Myliu vedusį vyrą, kurio atsisakiau vardan dukros ramybės

Rašau ir suprantu, kad šį kryžių nešiu visą gyvenimą. Sumokėti už klaidas tenka akimirksniu – dabar aš pajutau, kas yra pragaras, sielos skausmas, sudaužyta širdis. Įsimylėjau, iš tikrųjų, nuoširdžiai.

Jis tiesiog nepaprastas, niekada nesutikau tokių žmonių, savų žmonių. Suprasdavo mane iš pusės žodžio, jausdavo mano nuotaiką net iš žinučių. Ir aš jį praradau dėl savo kaltės.

Pradėsiu nuo to, kad aš įsimylėjau vyrą, kuris yra vedęs, o tai reiškia, ne mano, uždraustas
vaisius. Tačiau širdžiai neįsakysi. Myliu jį iki šiol, labai, nežinau kaip gyventi – gyvenu, išgyvenu.

Jei galėčiau viską pakeisti, pakeisčiau savo gyvenimą. Tačiau aš bijojau, galvojau ne apie save, visą laiką susigalvodavau priežastis.

Turėjau šansą gyventi su juo ir savo dukra, tačiau čia buvo du variantai: arba galvoti apie save, arba apie dukrą. Pagalvojau apie ją, juk jai mūsų santykiai buvo stresas. Nesiryžau ir nieko nepadariau.

Kaip sakoma, gyvename vieną kartą. Taip, tai tiesa ir iš gyvenimo reikia imti viską, irgi teisingai, bet juk viskas ne taip paprasta…

O dabar labai kenčiu, visos mintys apie jį. Visą laiką galvoju: kaip norėčiau sugrąžinti laiką…

Deja, nusivylimas, skausmas – viskas, kas vyksta, bus tik su manimi.

O, ką jūs manote?