Mokslas ir Biblija: Kornelio tyrimas apie Visatos sukūrimą

Ar mokslo ir religijos susidūrimas gali tapti tiltu, o ne barjeru? Kornelio universiteto mokslininkų grupė atliko intriguojantį tyrimą, siekdama sujungti Biblijos aprašytą Visatos sukūrimo viziją su moderniais matematiniais modeliais. Remdamiesi garsaus matematiko Andrejaus Markovo sukurtomis Markovo grandinėmis, jie tvirtina, kad pirminis chaosas, minimas Pradžios knygoje, galėjo evoliucionuoti į struktūrizuotą pasaulį, kurį matome šiandien – su stabilia materija, gravitacija ir šviesos greičiu. Tačiau šis darbas taip pat išryškina esminius skirtumus: Biblijos antropomorfinius Dievo vaizdavimus priešpastatydamas moksliniams energijos ir vibracijų modeliams. Ar šie kontrastai byloja apie neišvengiamą priešpriešą, ar kviečia mus permąstyti tikėjimo ir empirinio pažinimo santykį? Šiame straipsnyje nagrinėjame Kornelio tyrimo išvadas, jų implikacijas ir kilusias diskusijas tarp mokslo ir religijos bendruomenių.

Grupė mokslininkų iš Kornelio universiteto atliko neįprastą tyrimą, kuriame siekė matematiškai pagrįsti biblinius Visatos sukūrimo principus. Šis darbas buvo paskelbtas universiteto bibliotekoje, o autoriai teigia, kad jų matematiniai skaičiavimai patvirtina Biblijos pateiktą pasaulio atsiradimo idėją. Straipsnyje mokslininkai tvirtina, jog jiems pavyko įrodyti, kad Visata susiformavo taip, kaip aprašyta Šventajame Rašte. Tyrime jie rėmėsi skaičiavimais, pagrįstais garsaus matematiko Andrejaus Markovo sukurtu mechanizmu – vadinamosiomis Markovo grandinėmis, kurios dažnai naudojamos modeliuoti atsitiktinius procesus ir jų perėjimą į tvarką.

Tyrimo rezultatai rodo, kad Visata galėjo atsirasti iš pirminio chaoso, kas atitinka Biblijos Pradžios knygos aprašymą, kur teigiama, kad „žemė buvo padrika ir tuščia“. Pasak mokslininkų, iš šio chaotiško būvio išsivystė struktūrizuotas ir stabilus pasaulis, pasižymintis nuosekliomis fizikinėmis savybėmis: stabilia materija, pastovia šviesos greičio verte ir mums pažįstama gravitacijos jėga. Šie atradimai, anot autorių, leidžia teigti, kad matematiniai modeliai gali atspindėti ne tik fizikinius, bet ir teologinius procesus.

Tačiau tyrimas taip pat atskleidė tam tikrus prieštaravimus tarp šiuolaikinio mokslo ir Biblijos tekstų. Pavyzdžiui, Šventajame Rašte Dievas dažnai vaizduojamas antropomorfine forma – turintis žmogišką pavidalą, tuo tarpu dabartinės mokslinės teorijos, tokios kaip kvantinė fizika ar stygų teorija, Visatos veikimą aiškina per abstrakčias sąvokas, tokias kaip energija, vibracijos ar fundamentalių dalelių sąveika. Mokslininkai pabrėžia, kad šie skirtumai необязательно paneigia vienas kitą, o veikiau skatina ieškoti gilesnės sąveikos tarp tikėjimo ir empirinio pažinimo.

Šis Kornelio universiteto tyrimas atveria naujas galimybes dialogui tarp mokslo ir religijos, siūlydamas šviežią požiūrį į senovinius tekstus. Jis taip pat kelia klausimų, kaip matematiniai modeliai gali būti pritaikyti ne tik fizikiniams reiškiniams, bet ir filosofinėms ar teologinėms idėjoms nagrinėti. Nors tyrimas sulaukė dėmesio, jis greičiausiai sukels ir diskusijų tarp mokslininkų bei teologų dėl jo metodologijos ir išvadų interpretacijos. Vis dėlto, šis darbas neabejotinai prisideda prie ilgametės diskusijos apie mokslo ir tikėjimo santykį, skatindamas abiejų sričių atstovus permąstyti savo prielaidas.