Vienatvės šešėlyje: gyvenimas be meilės ir vaikų rūpesčio

Vienatvė gali būti sunkesnė už bet kokį fizinį skausmą. Kai iš gyvenimo pasitraukia artimiausi žmonės, lieka tik tuštuma, kurią užpildo tik prisiminimai ir neišsakytos mintys. Ši istorija – apie vyrą, paliktą vieno po žmonos išėjimo, apleistą vaikų, kurie matė jame tik naudos šaltinį. Jo dienos slinko pilkos ir vienodos, o širdis grimzdo vis giliau į liūdesį. Kaip žmogus ištveria tokią vienatvę ir kas lieka, kai viskas prarasta?

Išėjus žmonai, jis liko vienas. Toliau dirbo, nes kitaip negalėjo – darbas tapo jo vieninteliu išsigelbėjimu, laikinu prieglobsčiu nuo tuštumos. Dienos slinko vienodos, tarsi pilkas upelis – ramiai, pamatuotai, viena po kitos, nesiskirdamos tarpusavyje. Tačiau gyvenimas pamažu virto tyliąja kančia. Vaikai – sūnus ir dukra – aplankydavo taip retai, kad jų apsilankymai veikiau primindavo pareigą nei norą pabūti kartu. Jis jautėsi negyvas, tarsi šešėlis, klaidžiojantis tarp gyvųjų. Dažnai valandų valandas vaikštinėdavo gatvėmis be tikslo, tik su viltimi, kad judėjimas bent kiek už skausmą.

Pro šalį ėjo šimtai žmonių – nepažįstamų veidų jūra. Jis dairėsi, ieškodamas bent vienų pažįstamų akių, kurios galėtų grąžinti jam bent lašelį šilumos. Vienatvė gąsdino jį labiau nei bet kas kita, o labiausiai jis bijojo iškeliauti į aną pasaulį vienas, be artimųjų rankos ar atsisveikinimo žodžio. Galvos skausmas užklupdavo netikėtai, ir jis, net nelaukdamas, kol skausmas įsigali, saujomis rijo tabletes. Laikui bėgant jis tapo sentimentalus – širdyje įsitvirtino sunkus, nebeišjudinamas liūdesys. Siela skaudėjo taip, lyg kasdien būtų lėtai draskoma.

Mintyse jis dažnai atsiprašinėjo buvusios žmonos. Norėjo paskambinti, pasakyti, kad iki šiol ją myli, kad ilgisi jos balso, jos buvimo šalia. Bet telefono ragelio taip ir nepakėlė – baimė būti atstumtam ar išgirsti abejingumą kaustė stipriau nei bet koks troškimas. Vaikai, kuriems jis atidavė viską, ką turėjo, rodė vis mažiau dėmesio. Jų vizitai buvo trumpi, paviršutiniški, o tikrasis jų interesas, kaip paaiškėjo vėliau, slypėjo ne jame, o jo keturių kambarių bute.

Paskutinis dukters apsilankymas virto skaudžiu smūgiu. Ji atvažiavo ne šiaip sau – vos peržengusi slenkstį pradėjo priekaištauti, kad tėvas, būdamas vienas, gyvena pernelyg erdviame bute. „Kam tau tiek vietos?“ – klausė ji, o jos balse skambėjo ne rūpestis, o reikalavimas. Ji siūlė – veikiau įsakė – parduoti butą, nusipirkti vieno kambario būstą, o likusius pinigus atiduoti jai. Jis atsisakė, galbūt iš principo, galbūt iš noro išsaugoti paskutinį stabilumo ir prisiminimų gabalėlį. Dukra, išgirdusi neigiamą atsakymą, trenkė durimis ir išvažiavo neatsisveikinusi. Kai jis šūktelėjo pavymui, kada ji vėl atvažiuos, jos atsakymas perskrodė jį tarsi peilis: „Į tavo laidotuves.“ Tą akimirką jam pasidarė bloga – širdis susigniaužė, o kojos vos laikė.

Po šio įvykio jis pragulėjo tris dienas, nevalgęs, vos pajudėdamas. Galiausiai, sukaupęs jėgas, paskambino sūnui. Papasakojo, kas nutiko, tyliai paprašė atvažiuoti – bent trumpam, bent parodyti, kad jis dar kam nors rūpi. Bet sūnus, kaip ir dukra, buvo abejingas. Pokalbis greitai pasuko ta pačia kryptimi – buto pardavimas. „Kam tau toks didelis butas? Man reikia pinigų naujai mašinai,“ – tarė jis be užuolankų. Tėvas dar kartą paklausė, kada sūnus galėtų atvažiuoti. „Kai pardavinėsi butą, tada ir atvažiuosiu,“ – atšovė šis ir padėjo ragelį. Žodžiai aidėjo galvoje, o širdis grimzdo dar giliau.

Vieną dieną vaistinėje jis netikėtai sutiko buvusios žmonos brolį. Priėjo, nedrąsiai pasisveikino, paklausė apie ją – kaip ji gyvena, kur ji dabar? Brolis, trumpai žvilgtelėjęs į jį, atsakė, kad ji išvyko į Italiją, ištekėjo už italo ir pagaliau atrado savo laimę. Tie žodžiai skambėjo kaip priekaištas, tarsi priminimas apie tai, ką jis prarado. Jis nuleido galvą ir nuėjo, jausdamas, kaip paskutinė viltis išslysta iš rankų.

Kitą rytą jis atsikėlė su dar sunkesne širdimi. Dangus buvo apniukęs, pilkas, tarsi atspindintis jo vidų. Išėjo iš namų, žengė kelis žingsnius ir sustojo prie suolo parke. Atsisėdo, užsimerkė, giliai įkvėpė šalto oro. Staiga skausmas, vienatvė, liūdesys – viskas, kas slėgė jį metus, tarsi atsitraukė. Jo siela tyliai pakilo ir išskrido į dausas, palikdama kūną ant suolo, tarp pilkų medžių ir abejingų praeivių. Netoliese sučežėjo lapai, bet niekas nepastebėjo, kad vieno žmogaus gyvenimas ką tik užgeso – tyliai, vienišai, kaip jis ir bijojo.

Vėliau kaimynai rado jį ant to suolo. Policija nustatė, kad mirtis buvo natūrali – širdis neatlaikė. Sūnus ir dukra atvažiavo tik tada, kai reikėjo tvarkyti paveldėjimą. Butas buvo parduotas, o pinigai pasidalinti. Jo gyvenimas, kadaise pilnas meilės ir vilčių, baigėsi taip, kaip jis labiausiai bijojo – vienatvėje, be atsisveikinimo.