Nežinau ką daryti. Gailiuosi, kad ištekėjau už 15 metų vyresnio vyro

Visada buvau energinga, linksma mergina, mėgau aktyvų poilsį ir sportą. Tačiau būdama 32-ejų virtau sena griuvena ir nebejaučiu gyvenimo skonio.

Išoriškai man viskas gerai: turiu 2 vaikučius, didžiulį namą ir mylintį vyrą. Tačiau manęs niekas iš to nedžiugina, greičiau atvirkščiai – erzina.

Nepaisant to, kad kadaise buvau pametusi galvą dėl savo vyro (jis man atrodė impozantiškas, stotingas, inteligentiškas ir įdomus), dabar aš jau nebežinau, apie ką su juo pasikalbėti.

Po 9 santuokos metų visa mūsų sąveika yra tokia, kad mes apsikeičiame pora frazių jam grįžus iš darbo. Per išeigines jis miega iki pietų, o paskui visą likusią dieną voliojasi ant sofos prieš televizorių.

Su vaikais jis man padeda, bet nelabai aktyviai: gali tik ką nors jiems paskaityti ar pažaisti su jais lėlėmis, o kai jie užsimano pabėgioti ar ima verkti – tuoj pat siunčia juos pas mane. Sako, kad neturi jėgų su jais užsiimti po viso to, ką jis dar daro…

Vyras vyresnis už mane 15 metų ir jei anksčiau tai manęs visiškai nestabdė (visi mano vyriškiai buvo tokie, o į bendraamžius aš anksčiau net nekreipdavau dėmesio), tai kai jis peržengė 40, supratau, kad padariau klaidą, tekėdama už žmogaus su tokiu skirtumu.

Jei iki santuokos jis dar kažkaip jauninosi, sportavo ir laikė save formoje, tai paskui apsileido: smarkiai papilnėjo ir aptingo, o paskui jį ir aš pasidariau tokia pat.

Gyvendama su juo ilgą laiką, pradėjau jaustis tokia pat senute kaip ir jis: nustojau bendrauti su savo bendraamžiais draugais, nes negalėjau imti sutuoktinio į mūsų susitikimus ( juos visus trikdė didelis amžiaus skirtumas ir bendrų interesų nebuvimas).

Palaipsniui ėmiau bendrauti tik su sutuoktinio pažįstamais ir jo giminaičiais, kurie irgi buvo ženkliai vyresni už mane…

Kadaise aš susigundžiau tuo, kad vyras buvo pasiruošęs išlaikyti mane ir būsimus mūsų vaikus, tačiau dabar jaučiuosi lyg auksiniame narvelyje. Nebedžiugina jo karjeros pasiekimai ir didelės pajamos.

Vietoje to aš su džiaugsmu sutikčiau praleisti likusį gyvenimą su pašėlusiu jaunu vaikinu, kuris įkrautų mane energija, o ne siurbtų ją iš manęs…

Tačiau traukinys nuvažiavo: su dviem vaikais aš jau niekur nesidėsiu nuo savo vyro, o ir eiti nelabai turiu kur – tik pas tėvus, kurie ir taip glaudžiasi dviese mažoje studijoje.

Meilužį susirasti irgi bijau – jei vyras sužinos, išmes mane pro duris be nieko (visas turtas užrašytas ant jo mamos, taigi, skiriantis nebus ko dalintis).

Turbūt aš greitai išprotėsiu nuo šio nuobodulio tarp pensininkų. Pavydžiu vienmetėms, kurios vietoje šeimos pasirinko keliones ir gyvenimą sau…