Gyvenimas su uošviais: kaip tai paveikė mano vyrą ir šeimą

Po vestuvių gyvenimas su vyro tėvais atrodė kaip laikina išeitis – erdvus butas, geri santykiai ir neįkainojama pagalba auginant dukrą. Tačiau laikui bėgant pastebėjau, kad tai, kas turėjo būti palengvinimas, tapo spąstais. Mano vyras, chirurgas, visiškai atsiribojo nuo tėvystės, o uošvių, ypač anytos, hipergloba pavertė jį neatsakingu namuose. Šiame straipsnyje dalinuosi savo patirtimi ir klausiu: ar atskiras gyvenimas gali išgelbėti mano šeimą?

Taip jau susiklostė, kad po vestuvių kurį laiką teko pagyventi su vyro tėvais. Jie turi erdvų trijų kambarių butą, o santykiai su jais iš tiesų geri – bent jau iš pirmo žvilgsnio. Gimus dukrai, uošviai tapo mano gelbėtojais: padeda viskuo, nuo vaiko priežiūros iki namų ruošos. Galiu ramiai susitikti su draugėmis, nusiprausti ar tiesiog išsimiegoti. Jie net naktimis budi prie mažylės lovelės, kad aš pailsėčiau – už tai esu jiems be galo dėkinga.

Tačiau ne viskas taip gražu, kaip atrodo. Mano vyras, chirurgas, namuose būna retai: ryte išeina, naktį grįžta, o kartais dirba ir naktines pamainas. Suprantu, kad jo darbas sunkus, bet jis visiškai atsiribojo nuo dukters. Net per išeigines prie jos neprieina – tarsi tėvystė jam neegzistuotų. Jei paprašau nupirkti pieno ar prižiūrėti mažylę, kol išsimaudysiu, jis tik šūkteli mamai, kad ta viską padarytų už jį. Kai dukra verkia, jis rėkia: „Užkimškite jai burną!“ – mat vaiko garsai jį erzina. Naktimis jis miega kitame kambaryje, nes mes, pasirodo, trukdome jo poilsiui.

Manau, kaltė slypi jo auklėjime. Anyta jį taip išlepino, kad jis tapo buitiniu invalidu. Ji viską daro už jį: jei paprašau vyro išplauti indus, ji puola prie kriauklės, kad „sūnelis nepervargtų“ – juk jis ir taip pavargsta darbe. Net jei bandau vyrą įtraukti į namų ruošą ar vaiko priežiūrą, anyta stoja skersai kelio. Ji meilikauja, vadina jį „puikiu tėvu“, bet aš to „puikumo“ nematau. Kuo pasireiškia jo tėvystė, jei jis net sauskelnių nėra pakeitęs?

Kodėl taip nutiko?

Man atrodo, kad gyvenimas su tėvais pernelyg palengvino mano vyrui gyvenimą. Jis priprato, kad viskas paduota ant lėkštutės – tiek vaikystėje, tiek dabar. Jei nuo pat pradžių būtume gyvenę atskirai, jis galbūt suprastų, kad man reikia pagalbos, ir natūraliai įsitrauktų į dukters auginimą. Dabar jis tiesiog plaukia pasroviui, o anytos hipergloba tik gilina problemą. Aš matau jį kaip suaugusį žmogų, galintį pasikeisti, bet ji – kaip amžiną vaiką, kurį reikia globoti.

Kaip tai veikia mane ir dukrą?

Ši situacija mane sekina. Nors uošvių pagalba palengvina buitį, jaučiuosi tarsi viena auginčiau vaiką – tik su papildomu „vaiku“, kurį vadinu vyru. Dukrai augant, noriu, kad ji matytų tėtį kaip rūpestingą žmogų, o ne svetimą dėdę, kuris tik rėkia ar miega kitame kambaryje. Be to, nuolatinis anytos kišimasis erzina – jaučiu, kad neturiu balso savo pačios šeimoje.

Ar galima jį perauklėti?

Tikiu, kad vyras galėtų pasikeisti, jei tik turėtų progą. Jis nėra blogas žmogus – tiesiog pernelyg pripratęs prie patogumų. Jei gyventume atskirai, jam tektų susidurti su realybe: niekas už jį neišplaus indų, nenupirks pieno, neprižiūrės verkiančios dukters. Gal tada jis suprastų, ką reiškia būti šeimos dalimi? Bet kol anyta šalia, jis neturi jokios motyvacijos keistis.

Ką daryti dabar?

Manau, vienintelis išsigelbėjimas – išsikelti gyventi atskirai. Tai būtų šansas mums su vyru sukurti savo taisykles ir atsakomybes. Žinau, kad be uošvių pagalbos bus sunkiau – teks pačiai suktis su dukra, o gal net ieškoti auklės. Bet gal tai verta, jei vyras pagaliau taps tikru tėvu ir partneriu? Kita vertus, bijau, kad jis kaltins mane už „patogumų atėmimą“, o anyta laikys mane nedėkinga.

Gal yra kitų būdų? Galėčiau bandyti atvirai pasikalbėti su vyru, bet abejoju, ar jis klausys, kol gyvename po vienu stogu su jo mama. O gal verta nustatyti ribas anytai – pavyzdžiui, paprašyti nesikišti, kai skiriu vyrui užduotis? Tik ar ji tai priims?

Pabaigai

Ši situacija – tarsi užburtas ratas: anyta globoja sūnų, vyras tingi, o aš lieku su viskuo viena. Noriu, kad mano šeima būtų tikra šeima, o ne gyvenimas svetimų taisyklių šešėlyje. Jei turite patarimų, kaip ištrūkti iš šios pinklės – pasidalinkite. Ar verta rizikuoti ir kraustytis, ar ieškoti kitokių sprendimų?