, tapusi Agnese Elizabeta Gepi-Volkman. Ji mirė 1917 metų gruodį, nusinešdama teleportacijos paslaptį į kapą.